Protestuotojai Sirijoje reikalauja, kad prezidentas B. Assadas „dingtų“.
Svyravęs, ką pasirinkti – reformas ar represijas, Sirijos prezidentas Basharas Assadas su atsinaujinusia ir desperatiška jėga ėmėsi griežtų priemonių prieš protestuotojus. Balandžio 22 dieną buvo nužudyti daugiau nei šimtas sirų mažiausiai 14 miestų. Taip aukų skaičius nuo demonstracijų pradžios išaugo galbūt iki 450.
Balandžio 25 dieną represijos pasiekė naują žiaurumo lygį, kai tankai įriedėjo į šalies pietuose esantį Deros miestą, kuriame prasidėjo protestai. Mažėjant B. Assado veiksmų teisėtumui, mirčių kiekis gali stipriai išaugti.
Prieš armijai pradedant ataką Deroje buvo nutraukti elektros energijos tiekimas ir komunikacijos tinklai, o pašaliniai žmonės nebegalėjo įvažiuoti į miestą. Jame likę nedaug vandens ir duonos, o sužeistiems protestuotojams atsisakoma suteikti medicinos pagalbą.
Daugybė žmonių ten ir kitose vietose, įskaitant sostinės Damasko priemiestį Doumą, yra įkalinti. Dygsta patikros punktai. Dalis šalies gyventojų jaučiasi taip, lyg būtų apgultyje. Panašu, kad B. Assado nuolaidos vis triukšmingiau jo paties ir jo režimo pasitraukimo reikalaujantiems protestuotojams baigėsi tuo, kad prezidentas panaikino beveik pusę amžiaus galiojusius nepaprastosios padėties įstatymus.
Gali būti, kad B. Assadas žengs savo tėvo Hafezo, 30 metų buvusio valdžioje iki mirties 2000-aisiais, pėdomis. Manoma, kad vyresnysis Assadas, įsakydamas armijai apšaudyti Hamos miestą po to, kai 1982 metais sukilo islamistai, nužudė 20 tūkst. žmonių.
Dabartinis prezidentas taip pat pademonstravo, kad gali būti griežtas – 2004 metais malšinant kurdų sukilimą Sirijos šiaurės rytuose žuvo 30 žmonių. Tačiau dabar jis, panašu, nusiteikęs nužudyti gerokai daugiau. B.Assadas vis dar pasikliauja savo ginkluotųjų pajėgų ir policijos ištikimybe. Atrinktiems apmokamiems galvažudžiams išdalytos lazdos ir elektrošoko prietaisai.
Kol Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos vyriausybės griežtai kritikuoja Sirijos valdžią už šaudymą į protestuotojus, visos arabų vyriausybės kaimynystėje išlieka nebylios, bijodamos, kad neramumai sustiprės ir pasklis nesantaika tarp religinių grupių.
Pakrantės miestuose, tokiuose kaip Latakija, kontrabandininkų gauja „Shabiha“, per mažumos alavitų religinę grupę siejama su Assadų klanu, šaudė į demonstrantus iš pravažiuojančių automobilių. Armiją valdo kruopščiai atrinkti alavitams ir sunitams lojalūs asmenys. Visur esanti slaptoji policija, „Mukhabarat“, taip pat yra prikimšta statytinių.
Saugumo tarnyba, kurioje, manoma, dirba apie 65 tūkstančiai nuolatinių darbuotojų, laikoma atsakinga už didžiąją dalį smurto. Netrukus po perversmo 1970 metais Hafezo Assado įkurtoje tarnyboje po keturiomis pagrindinėmis atšakomis – bendrąja, politine, karine ir oro pajėgų – yra įkurta 15 skyrių. Tik nežymiai susiję su bet kokia civiline institucija, jie yra aukščiau už įstatymus, ir jų patvirtinimo reikia kone visiems svarbiems sprendimams. Jų vadovai tiesiogiai atsiskaito B. Assadui.
„Jie suteikia saugumą režimui, bet ne valstybei. Jie niekada nepereis į kitą pusę“, – teigia gerai informuotas vietinis šaltinis. Jie taip pat šnipinėja vienas kitą. Pastaruoju metu pasitaikė, kad tarnybos nariai areštavo ar nušovė žmonių iš konkuruojančių atšakų.
Nors B. Assadas pasitiki savo saugumo tarnyba, jam rūpestį turėtų kelti pranešimai apie kareivius, greičiausiai šauktinius, nušautus už atsisakymą šaudyti į protestuotojus. Kalbama, kad kariniai vienetai Deroje pradėjo kovoti vieni su kitais. Tačiau didesnio masto dezertyravimas yra mažai tikėtinas. Dauguma pareigūnų yra kilę iš B. Assado islamo šiitų atšakos alavitų ir kitų mažumų, o tai reiškia, kad jie itin atsidavę režimui.
Gynybos ministrai dėl akių paprastai būna sunitai. Tačiau 2009 metais Ali Habibas Mahmoudas tapo pirmuoju alavitu šiame poste per daugelį metų. Praeityje tarp prezidento sargybos ir armijos ketvirtosios divizijos buvo jaučiamas nepasitikėjimas. Tikima, kad abi dabar paklusta Maherui Assadui, įtakingam prezidento jaunesniajam broliui.
