Istorikas ir Panevėžio kraštotyros muziejus direktorius dr. Arūnas Astramskas prisipažįsta, kad po darbo renginiuose lankosi retai – laisvalaikiu jam artimesni individualūs atradimai: knygos, dokumentiniai filmai ar paskaitos apie pasaulio paslaptis.
„Prisipažinsiu, po darbo renginiuose lankausi retai, bet ir tos lankomos vietos, renginiai dažnai susiję su darbo interesais.
Esu labiau ne renginių, o individualių užsiėmimų šalininkas. Skaitau, o nuo kovido laikų įsitvirtino įprotis žiūrėti dokumentinius filmus ir klausyti paskaitų, tik gaila, kad jų pasirinkimas lietuvių kalba labai mažas.
Domiuosi ne tik praeitimi, man įdomios kosmologijos, biologijos, fizinės antropologijos, sociologijos temos.
Taip pat seku pasaulio įvykius, klausausi ekspertų komentarų apie politikos ir ekonomikos naujienas“, – pasakoja dr. A. Astramkas.
KNYGA
KNYGA
Grožinės literatūros skaitau labai mažai, daugiau atostogaudamas.
Anksčiau intensyviai skaitydavau fantastinę literatūrą, bet, atrodo, šis etapas praeityje.
Seku istorikų publikacijas, man patrauklūs sovietinių laikų tyrimai.
Kadangi turiu asmeninę to laikotarpio patirtį, yra labai įdomu stebėti, kaip jį konceptualizuoja tyrinėtojai.
Rekomenduočiau Mariaus Ėmužio knygą „Šeimininkas ir jo dvariškiai“, Viliaus Ivanausko „Lietuviškoji nomenklatūra: tarp stagnacijos ir dinamikos 1968–1988“.
Šios knygos atveria sovietinės sistemos vidų, parodo vykusius neviešus dalykus.
MUZIKA
MUZIKA
Deja, nesu muzikos žinovas, dažniausia man ji yra foninis dalykas.
Pastaraisiais metais vienas kūrinys padarė didelį įspūdį – Eduardo Balsio poema „Jūros atspindžiai“.
Išgirdau ją atliekamą viename renginyje ir mane sužavėjo savo novatoriškumu (sukurta 1981 m.), nesitikėjau tokios muzikos.
FILMAS
Pergalvojau, kad filmas kurį iki šiol atsimenu, yra režisieriaus Sergio Leone „Kartą Amerikoje“, gal dėl to kad susijęs su asmeninėmis aplinkybėmis.
SPEKTAKLIS
Be konkurencijos – Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas Aleksandro Špilevojaus spektaklis „Sala, kurios nėra“.
VIZUALUSIS MENAS
Iš meno parodų pastaruoju metu didžiausią įspūdį padarė Rūtos Katiliūtės paroda „Atmosferos“ Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejuje. Deja, prieš keletą dienų ji baigėsi. Tarp istorinių, kuriose gausu ir meno elementų, mano manymu, pirmauja Lietuvos nacionalinio muziejaus „Ant Paryžiaus parodų bangos“ (jos kuratorė ir architektė – panevėžietės). Ji visa sukurta iš paslapčių – kaip slapta 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje atsirado paviljonas „Lithuanie“, kaip buvo surasti joje eksponuotos muziejinės vertybės.
Taip pat egzotiška paroda „Žmogus tarp pasaulių“ – ieškantiems ryšių tarp Lietuvos ir Tolimųjų Rytų.
