Gal didžiausia pasaulio valstybė nėra tokia svarbi, kaip atrodo?
Naudingųjų išteklių žvalgymo sektoriuje dirbančios bendrovės „Waratah Coal“ atstovas Markas Imberis pasakoja, kad Alfos miestelyje (Kvynslandas, Australija) yra tik 400 gyventojų, įskaitant ne visą darbo dieną dirbantį greitosios pagalbos vairuotoją ir vienintelį policininką. Bet miestelis per kelerius artimiausius metus turėtų išaugti penkiskart, nes M. Imberio bendrovė ir valstybinė Kinijos įmonė „Metallurgical Corporation“, prižiūrinti Kinijos kasybos ir metalo pramonę, čia investuos 7,5 mlrd. Australijos dolerių (apie 18 mlrd. litų). Už juos bus įrengta didžiausia akmens anglių kasykla Australijoje ir 490 km ilgio geležinkelis, kuriuo juodasis auksas bus vežamas pakrantėn, o iš ten – į godžius Kinijos pramonės nasrus.
Didžiulį Kinijos ūkio poveikį pasauliui – nuo mažų miestelių iki didžiulių rinkų – perdėti sunku. Anot pramonės asociacijos „World Coal Institute“, iš 2009 metais visame pasaulyje suvartotų akmens anglių šiam ūkiui teko apie 46 proc., o cinko ir aliuminio ten suvartojama panaši dalis. 2009 metais šioje šalyje sunaudota dukart daugiau neapdoroto plieno nei Europos Sąjungoje, JAV ir Japonijoje drauge. Anot investicijų banko „China First Capital“, pernai kinai įsigijo daugiau automobilių nei JAV, o šiais metais Kinijoje turbūt bus nupirkta daugiau mobiliųjų telefonų nei visame likusiame pasaulyje.
Kinijoje 9,6 proc. augimas, užfiksuotas per metus iki trečiojo ketvirčio, tai – sulėtėjimas. Anot TVF, šiais metais Kinijai teks beveik penktadalis pasaulio augimo, o pagal perkamosios galios paritetą jai teks šiek tiek daugiau kaip ketvirtis.
Per pirmuosius 25 Kinijos augimo metus jos įtaka buvo ryškiausia grynajam bendrovių pelnui, nes leido mažinti sąnaudas. O štai neseniai ji išryškėjo ir parduodama įmones. Vokietijos prabangių automobilių gamintoja „Audi“ per pirmąjį ketvirtį daugiau automobilių pardavė Kinijoje (įskaitant Honkongą) nei savo šalyje. Japonijos „Komatsu“ neseniai laimėjo didžiausios Kinijos akmens anglių kasybos bendrovės konkursą ir pristatys jai 44 itin didelius savivarčius.
Atrinkęs JAV „S&P 500“ akcijų indeksui priklausančias 22 bendroves, kurios didelę dalį pajamų gauna Kinijoje, „The Economist“ sudarė „priklausomybės nuo Kinijos indeksą“. Tai – svertinis indeksas, įvertintas pagal bendrovių rinkos kapitalizaciją ir iš Kinijos gaunamoms pajamoms tenkančią dalį. Indekse yra tokios bendrovės kaip lustų gamintojos „Intel“ ir „Qualcomm“, KFC ir kitus restoranų tinklus valdanti „Yum! Brands“, orlaivių gamintoja „Boeing“ ir stiklo gamintoja „Corning“. 2009 metais, kai Kinijos ūkis JAV ūkį aplenkė daugiau kaip 11 procentinių punktų, šio indekso rezultatai buvo 10 proc. geresni nei viso „S&P 500“ indekso. Bet balandžio mėnesį, Kinijos valdžiai sprendžiant besipučiančio būsto burbulo problemą, rezultatai vėl suartėjo.
Kinija savaime yra didelė ir dinamiška pasaulio ekonomikos dalis. Vien dėl to šiais metais ji nemenkai prisidės prie bendro pasaulinio augimo. Sunkiau pasakyti, ar ji gali rimtai prisidėti prie likusios pasaulio dalies augimo.
