Išnyks kaip dūmas, neblaškomas vėjo?
Jeigu Vokietija ir Europos centrinis bankas (ECB) nepradės greitai suktis, netrukus galime sulaukti euro griūties.
Net kai euro zona strimgalviais lekia griūties link, dauguma žmonių mano, kad Europos lyderiai galiausiai padarys viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų bendrąją valiutą. Taip yra todėl, kad euro žlugimo pasekmės būtų tokios katastrofiškos, kad joks sveiko proto politikos formuotojas negalėtų sėdėti sudėjęs rankas ir leisti tam įvykti.
Euro zonos skilimas lemtų dar didesnę pasaulinę griūtį, nei įvyko 2008-2009 metais. Labiausiai integruotą pasaulio regioną į gabalus suplėšytų nemokumo bangos, bankų griūtys ir kapitalo kontrolės įvedimas. Euro zona suskiltų į atskiras dalis arba didelį bloką šiaurėje ir skeveldras pietuose. Po didžiausio ES ekonominio projekto žlugimo pasipylus abipusiams kaltinimams ir pradėjus laužyti sutartis, dideli ir neprognozuojami valiutų svyravimai tarp esančiųjų euro zonos šerdyje ir pakraščiuose tikriausiai sustabdytų bendrosios ES rinkos veikimą. Kiltų abejonių dėl pačios ES išlikimo.
Tačiau pragaištingos nelaimės nuojauta ne visada nuo jos apsaugo. Tikimybė, kad euro zona subyrės, išaugo dėl finansinės panikos, greitai prastėjančių ekonomikos perspektyvų bei kietakakčio balansavimo ant bedugnės krašto, ir tai kelia nerimą. Todėl galimybių, kad pavyks saugiai nutupdyti lėktuvą, sparčiai mažėja.
Rinkos, manijos ir panikos
Auganti baimė dėl euro zonos skilimo paskatino investuotojus trauktis iš silpnesnės ekonomikos šalių vertybinių popierių rinkos. Jie paniškai bėga, ir jų negali sustabdyti net ryžtingi vyriausybių veiksmai. Naujausias pavyzdys – Ispanija. Nepaisant reformoms ir taupyti pasiryžusios Liaudies partijos triuškinančios pergalės lapkričio 20 dieną, šalies skolinimosi kaina vėl pašoko.
Ispanijos vyriausybė ką tik turėjo sumokėti 5,1 proc. palūkanas už trijų mėnesių trukmės obligacijas – per mėnesį jos išaugo daugiau nei dvigubai. Dešimties metų trukmės obligacijų palūkanos viršija 6,5 proc.
Naujoji Mario Monti vadovaujama technokratų vyriausybė Italijoje taip pat nesulaukia jokio palengvėjimo: dešimties metų trukmės obligacijų pelningumas yra daugiau kaip 6 proc. Belgijos ir Prancūzijos skolinimosi kainos auga. Be to, praėjusią savaitę nepavyko Vokietijos vyriausybės obligacijų aukcionas.
Paskolų rinkos krizė gali būti dar gilesnė, nei Europa patyrė po „Lehman Brothers“ žlugimo.
Ne mažiau nerimo Europos bankus apėmusi panika kelia. Jų prieiga prie didmeninio skolinimosi rinkų išdžiuvo, o tarpbankinėje rinkoje kyla įtampa, nes bankai atsisako vieni kitiems skolinti. Įmonės atsiima indėlius iš euro zonos periferijos bankų. Šis bėgimas pro galines duris verčia bankus parduoti turtą ir mažinti skolinimą. Paskolų rinkos krizė gali būti dar gilesnė, nei Europa patyrė po „Lehman Brothers“ žlugimo.
Tuo metu visoje Europoje planuojamos didžiausios kada nors buvusios taupymo priemonės, tad smunka vartotojų bei verslo pasitikėjimas. Lieka mažai abejonių, kad 2012 metais euro zona panirs į gilią recesiją – ekonomika smuks galbūt net iki 2 procentų.
Tai ves į užburtą ratą, kuriame recesija gilins biudžetų deficitus, augins vyriausybių skolas ir skatins piliečius priešintis taupymui bei reformoms. Pasekmių baimė dar greičiau gins investuotojus link išėjimo.
Praeities finansų krizės rodo, kad tokį ritimąsi žemyn gali sustabdyti tik drąsi politika, skirta atgauti rinkų pasitikėjimą. Tačiau Europos politikos formuotojai atrodo negalintys arba nenorintys elgtis pakankamai drąsiai. Triukšmingai reklamuotas euro zonos paskolų fondo sustiprinimas, dėl kurio susitarta spalį, veda į niekur.
Euro zonos lyderiai tapo kalbų apie didžiulius ilgalaikius planus kaip apsaugoti jų valiutą – griežtesnė mokestinė priežiūra, naujos sutartys politinei integracijai didinti, – žinovais. Tačiau jie beveik nepateikia jokių minčių, kaip sustabdyti šiandienos gaisrą.
Euro zonos lyderiai tapo kalbų apie ilgalaikius planus apsaugoti valiutąžinovais. Tačiau jie beveik nepateikia jokių minčių, kaip sustabdyti šiandienos gaisrą.
