Pasaulio ekonomikos perspektyvos geresnės nei buvo, bet dar yra rimtų pavojų.
Viltis žadinantys ženklai pasaulio ekonomikai neša gerą žinią. Jungtinėse Valstijose įmonės daugiau samdo, o vartotojai daugiau išleidžia. Aiškėja, kad euro zonoje recesija švelnesnė, nei tikėtasi. Graikijos skolos restruktūrizacija, kai pirmą kartą per 60 metų išsivystęs ūkis nesugebėjo įvykdyti valstybinių įsipareigojimų, praėjo be nesklandumų. Finansų rinkoms pradžiugus dėl atsigavimo ženklų ir pajutus palengvėjimą, kad pavyko išsisukti nuo negandos (ypač Europoje, kuri pernai artėjant metų galui atrodė atsidūrusi prie „Lehman Brothers“ masto katastrofos slenksčio), jose užfiksuotas tolygus kilimas. Pasaulio akcijų indeksas MSCI nuo metų pradžios pakilo beveik 9 proc., o nuo žemumų, pasiektų pernai spalį, 20 proc.
Po tokio rūškano meto vargu ar stebina, kad vėl pradeda atgyti pasaulio gaivalinė dvasia. Bet yra rimtų priežasčių į optimizmo protrūkį žiūrėti atsargiai. Tikėtina, kad pasaulinis augimas, kurį žemyn nutempė mažiau energija trykštantys kylantys ūkiai ir recesija Europoje, šiais metais vis tiek bus lėtesnis nei 2011-aisiais.
Be to, tebėra rimtų pavojų. Investuotojų viltys, kad augimas bus stiprus ir ilgalaikis, po 2008-ųjų finansų krizės griūdavo per dažnai: dėl nelemto įvykio (kylančios naftos kainos), prastos politikos (per daug ir per greitai suvaržyti biudžetai) arba skausmingai suvokus, kad subliūškus turto burbului atsigavimas paprastai esti silpnas ir trapus. Pavyzdžiui, jeigu įtempti santykiai su Iranu dėl branduolinės programos įkais, dėl naftos tiekimo sutrikimų gali ir vėl kilti sumaištis. Dar daug kas gali pasukti ne į tą pusę.
Švinta, bet dar ne diena
Aiškiausi atsigavimo ženklai matomi JAV (gana patogu lapkričio mėnesį perrinkimo siekiančiam prezidentui). Žinios geros tiek cikline prasme, nes augant užimtumui auga pajamos ir išlaidos, tiek struktūrine, nes vis daugiau požymių, kad neigiamas sprogusio būsto burbulo poveikis mąžta. Atmetus laikiną darbą 2010-ųjų JAV surašymo metu, nuo lapkričio darbo vietų per tris mėnesius buvo sukurta daugiau nei per bet kurį kitą trijų mėnesių laikotarpį nuo 2006-ųjų. Mažėja tiek nedarbas, tiek nepakankamas užimtumas. Būsto kainos tebesilaiko žemiau, bet atsigauna tiek statyba, tiek prekyba būstais. Imama vis daugiau vartojamųjų paskolų, taip pat atsileido fiskalinis spaudimas – dėl laisvesnių valstijų biudžetų ir dėl to, kad laikinai sumažintus mokesčius Kongresas paliko galioti iki metų galo.
Į klestėjimą tai nepanašu. Vertinant visus metus, JAV ūkio augimas turbūt ne itin skirsis nuo tendencijos, siekiančios apie 2,5 proc. Tai daug mažiau, nei būtų galima tikėtis po įprastos recesijos; bet po finansų krizių, kai vartotojus prislegia skola, atsigavimas dažnai esti anemiškas. Esant tokiam augimui spartaus bedarbių skaičiaus mažėjimo nebus, bet padėtis būtų geresnė nei 2011-aisiais, o svarbiausia, kad tai galėtų būti pirmas žingsnis atsigavimo link, kuris vyksta savaime, nes didėjant darbo vietų skaičiui vartotojai išleidžia daugiau pinigų, o tai, savo ruožtu, turėtų skatinti kurti naujas darbo vietas.
