Vadovauti Kauno apylinkės teismui neseniai paskirtas 37 metų Kauno apygardos teismo teisėjas D.Kantaravičius atskleidžia bėdas, su kuriomis kasdien susiduria teisėjai. Ne itin didelis, nors šiek tiek kylantis visuomenės pasitikėjimas teismais, sudėtingos darbo sąlygos ir didžiulė atsakomybė.
Ko gero, tai – priežastys, dėl kurių vis mažiau teisininkų nori tapti teisėjais, o mieliau renkasi ramesnį ir geriau apmokamą darbą privačiose teisės kontorose.
– Tapote vieno didžiausio šalies teismo pirmininku. Anksčiau teisėju dirbote Jonavoje, vadovavote Kėdainių rajono apylinkės teismui. Ką jums reiškia šis iššūkis?
– Visuose teismuose, kuriuose man teko dirbti, egzistuoja panašios problemos. Tai – didžiulis teisėjų, jų padėjėjų, posėdžių sekretorių ir raštinės darbuotojų darbo krūvis, kartais ne visada proporcingas darbo užmokestis. Tai ypač skaudžiai paliečia valstybės tarnautojus ir pagal darbo sutartis dirbančius žmones.
Žemiausios grandies valstybės tarnautojai, posėdžių sekretorės ir raštinės darbuotojai gauna apie 400 eurų.
Didmiestyje išlaikyti tokį atlyginimą gaunantį darbuotoją – tikrai nelengvas iššūkis. Jeigu nėra žmogaus, griūna visa bylos grandis. Tai – išties aktuali problema, kurią spręsti galima tik radus galimybių žmones motyvuoti finansiškai, suvienodinus jiems tenkančio darbo krūvius. Formuoti personalą – sunkiausias iššūkis tapus Kauno apylinkės teismo pirmininku.
– Visuomenė iki šiol ne itin pasitiki teismais, tai lemia teisinių žinių trūkumas. Kaip, jūsų nuomone, galima keisti šią situaciją?
– Pastebiu, kad situacija jau keičiasi į gerąją pusę, pasitikėjimas teismais po truputį tendencingai auga, korupcijos suvokimo indeksas palaipsniui gerėja.
Tikiu, kad tik viešumas, kvalifikuotas teismo sprendimų komentavimas ir teisinis švietimas yra raktai, kuriais atrakinamos slaptosios durys.
Nenorėčiau sutikti, kad teismai yra uždari. Lyginant valstybės teisines institucijas, manau, kad teismas – pati atviriausia teisinė institucija. Teismo posėdžiuose gali dalyvauti visi asmenys, sulaukę 16 metų. Žinoma, yra ir įstatymuose numatytų išimčių, kai posėdžiai būna uždari arba nevieši.
Pagaliau teismų savivaldoje, pretendentų į teisėjus atrankos, jų veiklos vertinimo, etikos drausmės komisijose, garbės teisme ir kitose institucijose dirba visuomenės atstovai. Jie priima sprendimus dėl teisėjų karjeros, vertina jų veiklą ir atsakomybę. Bet kuris asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų jo teisių, nes tai apibrėžta Konstitucijoje.
Kol egzistuoja visuomenei žinomi teisėjų korupcijos ir girtavimo atvejai, pasitikėjimas teismais tikrai nebus aukšto lygio. Tokių piktžaizdžių viešinimas, bendradarbiavimas su jų tyrėjais rodo, kad teismų sistema valosi iš vidaus. Manau, kad investicija į bendravimą su visuomene pasiteisino. Situacija gerėja ir tai – dar ne pabaiga.
– Esate baudžiamosios teisės specialistas, karjerą pradėjęs prokuratūroje. Kodėl nusprendėte pakeisti specializaciją ir tapti teisėju?
– Į teismų sistemą pasukau gana seniai, 2004-aisiais. Mano sprendimą pereiti į teismų sistemą lėmė noras pažinti platesnes teisinės praktikos erdves.
Dirbdamas prokuroru specializuojiesi vienoje siauroje srityje. Man norėjosi plėsti akiratį, suvokti, kokios bylų rūšys egzistuoja, prisiliesti prie civilinių bylų, todėl nusprendžiau pasukti į teismų sistemą.
Dirbdamas teisėjo padėjėju, vėliau – teisėju, galėjau nagrinėti visų pobūdžių bylas: civilines, baudžiamąsias ir administracinių teisės pažeidimų. Be to, atlikau ir ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas. Tai – labai plati ir vertinga praktika.
Prokuroru dirbau 2 metus ir kelis mėnesius. Ši patirtis man leido išsamiau išnagrinėti baudžiamąsias bylas, kartais tarp eilučių pajusti tikrąją kreipimosi į teismą priežastį, atsirado savitas, „prokurorinis“ vertinimas.
Manau, kad teisėjo darbas iš visų Lietuvoje egzistuojančių teisinių pareigybių yra atsakingiausias.
Dirbdamas Kėdainiuose ir Jonavoje mačiau tą pačią tendenciją: apie 80 proc. visų bylų sudaro civilinės bylos, jų skaičius iš tiesų įspūdingas. Tai ne tik skolos, bet ir įvairūs sandoriai, šeimos santykiai, darbo bylos.