Apdairioji Vokietijos kanclerė Angela Merkel politikoje gali būti negailestingai efektyvi: pažvelkite, kaip ji padėjo ištraukti kilimėlį iš po Silvio Berlusconi kojų. Tačiau suvaldyti paskolų rinkos krizę sunkiau. Kartu su kitų skolinančių šalių vadovais ji atsisako pripažinti rinkos panikos mastą. ECB atmeta pasiūlymą veikti kaip paskutinės vilties skolintojui nuvargintoms, bet mokioms vyriausybėms.
Baimė, kad pasiūlyta pagalba sumažins spaudimą įsiskolinusioms šalims imtis reformų, yra užtektinai didelė, kad sustabdytų bet kokius gelbėjimo planus. Tačiau tai padidina investuotojų nerimą dėl visos euro zonos, net ir Vokietijos, obligacijų bei padidina euro zonos griūties tikimybę.
Tai nebegali ilgiau tęstis. Jeigu nebus dramatiško pokyčio ECB ir Europos lyderių galvose, bendroji valiuta gali subyrėti per kelias savaites. Bet kokie įvykiai, pradedant stambių bankų ir baigiant vyriausybių griūtimi ar nepavykusiais obligacijų aukcionais, gali lemti liūdną euro baigtį.
Jeigu nebus dramatiško pokyčio ECB ir Europos lyderių galvose, bendroji valiuta gali subyrėti per kelias savaites.
Paskutinę sausio savaitę Italija privalo išpirkti obligacijų už daugiau nei 30 milijardų eurų. Jeigu rinkos stosis piestu ir ECB atsisakys pasijudinti, trečia didžiausia skolininkė pasaulio vyriausybių obligalicijų rinkoje gali būti įstumta į nemokumą.
Svirduliavimo prie pakraščio pavojai
Ar gali būti kas nors padaryta, kad būtų užbėgta už akių nelaimei? Atsakymas vis dar yra teigiamas, tačiau kai laikas veikti senka, reikalingų veiksmų mastas auga.
Vienintelė institucija, galinti suteikti palengvėjimą nedelsiant, yra ECB. Būdamas paskutinės vilties skolintojas, jis turi padaryti daugiau, kad apsaugotų bankus, ir pasiūlyti neribotą likvidumą, kuris būtų suteiktas priimant kaip užstatą ilgesnės trukmės ir įvairesnius vertybinius popierius.
Net jeigu ECB atsisako paklusti tokiai logikai – mūsų nuomone, klaidingai, – didelio masto obligacijų supirkimą dabar tikrai pateisintų ir siauras ECB supratimas apie apdairią centrinio banko veiklą. Daug laisvesnė pinigų politika yra būtina tam, kad atitolintų recesiją ir defliaciją euro zonoje. Jeigu ECB ketina laikytis turimo įsipareigojimo palaikyti kainų stabilumą, jis turi apsaugoti ir nuo kainų nuosmukio.
Tai reiškia, kad reikia sumažinti trumpalaikes palūkanų normas ir užsiimti „kiekybiniu skatinimu“ (supirkinėti vyriausybių obligacijas) dideliu mastu. Kadangi sąlygos periferijos šalyse sudėtingesnės, ECB turės jų obligacijų pirkti neproporcingai daugiau.
Daug laisvesnė pinigų politika turėtų sušvelninti recesiją ir padėtų laimėti laiko. Tačiau tam, kad būtų atgautas pasitikėjimas ir investuotojai parvilioti atgal, reikia daugiau nei vien tik ECB paramos, Graikijos skolos restruktūrizacijos ir Italijos bei Ispanijos reformų – nors vien tai jau yra labai ambicinga.
Tai taip pat reiškia, kad reikia sukurti skolinimosi instrumentą, kuriuo investuotojai pasitikėtų. O tam reikia politinio susitarimo: finansinė parama periferijos šalims mainais už taisyklių keitimą, kurio reikalauja Vokietija ir kiti.
Tam reikėtų kažkiek jungtinių įsipareigojimų už vyriausybių skolas. A. Merkel atmetė galimybę neribotai leisti bendras euro obligacijas, tai turbūt pažeistų Vokietijos Konstitucinio teismo sprendimus. Tačiau yra kompromisų, kuriuos praėjusią savaitę pasiūlė Europos Komisija. Viena daug žadanti mintis, atėjusi iš Vokietijos ekonomikos ekspertų tarybos, yra visoje euro zonoje pasidalyti prasiskolinusių valstybių skolų dalį, kuri viršija 60 proc. jų BVP ir, atidedant mokestinių pajamų dalį, taip ją išmokėti per ateinančius 25 metus.
Skolos turėtų būti pasidalytos tokiu būdu, kad tai nepavirstų į pervedimų sąjungą.
Tačiau Vokietija atmetė šią idėją vis dar bijodama, kad valiutos sąjunga nepavirstų į pinigų pervedimų sąjungą, kurioje ji amžinai remtų silpnesnes nares. Tokia nuostata turi pasikeisti arba euro zona subyrės. Kai euro zonos pakraščių šalys įsipareigojo taupyti ir reformuotis, baimė, kad joms kils pagundų blogai elgtis, sumažėjo.
Skolos turėtų būti pasidalytos tokiu būdu, kad tai nepavirstų į pervedimų sąjungą. A. Merkel ir ECB negali toliau grasinti bejėges šalis atskirti nuo euro zonos ir tuo pat metu stengtis užtikrinti rinkas pažadais, kad euras bus išgelbėtas. Jei Vokietijos kanclerė greit neapsispręs, pamatys, kad sprendimas buvo priimtas be jos.