Ketvirtoji divizija yra laikoma gimininga privačiai milicijai. Didelė dalis jos pareigūnų yra veteranų, kadaise buvusių lojalių Hafezo Assado jaunesniajam broliui Rifaatui, sūnūs. Dabar tremtyje gyvenantis Rifaatas 1982 metais vadovavo už Hamos sumalimą į dulkes atsakingoms pajėgoms.
Nors daug valdžios svertų yra alavitų grupės, artimai siejamos su Assadų šeima, rankose, neaišku, ar tiek galios turi pats prezidentas. Yra teigiančiųjų, kad orkestrui iš užkulisių diriguoja prezidento brolis Maheras. Dažnai pranešama apie piktus ginčus valdžios rate tarp norinčiųjų reformų ir siekiančiųjų likti senojoje sistemoje. Prezidentas dažnai apibūdinamas kaip reformatorius, mažiau linkęs naudoti jėgą.
Tačiau jis įrodė, kad gali būti negailestingas. Įtakingam buvusiam viceprezidentui Abdelui Halimui Khaddamui 2005 metais pasitraukus ir įkūrus opozicinį judėjimą Paryžiuje, B. Assadas atliko „pavasarinį apsivalymą“ savo režime. Jis atleido arba sukeitė vietomis nemažą dalį vyresniųjų saugumo darbuotojų ir atsikratė viceprezidentų.
Po to, kai Beirute 2005 metais buvo nužudytas Rafikas Hariris, penkis kartus Libano premjeru buvęs magnatas, daugelis kaltino B. Assadą ar bent jau jam artimus žmones. Netrukus po šio įvykio neaiškiomis aplinkybėmis nusižudė Ghazis Kanaanas, daugelį metų Sirijos žvalgybos veiklai Libane vadovavęs buvęs Sirijos vidaus reikalų ministras.
Vidinį valdžios ratą dabar sudaro Masheras Assadas, Assefas Shawkatas, prezidento svainis, anksčiau vadovavęs karinei žvalgybai, dabartinis kariuomenės personalo viršininko pavaduotojas, ir Ramis Makhloufas, prezidento pusbrolis bei turtingiausias Sirijos verslininkas.
Šalia šios trijulės stovi grupė neįtikėtinai turtingų magnatų, žinomų kaip „valdžios sūnūs“, daugiausia kilusių iš Hafezui Assadui artimų kariškių šeimų. Sakoma, kad jie turi įtakos naftos, dujų, turizmo ir telekomunikacijų sektoriuose. Buvusio žvalgybos vadovo Bahjato Suleimano sūnus yra žiniasklaidos magnatas. Cukraus monopolį valdo ankstesnio ilgamečio gynybos ministro Mustafos Tlasso sūnus.
Dabartinis prezidentas dar visai neseniai tarp paprastų sirų gerokai populiaresnis nei šeimos trijulė ir jos verslo draugai.
Šokinėjantys iš laivo
Tačiau režimą sudaro ne vien alavitai. B. Assadas taip pat priklausomas nuo sunitų prekiautojų Damaske ir antrajame didžiausiame Sirijos mieste Alepe bei nuo įvairių aukštas pozicijas užimančių drūzų ir krikščionių. Esama ženklų apie susidūrimus šioje platesnėje koalicijoje.
Neseniai pasitraukė mažiausiai du realios galios neturinčio parlamento nariai, genties šeichas ir keli nariai iš valdančiosios „Baath“ partijos Deroje. Balandžio 27 dieną pranešta, kad narystės atsisakė apie 200 „Baath“ partijos narių, daugiausia iš Deros. Prognozuojama, kad iš Deros kilęs viceprezidentas Faroukas Sharaa taip pat nutrauks ryšius su režimu.
Nors įkurtas alavitų pagrindu, Assadų jėgos pamatas išsiplėtė. „Režimas buvo alavitų tik pačioje pradžioje, – teigia aukštas pareigas užimantis diplomatas. – Tačiau jis save sustiprino pirkdamas didelės dalies likusios tautos paramą. Jeigu pastarieji nuspręs, kad neturi ko prarasti, šis iš pažiūros gudrus žingsnis gali tapti silpnybe“.
Be to, atsirado pasidalijimo pačioje alavitų bendruomenėje ženklų. Išilgai pakrantės šalia Latakijos ir kalvose viršum jos įmantrios vilos rodo iškilusių alavitų gerovę. Tačiau ši uždara bendruomenė yra pasidalijusi į sektas ir gentis, kai kurioms jų pasisekė labiau nei kitoms. Žemesnėms alavitų klasėms tenka sugerti visus kaltinimus dėl alavitų valdžios skriaudų, bet jie negauna jokių privilegijų. Keli alavitai neseniai kritikavo režimą, dar keli buvo suimti.