Šiuo metu Kinija yra didžiausia eksporto rinka tokioms po visą pasaulį išsibarsčiusioms šalims kaip Brazilija (2009 metais Kinijai teko 12,5 proc. Brazilijos eksporto), Pietų Afrika (10,3 proc.), Japonija (18,9 proc.) ir Australija (21,8 proc.). Bet eksportas – tik viena BVP dalis. Bet kokio dydžio ūkiuose vidaus išlaidos paprastai yra kur kas svarbesnės. Taigi eksportas į Kiniją Australijoje tesudaro 3,4 proc. BVP, Japonijoje – 2,2 proc., Pietų Afrikoje – 2 proc., o Brazilijoje 1,2 proc. (žr. žemėlapį).
Žinoma, uždarbio iš eksporto poveikis gali nuvilnyti per visą ūkį. Antai perspektyva Kinijai pardavinėti akmens anglis Alfoje skatina investicijas į šachtas, geležinkelius ir galbūt netgi teisėsaugą. Bet šie „daugikliai“ retai viršija 1,5 arba 2, taigi retai daugiau nei padvigubina indėlį į BVP. Be to, nors vis didesnis eksportas prisideda prie augimo, klestintis importas iš jo atima. Daugumoje ne Rytų Azijos šalių 2001–2008 metais prekybos balansas su Kinija prastėjo. Remiantis paprasta augimo aritmetika, prekybos su Kinija indėlis buvo (nežymiai) neigiamas, o ne teigiamas.
Kinijos įtaka svarbesnė jos artimiausių kaimynų ūkiuose. Eksportas į Kiniją pernai sudarė per 14 proc. BVP Taivane ir per 10 proc. Pietų Korėjoje. Bet įvairūs tyrimai rodo, kad apie pusė Rytų Azijos eksporto į Kiniją yra komponentai, kaip antai puslaidininkiai ir standieji diskai, skirti prekėms, paskui eksportuojamoms kitur. Tokiose šakose Kinija ne tiek paklausos variklis, kiek sąsaja, jungianti su paklausa kitur.
Tačiau dalims ir komponentams Kinijos importe tenkanti dalis mažėja. Neseniai Soyoung Kimas iš Seulo nacionalinio universiteto ir Jong-Wha Lee bei Cyn-Young Parkas iš Azijos plėtros banko paskelbtame darbe teigia, kad prieš dešimtmetį siekusi beveik 40 proc., 2008 metais ši dalis sumažėjo iki 27 proc. „Tai rodo, kad Kinija po truputį iš pasaulio fabriko virsta vis didesniu pasaulio vartotoju“, – rašo jie. Gaboro Pulos ir Tuomaso Peltoneno iš Europos centrinio banko vertinimu, dabar Filipinų, Pietų Korėjos ir Taivano ūkiai labiau priklauso nuo paklausos Kinijoje nei JAV.
Prekyba nėra vienintelis kelias, kuriuo Kinijos pakilimai ir nuosmukiai gali pasklisti po likusį pasaulį. Jos perkamas užsienio turtas neleidžia kilti kapitalo kainai, o dėl jos apetito žaliavoms jų kainos išlieka didelės, ir tai naudinga prekių gamintojams, kad ir kur jie pardavinėtų savo dirbinius. Jos sėkmė gali padidinti pasitikėjimą ir našumą. Vienas mėginimų įvertinti tokį plataus masto poveikį yra Viveko Aroros ir Athanasios Vamvakidiso iš TVF darbas. Jų skaičiavimais, jei Kinijos augimas spartėtų 1 procentiniu punktu per metus, po penkerių metų likusiojo pasaulio BVP ji padidintų 0,4 proc. (apie 290 mlrd. JAV dolerių).
Prasidėjus krizei Kinija parodė, kad jos ūkis gali augti net tuomet, kai JAV ūkis traukiasi. Ji nėra visiškai priklausoma nuo didžiausio pasaulio ūkio. Bet tai nereiškia, kad pastarąjį ji gali pakeisti. Balandį nepriklausoma tyrimų bendrovė „Bank Credit Analyst“ paklausė, kas nutiktų Kinijos kietojo nusileidimo atveju. Bendrovės atsakymas į šį „apokaliptinį“ klausimą gana nebaisus. Ji nurodė, kad XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje Japonijai teko didesnė BVP dalis nei dabar Kinijai. Per pirmąją minėtojo dešimtmečio pusę augimas Japonijoje nuo apytikriai 5 proc. sumažėjo iki 1 proc. be jokio pastebimo poveikio pasaulinėms tendencijoms. Kinijos svorį pasaulio ekonomikoje perdėti sunku. Bet nėra neįmanoma.
