Tomo Čiučelio iliustr.
Katalikybė bliūkšta tradicinėse savo tvirtovėse Europoje. Bet periferijoje mezgasi intriguojantys naujos gyvybės žiedai.
Mažame tradicinės prancūzų katalikybės pasaulyje visi pažįsta dvasiškąjį tėvą Francisą Michelą. Pastaruosius 23 metus ši maža, užsispyrusi asmenybė su sunešiota sutana buvo atsakinga už sielų išganymą Tibervilio gyvenvietėje Normandijoje. Vietiniams jo konservatyvus stilius patinka, nors jo pamaldos lotynų kalba Prancūzijoje tiktų ne visiems, lankantiems bažnyčią. Jo rėmėjai rūpinasi, kad XII a. pastatyta gyvenvietės bažnyčia ir dar 13 jo prižiūrimų apeiginių vietų visuomet būtų geros būklės. (Kai kuriems kunigams Prancūzijos kaimuose šiais laikais tenka prižiūrėti net 30 bažnyčių.)
Nuo metų pradžios kunigas Francisas kovoja su regiono vyskupu, kuris Bažnyčios kontekste yra liberalas. Vyskupas parapiją mėgina panaikinti ir kunigui Francisui paskirti kitas pareigas. Triukšmas kilo sausį, kai vyskupas atvyko į mišias ir mėgino kunigą atleisti iš darbo. Kunigui Francisui nužingsniavus į kitą bažnyčią ir ten pradėjus laikyti pamaldas senoviškai, dauguma kaimiečių sekė iš paskos. Jis du kartus kreipėsi į Romą, ir abu kartus jo prašymas buvo atmestas dėl techninių niuansų. Trečiasis prašymas dar svarstomas.
Tėvo Franciso gerbėjams Tibervilyje – it vilties spindulys tamsumoje, turint omenyje kai kuriuose svarbiuose katalikiškuose kraštuose beveik žlugusią katalikybę. Evrė vyskupijoje krikščionybė kasdienio gyvenimo dalis buvo penkiolika amžių. Iš 600 tūkst. jos gyventojų apie 400 tūkst. iš esmės galėtų vadinti save katalikais. Bet jaunesnių kaip 70 metų kunigų liko tik 39, ir tik septyni jų jaunesni kaip 40 metų. Tai šiek tiek blogiau nei vidutiniškas rezultatas šalyje, kurioje dar XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo 40 tūkst. aktyvių kunigų. Po kelerių metų jaunesnių kaip 65 metų kunigų beliks tik dešimtadalis šio skaičiaus. Taigi organizmas ne traukiasi, bet miršta.
Žvelgiant atidžiau, katalikybė Prancūzijoje nėra mirusi, bet ji taip skyla, kad centras vos laikosi. Viltis ryškiausiai spindi pakraščiuose. Ją rusena tokie asmenys kaip pagalbos benamiams organizaciją „Emmaus“ įkūręs tėvas Pjeras. Tai charizmatiškos asmenybės, kurių stilius kyla iš sėkmininkų judėjimo, ir tradicionalistai, mėgstantys lotyniškas apeigas ir procesijas. O štai gana liberalios pagrindinės bažnyčios veikla beveik primena laisvąjį kritimą. Tokių konservatyviai mąstančių asmenų, kaip tėvas Francisas, manymu, iš esmės tai pačių liberalų kaltė: „Jie vieną po kito parduoda ir uždaro pastatus ir teritorijas, o mes [tradicionalistai] vis statome ir restauruojame.“
Tarp tradicinių katalikiškų Europos kraštų Prancūzija išsiskiria labiausiai. Jos šuolis modernumo link tapo pasaulietiškąja revoliucija; ji skiriasi nuo tokių kraštų kaip Airija arba Lenkija, kur Bažnyčia ir šiuolaikinis tautiškumas egzistuoja greta. Viskas kitaip ir Bavarijoje arba pietų Olandijoje, kur Bažnyčia vietiniams įkvepia pasididžiavimo jausmą, arba Ispanijoje, kur katalikybė – ideologinio karo objektas.
