Ar Markas Zuckerbergas taps naujos valstybės prezidentu? (Scanpix nuotr.)
Nepaisant didžiulio narių skaičiaus, „Facebook“ dar nėra suvereni valstybė, bet jau pradeda į tokią panašėti ir taip elgtis.
Tapęs Didžiosios Britanijos ministru pirmininku Davidas Cameronas po kelių mėnesių panoro paklausti keleto patarimų iš asmens, kuris yra atsakingas už daugybę milijonų žmonių. Šie žmonės iš jo daug tikisi, nors, greičiausiai, niekada jam nepaspaus rankos.
D. Cameronas kreipėsi ne į vyriausybei vadovaujantį kolegą, bet į… neįtikėtinai sėkmingo socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėją ir vadovą Marką Zuckerbergą (2009 metų pradžioje turėjęs 150 mln. vartotojų, socialinis tinklas liepos 21-ąją pranešė, kad vartotojų skaičius pasiekė 500 mln.). Per plačiai nuskambėjusį liepos mėnesį vykusį videopokalbį internetu D. Cameronas ir M. Zuckerbergas apsikeitė idėjomis, kaip tinklai galėtų padėti vyriausybėms. Kaip vertinti šį pokalbį? Gal tai politinio lyderio bandymas pelnyti milžiniškos virtualios bendruomenės palankumą? O gal tai panašiau į diplomatiją, kai kalbasi dviejų didelių nacijų vadovai?
Tam tikrais atžvilgiais gali pasirodyti absurdiška „Facebook“ vadinti valstybe, o M. Zuckerbergą jos vadovu. Ten nėra gintinų žemių, nėra teisę ir tvarką užtikrinančios policijos, nėra pavaldinių, kuriuos saisto aiškios teisės, pareigos ir kultūriniai papročiai. Palyginti su bet kurios valstybės pilietybe, „Facebook“ nariu tapti ir iš jo pasitraukti lengva. Be to, „Facebook“ vadovas ir jo administratoriai nėra tiesiogiai priklausomi nuo galinčių juos nuversti „rinkėjų“ pritarimo. Formaliai jie atskaitingi tik akcininkams.
Bet „Facebook“ tinkle daugelis interneto ekspertų išties pastebi šalį primenančių savybių. „Tai priemonė, kuri, panašiai kaip ir nacionalinės valstybės, žmonėms leidžia susitikti ir kontroliuoti savo likimus“, – sako Templio universiteto teisės profesorius Davidas Postas. Jei atrodo, kad toks apibūdinimas „Facebook“ grupėms (kurios žmonėms suburti dažnai pasitelkia įnoringas užgaidas) per geras, verta prisiminti klasikinę šiuolaikinės nacionalinės valstybės apibrėžtį. Kaip sako politologas Benedictas Andersonas, tokios suverenios valstybės – tai „sugalvotos bendruomenės“, kuriose kiekvienas asmuo jaučia ryšį su milijonais anoniminių bendrapiliečių. Ankstesniais amžiais žmonėms buvo svarbūs karaliai arba vyskupai, bet masinio raštingumo ir spaudinių gimtąja kalba amžiuje, kaip teigia B. Andersonas, svarbesni horizontalieji ryšiai.
Taigi, jei nauji socialiniai ir politiniai dariniai, dėl kurių žmonės pluša ir miršta, gali rastis dėl laikraščių ir pigių knygelių, galbūt tai įmanoma ir naujausioms komunikacijos formoms. 2006 metais pasirodžiusioje knygoje „Code: Version 2.0“ (liet. „Kodas: Versija 2.0“) teisės mokslininkas Lawrence’as Lessigas pastebėjo, kad internetinės bendruomenės kerta įprastų valstybių ribas, ir prognozavo, kad tokių bendruomenių nariams bus „sunku išlikti neutraliems šioje tarptautinėje erdvėje“.
Tokia prognozė daugeliui iki šiol atsiduoda kibernetine fantastika. Bet „Facebook“ iškilimas bent jau priverčia susimąstyti. Jei tai būtų fizinė tauta, dabar pagal skaitlingumą ji būtų trečioji pasaulyje. M. Zuckerbergas įsitikinęs, kad vartotojų po kelerių metų bus milijardas. „Facebook“ beprecedentis ne tik savo mastu, bet ir gebėjimu nutrinti ribas tarp realaus ir virtualaus pasaulio. Prieš kelerius metus prabilus apie internetines bendruomenes, mintyse iškildavo fantastiniai žaidimai, kuriuos žaidžia nedidelės, ekscentriškos grupės. Bet technologijoms leidus kurti didžiules virtualias arenas, kaip antai „Second Life“ arba milijonus žaidėjų turintis internetinis žaidimas „World of Warcraft“, virtualybė ir reali žmogaus būtis pradėjo vis labiau lietis.
Vartotojų požiūriu „Facebook“ gali šiek tiek priminti liberalią valstybę – erdvę, kur žmonės išreiškia nuomonę, siekia paramos ir atitaiso skriaudas. O kaip atrodo žiūrint iš viršaus? Ar „Facebook“ tokia vieta, kuriai reikia valdymo, kaip jo reikia šaliai? Bradas Burnhamas iš rizikos kapitalo įmonės „Union Square Ventures“ teigė, kad atsakymas yra „taip“. Jo manymu, remiantis liberaliosios politikos dvasia „Facebook“ vadovų darbas – sukurti erdvę, kur investuodami savo laiką ir pinigus į įvairių dalykų kūrimą gyventojai ir įmonės jaustųsi patogiai.