Bet kokiu atveju, režimas ilgą laiką pasikliovė „skaldyk ir valdyk“ taktika. Provincijų valdytojai paskiriami į kitus miestus, nei jie yra kilę, armijos šauktiniai tarnauja nepažįstamose vietose. Ant sienų atsiranda plakatų, grėsmingai perspėjančių dėl fitna, arabiško žodžio, reiškiančio „skilimą“ ir turintį sektantiškų poteksčių.
Tačiau dabar didžiausias skilimas, dėl kurio šalį krečia neramumai, yra labiau tarp „(pasi)turinčių“ ir „ne(pasi)turinčių“, nei tarp religinių ar etninių grupių. Protestuotojai dažnai skanduoja: „Viena! Viena! Viena! Sirai yra viena!“ Dauguma sirų yra praktikuojantys musulmonai, bet protestuotojų miniose vyraujantis jaunimas su tėvynainiais yra labiau susijęs per internetą nei per religiją.
„Baimė dėl tikėjimo grupių vaidų yra gerokai perdėta. Niekas neteigia, kad skirtingus tikėjimus išpažįstančios grupės myli viena kitą, bet Sirijoje praeityje nėra buvę kovų, nėra noro jas pradėti dabar“, – teigia Rime Allaf, užsienio politikos idėjų kalvės „Chatham House“ Sirijos reikalų ekspertė.
Trys ketvirtadaliai sirų yra sunitai, po dešimtadalį yra alavitai ir krikščionys. Didesnė opozicijos bėda yra ta, kad joje nėra jokių akivaizdžių lyderių ir darnos. Politinės partijos buvo nelegalios. Pilietines grupes įkūrę sirai dažnai atsidurdavo kalėjime. 2001 metais po trumpos galimybės giliau įkvėpti po Hafezo Assado mirties, vadinamojo Damasko pavasario, naujasis prezidentas suvaržė atskilėlius. 2005 metais vėl buvo kilusi ginčų banga, kai kurie gerai žinomi disidentai išlaisvinti, bet vėl tai truko neilgai.
Opozicija tremtyje, tarp jų A. H. Khaddamas Paryžiuje, Islamistų judėjimas už teisingumą ir plėtrą Londone bei Farido Gradry‘o Reformų partija Vašingtone niekada tvirčiau neatsispyrė nuo žemės. Tačiau pačioje Sirijoje kai kurie Damasko deklaracijos signatarai – pasauliečių sirų, kurdų ir islamistų aljansas, susibūręs 2005 metais, kalba viešai ir yra geriau žinomi. Daugiau nei 150 žmonių pasirašė naują „nacionalinę iniciatyvą už demokratinius pokyčius“. Kai kurie iš jų yra ankstesni Damasko deklaracijos signatarai. Tarp jų yra pasauliečiai, islamistai, kurdai ir jauni aktyvistai, neseniai iškilę Sirijos miestų gatvėse.
Jaunų aktyvistų tinklas, įskaitant žinomas moteris, kaip kad Suheir Atassi, yra spaudžiami prisiimti didesnį viešą politinį vaidmenį. Spaudimą įvairiuose procesuose, tarp jų ir dėl pabėgėlių iš Irako, darę jauni rašytojai ir žmogaus teisių aktyvistai stoja į pirmąsias eiles. Riadas Turkas, 25 metus kalėjime praleidęs sunitų verslininkas, yra labai gerbiamas rėmėjas. Pirmą kartą per daugelį metų protestai suteikė sirams galimybę apsvarstyti ateitį už „Baath“ partijos gniaužtų. Jie visi sutaria, kad vienpartinė valdžia turi baigtis.
Musulmonų brolija, už priklausymą kuriai vis dar baudžiama mirties bausme, tikrai gautų naudos iš B. Assado pralaimėjimo. Tačiau ištremti lyderiai, kaip ir visur kitur Artimuosiuose Rytuose, iš visų jėgų stengiasi skatinti viziją be smurto.
Muhammadas Riadas Shaqfa, Londone įsikūrusios organizacijos „Sirijos broliai“ vadovas, teigia nenorįs islamistų santvarkos.
Tačiau Sirijos islamistai tarpusavyje skiriasi. Sunitai taip pat. Dauguma jų saugosi politinio islamo. Radikalios sunitų partijos turėjo likti pogrindyje. Tačiau daug stebėtojų abejoja, ar jos būtų labai populiarios, jeigu joms būtų leista tapti teisėtomis.
Kol Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos vyriausybės griežtai kritikuoja Sirijos valdžią už šaudymą į protestuotojus, visos arabų vyriausybės kaimynystėje išlieka nebylios, bijodamos, kad neramumai sustiprės ir pasklis nesantaika tarp religinių grupių.
Apie 900 kilometrų sieną su Sirija turinti Turkija, kuri dabar baiminasi pabėgėlių, ypač kurdų, antplūdžio, yra keista kaimynė. Jos vyriausybė mėgavosi gerais santykiais su Sirija kelerius pastaruosius metus. Tačiau Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas viešai paragino B. Assadą „kiek įmanoma labiau susilaikyti“ sprendžiant problemas su protestuotojais. Nepanašu, kad B. Assadas paisys jo žodžių. Tačiau, net jeigu jis nužudys gerokai daugiau protestuotojų, inercijos jėgos veikia prieš jį.