Europoje priešingai – iki atsigavimo dar ilgas kelias. Ten gera žinia vien ta, kad viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Europos centrinis bankas (ECB), kuriam neseniai pradėjo vadovauti Mario Draghi, bankus gausiai aprūpino lėšomis, ir dėl to, regis, pavyko išvengti tiek finansų griūties, tiek nemalonios kreditų krizės. Rezultatas – nedidelė recesija, kurios Vokietija gali apskritai išvengti. Tačiau kitoms šalims dar neaišku, iš kur atsiras augimas. Siekdamos mažinti deficitą didžiuma Europos šalių – ypač euro zonos pakraščiuose – savo ūkiams primeta griežtą taupymą. Struktūrinių reformų, kuriomis siekiama skatinti augimą, poveikis pasimatys ne iš karto.
Bet kol recesija Europoje išliks nedidelė, jos žala likusiam pasauliui bus ribota. O tai svarbi priežastis, kodėl daugelis kylančių ūkių sulaukė geresnių prognozių nei prieš porą mėnesių. Aišku, augimo tempas daugelyje kylančių ūkių (nuo Kinijos iki Brazilijos) gerokai krito, nes dėl griežtesnės pinigų politikos sumažėjo vidaus išlaidos. Bet griūtis Europoje kylančius ūkius galėjo pristabdyti daug rimčiau – dėl smunkančio eksporto ir besitraukiančio užsienio kapitalo. Euro zonos katastrofai pasitraukus iš scenos (bent kol kas), kapitalo srautai į kylančius ūkius auga, o eksportuojantys ūkiai (ypač Azijoje) vėl pradeda įsibėgėti.
Kinija – išimtis: naujausi jos prekybos duomenys stebėtinai prasti. Bet net ir šioje šalyje prognozės likusiai metų daliai geresnės, nei atrodytų iš pastarųjų naujienų. Mat sumažėjus infliacijai Kinijos vyriausybė gali sušvelninti pinigų ir fiskalinę politiką, net jei apribojimai spekuliavimui nekilnojamuoju turtu išliks. Vyriausybė pasistengs, kad augimo tempas per daug nenukristų, nes šiemet keičiantis vadovams Kinijai svarbu išlaikyti socialinį stabilumą.
Sudėjus šiuos paskirus įrodymus, pagrindo nuosaikiam optimizmui yra. Bet siekiant tvirtesnio atsigavimo dar laukia daug darbo.
Paskutinis žygis
Europos šalims reikia liautis tiek dėmesio skirti griežtam taupymui ir verčiau pasistengti skatinti augimą. Iš ECB gautos lėšos įsiskolinusioms vyriausybėms leido sėkmingai laimėti laiko, bet norėdama atsigauti ilgam euro zona turi sukurti institucijas, leidžiančias bendrai atsakyti už vyriausybių skolas, šią atsakomybę derinant su fiskaline disciplina.
JAV pirmiausia reikėtų parengti vidutinio laikotarpio planą, kaip mažinti biudžeto deficitą neužgniaužiant atsigavimo. Deja, jokių galimybių, kad Valstijos tai padarys prieš lapkritį vyksiančius prezidento rinkimus. Kinijos ūkis tebėra per daug priklausomas nuo investicijų, o ne vartojimo vidaus rinkoje. Vietoj kelių ir geležinkelių tiesimo skatinamąsias priemones šiais metais verčiau skirti pigiam būstui ir didesniems atlyginimams, taip pat pensijoms ir išlaidoms sveikatos priežiūrai.
Priežastys žiūrėti optimistiškai realios. Bet jeigu politikai ir vėl suklys, atsigavimas dar gali išsisklaidyti it dūmas.
