Astai Čeponienei, Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjai, kultūra – ne darbo grafiko eilutė ar renginių kalendoriaus datos. Tai – kasdienis buvimas su žmonėmis, kurie formuoja miesto kultūrinį veidą ir panevėžiečių vidinį pasaulį.
„Kultūra man yra ne tik laisvalaikio forma, bet ir gyvenimo būdas. Su ja esu nuolat, tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime. Kultūra man pirmiausia yra žmonės, kurie kuria, ieško prasmės, semiasi įkvėpimo ir patys juo dalijasi.
Dirbdama kultūros srityje esu įsitraukusi į miesto kultūrinį gyvenimą. Mano ritualai susiję su Panevėžio miesto kultūra. Stengiuosi dalyvauti teatro premjerose, parodų atidarymuose, koncertuose ir kituose kultūriniuose renginiuose. Tai ne tik profesinė pareiga, bet ir vidinis poreikis – čia randu įkvėpimą ir darbui, ir asmeniniam augimui“, – sako Asta.
KNYGA
Šiuo metu studijuoju, tad daug skaitau mokslinės literatūros, susijusios su studijomis.
Iš knygų, kurios paliko ryškesnį pėdsaką, išskirčiau Laurent Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“. Ši knyga primena apie paprastas, bet esmines vertybes, apie tiesą, kurią dažnai pamirštame kasdienybėje. Ji atveria platesnį požiūrį į gyvenimą ir parodo, kad net sudėtingiausiose situacijose galima rasti išeitį, kartais tereikia pakeisti žvilgsnio kampą.

MUZIKA
Muzika mano kasdienybėje skamba nuolat: darbe, namuose, kelionėse.
Ji padeda susikaupti, atsipalaiduoti, išgyventi sudėtingesnius etapus.
Nuo vaikystės mėgstu klasikinius roko kūrinius, ypač „Bon Jovi“, daina „Living on a Prayer“ iki šiol įkvepia savo energija ir tikėjimu.
Tačiau nebijau ieškoti ir naujų muzikinių patirčių, pastaruoju metu atradau grupę „Golden Parazyth“, kurios albumas „Empatijos“ šiuo gyvenimo etapu labai rezonuoja su mano vidine būsena. Jų muzikoje jaučiu jautrumą, gilumą ir tikrumą.

KINAS
Kalbant apie kiną, prioritetą teikiu filmams, kuriuose atsiskleidžia žmogaus istorija, jo vidiniai išgyvenimai, pasirinkimai ir vertybinės dilemos. Mane labiausiai sužadina filmai, kurie palieka erdvės apmąstymams ir dialogui su savimi.
Prieš kelias savaites žiūrėjau filmą „Vėtrų kalnas“, ir iki šiol mintimis prie jo grįžtu. Analizuoju herojų pasirinkimus, neįvykusių pokalbių pasekmes, nutylėjimus, kurie virsta skaudžiais sprendimais, ir laikui bėgant atsiskleidžiančius jų padarinius.
Šis filmas dar kartą priminė, kaip svarbu laiku kalbėtis, girdėti ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tai istorija, kuri ne tik pasakoja, bet ir verčia reflektuoti.

SPEKTAKLIS
Teatras man yra ypatinga kultūros forma. Gyvas ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo, čia ir dabar kuriama emocija, autentiškumas – tai patirtis, kurią sunku pakeisti kitomis meno formomis. Todėl visuomet rekomenduoju lankytis spektakliuose, ypač premjerose, kur jaučiama kūrybinė energija ir gyvas pulsas.
Mano rekomendacija yra Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Makbetas“. Jo unikalumas prasideda jau nuo erdvės – spektaklis rodomas Panevėžio siaurojo geležinkelio depe, o ši industrinė aplinka sustiprina kūrinio atmosferą ir dramatizmą. Spektaklis žavi viskuo: nuo scenografijos ir aktorių vaidybos iki įtaigiai perteiktų siužeto vingių.
Kaip teigia kūrėjai, „pasaulis būtų daug gražesnis, jei šiandien ši pjesė būtų nebeaktuali“. Tačiau realybė kitokia. Negalime nematyti to, kas vyksta aplink, todėl spektaklis tampa ypač aktualus šiandienos kontekste, kai žmonės kartais pasijunta nenugalimi, ryžtasi beatodairiškiems sprendimams ir tik vėliau susiduria su jų pasekmėmis. Būtent ši paralelė tarp klasikos ir dabarties daro spektaklį stiprų ir paveikų.

PARODA
Mintimis vis dar grįžtu prie tarptautinį pripažinimą pelniusio austrų menininko Hermano Ničo parodos „Gesamtkunstwerk“, pirmą kartą Lietuvoje pristatytos Panevėžyje, „Stasys Museum“.
Paroda iš pradžių sukėlė šoką, įvairių teigiamų ir neigiamų jausmų, tačiau būtent tuo ir buvo paveiki.
H. Ničo kūryba, siejama su Vienos akcionizmu, sąmoningai laužo estetines ribas, provokuoja ir kelia klausimus apie žmogaus prigimtį, ritualą, sakralumą.
Ši paroda sulaukė skirtingų vertinimų, tačiau abejingų nepaliko. Man ji tapo priminimu, kad kultūra ne visada turi būti patogi, kartais ji turi išjudinti, sukrėsti ir paskatinti diskusiją. Būtent tokios patirtys ilgiausiai išlieka atmintyje.
Norisi pakviesti atrasti ir patirti kultūrą Panevėžyje. Čia kultūros žmonės dirba žmogui, ieško įdomių sprendimų, netikėtų pateikčių, prasmingų formų, kurios ne tik reprezentuoja meną, bet ir kuria gyvą santykį su bendruomene.
Panevėžys šiandien yra miestas, kuriame kultūra kviečia ne tik stebėti, bet ir jausti, mąstyti, diskutuoti.
Tereikia leisti sau būti smalsiam ir atviram patirčiai.