Bet daugelyje Europos kraštų, kur katalikybė visagalė išliko iki, tarkime, 1960 metų, Bažnyčia vis sparčiau praranda dar išsaugotas poveikio visuomenei priemones. Mažėjantis aktyvus krikščionybės sekimas ir jos išmanymas – ilgalaikė ir neryški tendencija, bet tuštumos radimasis Bažnyčios struktūrose (parapijose, vienuolynuose, mokyklose, universitetuose, labdaros organizacijose) kur kas ryškesnis. Būtent šiame kontekste vertintinas pedofilijos skandalas, kuris, pratrūkęs JAV, nuvilnijo per visą Europą. Nykstant institucinėms Bažnyčios galioms, dvasininkų prievartą patyrusiems žmonėms (laimei) lengviau apie tai prabilti. O atskleidus pasibaisėtinus įvykius, daugeliui žmonių Bažnyčia atrodo dar silpnesnė.
Prieš kelis dešimtmečius Airija metė iššūkį minčiai, kad šiuolaikinė visuomenė pasaulėja, – bažnyčios būdavo grūste užgrūstos. Bet pernai, po to, kai jau dešimtmetį kaupėsi pyktis dėl neteisėtų dvasininkų veiksmų, tautą apstulbino du viešai demaskuoti Dievo vyrų ir moterų žiaurumo atvejai. Pirma, po devynerius metus trukusio tyrimo nustatyta, kad Bažnyčios valdomose amatų mokyklose ir našlaičių prieglaudose blogai elgtasi su tūkstančiais vaikų. O Dublino arkivyskupijoje ištyrus trijų dešimtmečių (iki 2004 metų) įvykius, paaiškėjo ne tik tai, kad vaikus tvirkino daugybė kunigų, bet ir tai, kad policija padėjo tai slėpti. Penki Airijos vyskupai pareiškė norintys atsistatydinti. Popiežius trijų vyskupų atsistatydinimą patvirtino, o kitus dar svarsto. Liepos 25 dieną pradėjęs eiti pareigas naujas vyskupas Liamas MacDaidas pateikė akivaizdų faktą: „Visuomenė mus, Airijos bažnyčios atstovus, privertė pažvelgti į veidrodį, ir mes pamatėme silpnumą ir nesėkmes, aukas ir prievartą.“
Airiai bažnyčiose tebesilanko. Apie pusė teigia mišias lankantys kas savaitę, o ekonominei padėčiai suprastėjus tokių atsirado dar daugiau. Bet šalyje, iš kurios pasaulin iškildavo nemažai kunigų ir vienuolių, pašaukimas išseko. Po kelių dešimtmečių viskas gali subliūkšti kaip Prancūzijoje. Tai nebūtinai reiškia žlugsiantį krikščionių tikėjimą, bet, kaip sako vienas katalikų istorijos entuziastas, Airijos kaimai gali grįžti į ankstyvus viduramžius primenančią būseną, kai vyravo iš esmės kunigų neturinti liaudies religija. Populiariajai religijai – vietiniams piligrimams arba knygoms apie keltų maldas – jau sekasi geriau nei kuo nors su kunigais susijusiems dalykams. O Airijos politinė klasė, kadaise taip priklausiusi nuo kunigų, dabar nuo dvasininkijos atsiriboja.
Valstybė valstybėje
Belgijoje, kur katalikybė kadaise vienijo įvairialypę tautą, santykiai tarp Bažnyčios ir valstybės pasikeitė įspūdingai. Birželio 24-ąją, kai devyni šalies vyskupai tarėsi savo būstinėje, pastatą užėmė policija. Tą pačią dieną policija įsiveržė į atsistatydinusio arkivyskupo namus, išgręžė skyles bent vieno kardinolo antkapyje (ieškodama paslėptų įkalčių) ir iš dvasininkų prievartos atvejus tyrusio Bažnyčios komiteto biuro išsinešė 450 dokumentų. Komitetas, kuriam vadovavo pasaulietis, protestuodamas atsistatydino.
Iš įvykių Belgijoje ir Airijoje aiškėja, kad griūva ne vieną amžių vyravusi tvarka, kai Bažnyčia veikė it „valstybė valstybėje“ – savus, o dažnai ir ganomųjų reikalus ji administruodavo pasitelkusi teisės ir valdžios sistemą, kuri egzistavo greta valstybinės valdžios ir galėjo už pastarąją būti viršesnė. Galbūt Švietimo amžius Europoje ir užbaigė tą tarsi formalią teokratiją, kai popiežiai vadovavo armijoms, o karaliai valdžią gaudavo iš Dievo. Bet Bažnyčios ir valstybės valdžia visoje Europoje išliko susipynusi pačiais įvairiausiais būdais.
