Pekine įvyko Tarptautinis astronautikos kongresas. Bet ko iš tiesų Kinija nori iš kosmoso?
Sovietų Sąjunga tai padarė 1961 m. Dar po metų – JAV. 2003 m. – Kinija. Prireikė nemažai laiko, kol prie orbitoje aplink Žemę ir (kai kuriais atvejais) dar toliau, Mėnulyje, apsilankiusių kosmonautų ir astronautų sąrašo prisidėjo vadinamasis taikonautas. Bet dabar Kinija pagaliau kosminė valstybė, o vienas iš tai rodančių ženklų – Tarptautinės astronautikos federacijos sprendimas 64-ąjį kongresą surengti Pekine.
Kongresas, į kurį susirenka atstovai iš visų pasaulio kosmoso agentūrų (nuo JAV ir Rusijos iki Nigerijos ir Sirijos), – vieta, kur nenustygstantys mokslinčiai gali aptarti viską: nuo raketų projektavimo naujovių ir mikrogravitacijos poveikio skydliaukei iki to, kaip geriausia organizuoti kasybos darbus asteroide ir kaip virinti metalą degalų bakams.
Žinoma, visa tai labai naudinga. Tačiau kosminės kelionės niekuomet neapsiriboja vien mokslu. Tai ir diplomatijos atšaka, tad kongrese pareigūnai taip pat gali dalytis gandais ir skelbti savo planus.
Būtent tai ir padarė Kinijos nacionalinės kosmoso administracijos (KNKA) vadovas Ma Xingrui, dėl savo pareigų iš esmės tapęs kongreso šeimininku. Jis patvirtino, kad bepilotis aparatas „Chang’e 3“ į Mėnulį bus paleistas pirmoje gruodžio pusėje. Vadinasi, jei misija pavyks, dar nesibaigus metams šio dangaus kūno paviršiuje sukiosis kinų mėnuleigis. Jis rinks ir analizuos Mėnulio regolito (susmulkintų paviršiaus uolienų – tenykščio grunto) mėginius. Bus atliekami ir žvaigždžių ultravioletinių spindulių stebėjimai. Be to, misija pasauliui primins, kad Kinija ketina (ar bent jau sakosi ketinanti) netrukus į Mėnulį pasiųsti ir žmonių.
Ma Xingrui taip pat patvirtino, kad šalis planuoja iki 2020 m. pastatyti nuolatinę kosminę stotį. Tokios stotys su įgula – brangios ir mokslui iš jų jokios naudos. Tai iškalbingai byloja iš esmės amerikiečiams priklausanti Tarptautinė kosminė stotis (TKS), šiuo metu skriejanti orbitoje. Tačiau jas galima panaudoti diplomatijai, ir būtent dėl to Ma Xingrui kalbėdamas keliskart pakartojo, kad svečiai iš užsienio jo stotyje bus laukiami (skirtingai nei gana aiškus draudimas vadinamuosius taikonautus priimti į TKS), nors prieš tai bet kuriam lankytojui teks išmokti kinų kalbą. Tačiau jis nepakomentavo to Kinijos kosmoso programos aspekto, kuris kitų kraštų atstovams labiausiai rūpi, – kiek ji militarizuota.
Vienas kinų mėnuleigis
Dauguma kosmoso programų iki tam tikro lygio yra karinės. Tiek JAV, tiek Sovietų Sąjunga ankstyvais laikais palydovus ir kosmonautus į kosmosą leisdavo modifikuotomis raketomis. Net ir „Space Shuttle“ metais NASA juo į orbitą keldavo ir atgal susigrąžindavo šnipinėjimo palydovus. Kol kas Kinijos kosminiai bandymai žengia pirmuosius žingsnius, tad civiliniai ir kariniai tikslai tebėra susipynę.
Antai liepą KNKA paleido palydovų trijulę, neva vykdydama kosmoso erdvės prie Žemės valymo projektą, kuriuo siekia pašalinti orbitoje skriejančias nuolaužas. Prisimenant, kiek kosminių įrenginių paleista nuo to meto, kai 1957 m. į orbitą pakilo „Sputnik“, nuolaužos išties kelia bėdų. Nepadėjo ir pati Kinija, kai bandydama priešpalydovinį ginklą 2007 m. į maždaug 150 tūkst. gabaliukų susprogdino vieną iš nebereikalingų savo palydovų. Taigi, vertinant didžiadvasiškai galima sakyti, jog toji misija – atgailos dalis. Bet cinikai įtaria, kad iš tiesų tai, ką paleido Kinija, buvo kito tipo priešpalydovinis ginklas arba, geriausiu atveju, dvejopos paskirties technologija, kurią galima panaudoti ir kosmosui valyti.
Vienas iš naujųjų zondų išties turi robotizuotą ranką, kuri galėtų rinkti kosmoso šiukšles. O kiti du, kaip buvo aiškinama, turėjo imituoti nuolaužas. Tačiau baigus pradinius bandymus palydovas su robotizuota ranka atliko kelis neįprastus manevrus ir priartėjo ne prie vieno iš tų prietaisų, su kuriais buvo paleistas, bet prie senstančio palydovo kitoje orbitoje; būtent tai būtų naudinga užsimanius pašalinti kitos šalies stebėjimų arba ryšio palydovą.
Žinoma, kinai ne vieninteliai plėtoja kosminę ginkluotę. JAV taip pat nesėdi rankų sudėjusios. Ir tai paaiškina, kodėl susibūrime tvyrojo šiek tiek nykesnė atmosfera nei įprasta astronautikos kongresuose. JAV įstatymai organizacijai NASA bendradarbiauti su Kinija draudžia, neleidžiama net rengti dvišalių mainų. Agentūrai tai iš esmės sukliudė į sambūrį atsivežti daugybę stendų, kuriuos ji būtų pastačiusi įprastu atveju, ypač kai NASA ir pati turi kuo pasigirti: po Marsą sukiojasi ketvirtas ir didžiausias jos marsaeigis „Curiosity“.
Tačiau NASA vadovui Charlesui Boldenui tai nesutrukdė kreiptis į konferencijos dalyvius. Dar svarbiau, kad iš JAV Kongreso Ch. Boldenas gavo signalą, iš dalies paleidžiantį nuo teisinio pavadėlio, tad nors su Ma Xingrui ar jo kolegomis iš KNKA kalbėtis jis vis tiek negalėjo, bent jau turėjo progą susitikti su Kinijos mokslų akademijos nariais ir aptarti abi puses dominančius klausimus. Tarp jų ir palydovų naudojimas pačiai Žemei tyrinėti – naudingiausia kosmoso mokslo dalis. Tačiau būtų keista, jei, vienaip ar kitaip, nebūtų iškilęs ir klausimas, kaip iškuopti kosmoso šiukšles.