Be abejo, „Facebook“ mėgino pakreipti savo internetinės ekonomikos plėtrą beveik taip pat, kaip vyriausybės ekonominę veiklą bando paveikti realiame pasaulyje – per fiskalinę ir pinigų politiką. Anksčiau šiais metais tinklas išreiškė norą, kad jo platforma pagrįstos taikomosios programos priimtų jo virtualiąją valiutą, pavadintą „Facebook“ kreditais. Teigta, kad tai daroma dėl „Facebook“ vartotojų interesų, nes įvairiose programose jiems nebereikės naudoti įvairių internetinių valiutų. Bet kai kuriuos programų kūrėjus tai įsiutino. Juos papiktino tai, kad „Facebook“ nuo kiekvienos operacijos su kreditais sau pasiima 30 proc.
Kaip ir bet kuris valdantysis elitas, žinantis, kad priklauso nuo valdomųjų nuotaikų, „Facebook“ su savo nariais konsultuojasi valdymo klausimais. Vartotojams leidžiama balsuoti už siūlomus paslaugų teikimo taisyklių pakeitimus. Taip pat veikia internetiniai forumai, kur prašoma nuomonių apie būsimąsias politikos kryptis. Be to, kaip bet kuris gero norintis politikierius, „Facebook“ daro apmaudžių klaidų: narius šiais metais įsiutino pasikeitusi politika, kai buvo paviešinta informacija, kuri anksčiau buvo privati. Jei M. Zuckerbergui pavyks pasiekti savo tikslą – sukurti visame pasaulyje populiarią „socialinę paslaugą“, galbūt vartotojams jis turės suteikti ir formalesnį balsą, šiek tiek primenantį suteikiamą Konstitucijos.
Patirtis rodo, kad valdymą apleidę tinklai už tai susimoka. Kad ir „MySpace“, kadaise buvęs gerokai didesnis už „Facebook“: augti jis nustojo prieš kelerius metus, kai vadovai leido tinklalapyje įsivyrauti pernelyg didelei netvarkai. Regis, laisvę, kuri skatina kūrybingumą, nuo nežabotos laisvės skiria tik plonytė linija.
Bent jau kol kas realios vyriausybės tebeturi kelis kozirius – jos gali tiesiog nutraukti paslaugos teikimą. „Facebook“ užblokuotas Kinijoje, o gegužę kuriam laikui buvo išjungtas Pakistane, priėmus teismo nutartį dėl vieno puslapio, kuris reklamavo konkursą, kviečiantį nupiešti pranašą Muhamedą. Galbūt „Facebook“ ne tiek tauta, kiek didžiulis tarptautinis judėjimas, palyginamas su Raudonuoju Kryžiumi arba Katalikų bažnyčia, turintis visa apimantį tikslą ir su vyriausybėmis galintis kalbėtis beveik kaip lygus su lygiu.
Anot „Facebook“ šeimininkų, jų misija – pasauliui tiesiog suteikti daugiau atvirumo ir tarpusavio ryšių. Ir priartėti prie „globalaus kaimo“, kurį XX a. septintajame dešimtmetyje prognozavo jų mylimas futurologas Marshallas McLuhanas. Jų pretenzija į katalizatoriaus vaidmenį turi prasmės. „Facebook“ sėkmė iškelia daugybę klausimų, kurie, kaip manėme, turėjo kilti tik pasikeitus dar vienai kartai“, – sako Indianos universiteto profesorius Edwardas Castronova. Vienas jų – koks bus virtualių ūkių ir valiutų poveikis realioms valstybių ekonomikoms. Kinijos vyriausybė ne kartą bandė sutramdyti virtualias valiutas. Pernai ji uždraudė jas naudoti perkant realias prekes ir paslaugas, iš dalies nerimaudama dėl poveikio juaniui.
Be to, „Facebook“ gali paveikti būdus, kaip vyriausybės teikia paslaugas ir konkuruoja dėl jų teikimo. Pavyzdžiui, „Facebook“ nariams jų paskyras leidžiama naudoti jungiantis į kitus tinklalapius visame saityne, taip sukuriant lyg ir pasą. Keliaujantiems žmonėms panaši priemonė galėtų leisti ir toliau naudotis vyriausybės paslaugomis. O dar kyla klausimas, kaip socialiniai tinklai pakeis politiką. Akivaizdu, kad jie padeda skatinti diskusijas ir suburti veiksmui, o vyriausybėms leidžia ieškoti pasiūlymų ir juos patikrinti. Pagrindinė D. Camerono ir M. Zuckerbergo pokalbio tema – kaip gauti naujų idėjų viešosioms išlaidoms mažinti.
Kaip daugelis diplomatinių ryšių, jų ryšys irgi buvo permainingas. Po pokalbio prabėgus kelioms dienoms, britų vyriausybė „Facebook“ priekaištavo, kad šis leidęs pagerbti vieną žudiką. Puslapį pažeidėją, kurį vėliau panaikino jo kūrėjas, socialinis tinklas atsisakė pašalinti. „Facebook“ – vieta, kur žmonės gali reikšti savo pažiūras ir ką nors atvirai aptarti, kaip galima daryti ir daroma daugybėje kitų vietų“, – pranešė socialinis tinklas. M. Zuckerbergas teritorijos gal ir neturi, bet buvo pasiryžęs nesitraukti nė per žingsnį.