Net ir dabar sunku galutinai atsikratyti savotiškos teokratijos. Airijoje hierarchai nebekontroliuoja vidurinio ir aukštojo mokslo, bet pradinės mokyklos tebėra su Bažnyčia susijęs reikalas: katalikiškai mokomi netgi vaikai, kurie nėra krikščionys. Prancūzijoje katalikų hierarchai dar neseniai valstybės administracijoje turėjo neformalią vietą. Galbūt Nicolas Sarkozy yra pirmasis prancūzų prezidentas, kuris Paryžiaus arkivyskupo nelaiko savaime suprantamu pašnekovu. N. Sarkozy, kurio šaknys pasaulietiškoje ir žydų šeimoje, apie Bažnyčią kalba kaip pašalietis.
Kaip rodo Airijos atvejis, klastingiausi ryšiai tarp Bažnyčios ir valstybės dažnai yra būtent neformalūs – dėl jų kunigai ir vyskupai gali būti iš esmės nejudinami. Bet po skandalo dėl prievartos prieš vaikus pasaulietinė valdžia visoje Europoje entuziastingiau reiškia savo galias ir ne taip noriai pripažįsta pusiau autonominę katalikų bažnyčios valdžią. Todėl beveik visose šalyse Bažnyčia kaip institucija smunka. Ir ši situacija kontrastuoja su jos gyvybingumu Afrikoje, Azijoje ir didžiojoje Lotynų Amerikos dalyje, be to, su lotynų amerikiečių atgaivinta Bažnyčia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Bet Bažnyčios vaidmuo Europoje silpsta nevienodai: kiekvienoje šalyje Bažnyčia susiduria su skirtingų grėsmių puokšte ir turi išsaugojusi skirtingų stiprybių.
Visoje Pietų Europoje išlieka stiprus, atavistinis prisirišimas prie katalikiškų tradicijų, kurį paaštrina jaučiama konkurencija su sparčiai augančia kaimynų musulmonų grupe. Katalikybė, kaip kultūrinio skirtumo ženklas vienodėjančiame pasaulyje, Italijoje brangi ir netikėtoms grupėms – pavyzdžiui, ateistams intelektualams. Dar visai neseniai, 2006 metais, tyrimų institutas „Eurispes“ pareiškė, kad save katalikais vadinančių italų dalis per 15 metų išaugo aštuoniais procentiniais punktais – iki 88 proc. Be to, jie nustatė, kad 37 proc. katalikų teigė reguliariai lankantys mišias. Nepaisant svarbiausios savo partijos – Krikščionių demokratų – nuosmukio, Bažnyčia dar turi jėgos: ji atrėmė grėsmę, kilusią griežtai dirbtinio apvaisinimo kontrolei Italijoje.
Bet italai ne tokie pamaldūs, kokiais dedasi. Po šiais metais paskelbto, centrinėje Sicilijoje atlikto tyrimo nustatyta, kad tik 18 proc. žmonių išties lankosi bažnyčioje, nors 30 proc. sakėsi einą. O „Eurispes“ atliktame Italijos tyrime nustatyta, kad 66 proc. palaiko liberalius skyrybų įstatymus ir 38 proc. – eutanaziją. Tik 19 proc. palaiko galimybę prireikus pasidaryti abortą, bet 65 proc. abortus laikytų priimtinais išprievartavimo atveju. Keisčiausia, kad daugiau katalikų nei ne katalikų palaikė nesusituokusių porų gyvenimą kartu. Už tariamo religinio vienodumo slypi įvairiausios pažiūros. „Tiksliau būtų kalbėti ne apie katalikybę, o apie katalikybes, – sako religijos sociologas Giuseppe Giordanas. – Yra tokių, kurie visiškai susitapatina su popiežiaus mokymu, ir yra tų, kurie nesutinka, – ir su tradiciniu, ir su liberaliu požiūriu.“ Paradoksalu, bet tarp tų, kuriems popiežiaus Benedikto XVI bažnyčia atrodo liberaloka, yra ir ksenofobiškos islamo bijančios grupės: jos sunkiai dūsauja matydamos, kaip katalikiškos labdaros organizacijos vadovauja maitinimo įstaigoms, kurios imigrantams siūlo halal maistą.
Tikėjimas išliko, o pasitikėjimo nebėra. (Scanpix nuotr.)
Beveik visoje tradiciškai katalikiškoje Europoje masiškai tolstama nuo bažnytinio moralės mokymo. Anot G. Giordano, jei Vatikanas šioje srityje neteko pasitikėjimo, tai kaltas toli gražu ne tik seksas; Vatikanas nepastebėjo, kad nuo XX a. septintojo dešimtmečio prasidėjo „didžiulis antropologinis pokytis, linkstantis prie… laisvės rinktis. Žmonės nebėra pasirengę paklusti nurodymams“. Popiežiaus gynėjai, kaip antai Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ redaktorius Giovanni Maria Vianas, atkakliai tvirtins, kad popiežius Benediktas išties tiki žmonių laisve – jam priimtinesnė maža bažnyčia su savo noru atsidavusiais tikinčiaisiais nei daugybė žmonių, kuriuos suvarė papročiai arba spaudimas. Bet daugybėje Europos kraštų Vatikano kritikai mano, kad, užuot priėmęs religijos laisvę, senų privilegijų įsitvėręs Vatikanas tebemėgina pakreipti žaidimo eigą.
Daugiau jokio paklusnumo
Ispanijos bažnyčioje matome visus šiuos prieštaravimus: kultūrine prasme ji labai stipri ir įsišaknijusi pusėje susiskaldžiusios visuomenės. Ji praranda įtaką žmonių elgesiui, bet tebeturi garsų ir kontroversišką balsą. Apie 28 proc. Ispanijos gyventojų save vadina praktikuojančiais katalikais, o dar 46 proc. – nepraktikuojančiais katalikais. Net 38 proc. meldžiasi konkrečiam šventajam arba Kristaus ar Švenčiausios Mergelės Marijos atvaizdui. Bet pasaulietiškumas ir ilgainiui susikaupusi neigiama reakcija į ankstesnių laikų katalikybės autoritarizmą vis labiau įsivyrauja: štai 2009 metais pagaliau daugiau santuokų buvo sudaryta rotušėse nei bažnyčiose.
Pastarosiomis savaitėmis tūkstančiai Ispanijos katalikų prisidėjo prie Bažnyčios palaikomų mitingų prieš naują, liberalų abortų įstatymą, kuris yra dalis radikalių pokyčių programos, pristatytos valdančiųjų socialistų. Kitos priemonės – įteisintos gėjų santuokos ir sumažintas religinis (iš esmės katalikiškas) švietimas. Vis dėlto mitingai už naująjį abortų įstatymą buvo tokie pat masiški, ir vargu bau jį keistų centro dešinioji vyriausybė. Bažnyčia jėgas tebegali sutelkti, bet savo valios primesti nebe.
Tarp katalikiškų Europos tautų Lenkija išsiskiria kaip vienintelis kraštas, kur seminarijos pilnos ir kunigų netrūksta. Bažnyčiose besilankančių procentas tebėra didelis, nors 55 proc. piką jis pasiekė 1987 metais. Bet viešosiose Lenkijos erdvėse katalikybė monopolijos neturi. Šią vasarą šalyje vyko Europos gėjų eitynės, o tarp populiarių muzikinių kūrinių šiais metais ir garsiosios sentimentalių dainų atlikėjos Olgos Jackowskos daina, kurioje ji prisipažįsta, kad vaikystėje prie jos priekabiavęs kunigas. Be to, lenkų katalikybė neapsaugota ir nuo socialinių pokyčių: apklausus lenkų kunigus, 54 proc. sakė norį turėti žmoną ir šeimą, o 12 proc. prisipažino jau turį stabilius santykius su moterimi.
Bet katalikybė lenkams tebedaro didžiulę emocinę įtaką. Be abejo, lenkų katalikybei būdingas kandus radikalumas, linkęs į fanatiškumą ir antisemitizmą. Bet yra kelios teigiamos tradicijos, kuriomis Bažnyčia gali remtis, – nuo Jono Pauliaus II pastangų gerinti santykius su žydais iki tolerantiškos XVII a. Abiejų Tautų Respublikos, kurioje vietos buvo ir protestantams, ir žydams, ir musulmonams. Skirtingai nuo kadaise galingų lotyniškųjų kraštų bažnyčių, kurių paliepimu buvo užkariautas Naujasis Pasaulis, Lenkijos bažnyčia save laiko garbinga, bet pasirengusia mūšiui – tautos gynėja nuo invazijos ir paguoda sunkiausiais laikais.
Priimant nuolankumą
Būtent į Lenkijos tradiciją, arba verčiau kai kurias kruopščiai atrinktas jos dalis, Vatikanas galėtų atsigręžti, jei nori atsikratyti įpročio elgtis arogantiškai. Bažnyčiai itin pakenkė Vatikano reakcija į prievartos prieš vaikus skandalą. Žinoma, iš esmės viskas vyko XX a. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, ir ta klanų bei nebaudžiamumo kultūra, dėl kurios toks pasibaisėtinas elgesys buvo įmanomas, jau seniai praeityje, o dauguma su tuo susijusių institucijų uždarytos jau dešimtmečius. Bet daugybė dabartinių vyresniųjų vyskupų priklausė tam pasauliui, kuris mėgino šiuos įvykius nuslėpti. Pagyvenę dabar Bažnyčiai vadovaujantys vyriškiai, įskaitant 83 metų Romos popiežių, dėl to jaučiasi labai nesmagiai. O jų reakcija buvo nuo lėtos iki stulbinamai nejautrios.
Tradiciškai, reakcija Europoje ypač nevykusi buvo ten (įskaitant pačią Romą), kur Bažnyčia dar visai neseniai turėjo neginčijamą galią, o kur kas protingesnė ir deramai kukli ten, kur Bažnyčia įpratusi kovoti už vietą po saule triukšmingoje demokratinėje erdvėje.
Prisiminkime saulėtą gegužės šeštadienį, kai Rurmondo vyskupija Olandijoje – katalikiškuosiuose šalies pietuose – minėjo 450 metų jubiliejų. Gerbiant visuomenės nuotaikas, iškilmės buvo sumažintos, o orios pamaldos katedroje turėjo ir apgailestavimo atspalvį. Lauke mitingavo nedidelė grupelė protestuojančiųjų prieš vaikų tvirkinimą, bet susidarė įspūdis, kad Bažnyčia jau mėgina susitvarkyti savo kiemą.
Prancūzijos mieste Lione, kur prieš devyniolika šimtmečių šv. Irenėjus paklojo dalį krikščioniškos doktrinos pagrindų, Bažnyčia traukiasi kitaip. Vienas garsiausių jos kunigų yra tėvas Christianas Delorme – Gandhi gerbėjas, nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio ginantis vargstančius musulmonų imigrantus. Jis pastoriauja netoli miesto centro įsikūrusiose dviejose parapijose, kur ispanų arba portugalų kilmės šeimos gyvena greta atvykėlių iš Šiaurės Afrikos, o nuo realybės atitrūkti jam neleidžia bent 200 laidotuvių ceremonijų per metus. Anot jo, kai kurie jo kolegos laidotuvių imtis atsisako, nes, jų manymu, savo ganomuosius jie turį ruošti laikams, kai nebus kunigų. Bet jis pats apeigas mielai atlieka, jausdamas, kad tai geriausias būdas susitikti su žmonėmis, kurie iš esmės bažnyčioje nesilanko. Šį šešiasdešimtmetį liūdina jo jaunystėje klestėjusios progresyvios prancūzų katalikybės, o ir krikščioniškosios kultūros apskritai, nuosmukis. Verslininkai, kuriems jis sako pamokslus, apie doktriną neturi net elementarių žinių.
Bet jis turi per daug darbo ir pakankamai protinės veiklos, taigi nėra kada būti paniurusiam arba nugrimzti pesimizman. Jo manymu, laicité sistema Prancūzijos bažnyčią apsaugojo nuo pavojų, kurie kyla turint valdžią pažeidžiamiems. Prancūzijoje yra katalikiškų mokyklų, bet tai ne tas didžiulis niekam neatskaitingos valdžios tinklas, Airijos, Belgijos ir Bavarijos kunigus paskatinęs pagundai. Katalikybė Prancūzijoje – aplaužytas medis, bet jis dar gali netikėtai išleisti naujų šakų. O tokiuose kraštuose kaip Italija, kur Bažnyčia glaudžiasi už aukštos papročių ir kultūros sienos, sunkiausios dienos dar gali būti priešakyje.