Jas išnarplioti ne visada lengva, bet giliniesi į esmę ir bylą išnagrinėji. Beje, priėmus sprendimą neišvengiamai bus ir juo nepatenkinta pusė. Juk teismas – institucija, kur kas nors neišvengiamai pralaimi. Kad nepasitenkinimas teismo sprendimu tarsi užkratas nepasklistų visuomenėje, matau vienintelę galimybę – kuo plačiau skleisti motyvus, aiškinti, kodėl priimtas būtent toks sprendimas.
– Teisėjo profesija reikalauja pačios aukščiausios teisinės kvalifikacijos ir ekspertinių žinių. Kokios asmeninės savybės reikalingos teisėjui? Ar kiekvienas kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis teisininkas gali juo tapti?
– Iš savo patirties galiu pasakyti – teisėjo darbas labai sunkus, todėl tikrai ne kiekvienas gali jį dirbti.
Dabar jaučiama norinčiųjų tapti teisėjais mažėjimo tendencija. Kai kuriuose šalies rajonuose dėl per mažo dalyvių skaičiaus net neįvyksta atrankos į teisėjus.
Kyla klausimas, kodėl taip nutiko? Manau, todėl, kad teisėjo profesija reikalauja itin atsakingo požiūrio į atliekamą kasdienį darbą, gebėjimo preciziškai, kartais net minučių tikslumu planuoti savo darbo laiką.
Taip pat teisėjo darbas įpareigoja išlaikyti šaltą protą priimant sprendimus, turėti užtektinai kantrybės raminti teismo posėdžiuose įsiaudrinusius proceso dalyvius. Reikia ir psichologinių žinių, šachmatininko mąstymo dėliojant atskirus procesinių veiksmų etapus. Be to, svarbu suvokti, kokias gyvenimiškąsias pasekmes tavo sprendimas sukels bylininkams.
Viena teisėjo pusė yra rašytojas, nes priimdamas sprendimą turi viską išsamiai aprašyti, nurodyti motyvus. Kita pusė – darbo laiko planavimas, organizavimas ir posėdžių vedimo kultūra.
Neslėpsiu, darbe pasitaiko visko. Dažnai nagrinėjant bylas teisėjas išvedamas iš kantrybės ir atsiduria ant streso ribos. Šiame darbe reikia maksimalios koncentracijos, savitvardos ir psichologinio pasiruošimo.
– Teisėjo pareiga – nustatyti tiesą net pačiose dviprasmiškiausiose situacijose, kai kiekviena šalis pateikia sau naudingus argumentus, pasitelkia ne visada sąžiningus liudininkus. Kaip vyksta šis procesas, kaip jame veikia teisėjas?
– Teismas yra vieta, kur pašalinamos visos abejonės ir konstatuojama, ar toks faktas iš tiesų buvo. Paskui pateikiamas šio fakto teisinis vertinimas, pritaikomos sankcijos.
Norėčiau akcentuoti teisėjo viduje kunkuliuojančią dilemą, ar patikėti asmens parodymais.
Per 8 metų darbo praktiką teko išklausyti ir tų, kurie melavo, nutylėjo nepatogią tiesą ar iš viso atsisakė duoti parodymus. Galiu patikinti, kad šiais atvejais tokių žmonių parodymus teisėjas privalo lyginti su kitais byloje užfiksuotais duomenimis: kitų žmonių liudijimais, ekspertų išvadomis, daiktiniais įkalčiais. Savo vaizduotėje privalu atkurti aplinkybių chronologiją, tai aprašyti sprendime, nurodyti argumentus, kodėl ir kaip vertinamas kiekvienas įrodymas ir jų visuma. Taip pat – kodėl vienų asmenų parodymais tikima, o kitų – ne.
Teisėjo pareiga – imtis visų įmanomų procesinių priemonių, kad būtų nustatyta tiesa. Bylos nagrinėjimas kartais trunka kur kas ilgiau, nei to norėtų bylininkai ar visuomenė. Tik išnaudojus visas galimybes kartais būna konstatuojama, kad vienas ar kitas faktas nepasitvirtino, nebuvo įrodytas. Tokiu atveju priimamas išteisinamasis nuosprendis, civilinėje byloje – atmetamas ieškinys, o administracinių teisės pažeidimų byla nutraukiama.
Pagal susiformavusį teismų praktikos standartą civilinėse bylose faktai įrodinėjami didesnės tikimybės principu. Nustačius, kad daugiau tikėtina, nei netikėtina, kad tas faktas buvo, tada jis konstatuojamas.
Baudžiamojoje teisėje reikia 100 proc. tikrumo. Neabejotinai turi būti nustatyta, kad tas faktas egzistuoja, jis yra, tada prasideda teisinis vertinimas ir sankcijų skyrimas.
– Kokio pobūdžio baudžiamąsias bylas nagrinėti sunkiausia, kas teisėjams kelia daugiausia įtampos ir dvejonių?
– Be abejonės, tai – daugiatomės bylos, su daugybe kaltinamųjų ir jiems pareikštomis keliomis dešimtimis kaltinimų.
Dažniausiai tai būna bylos, kuriose nagrinėjamos nusikalstamos veikos finansų sistemai, valstybės ekonomikai ir verslo tvarkai, organizuotų nusikalstamų grupuočių, tarptautinio pobūdžio bylos.
Tokiose byloje labai daug laiko atima organizaciniai veiksmai. Įsivaizduokite – 15 kaltinamųjų, iš kurių 10 suimti. Kiekvieno jų suėmimo terminas skirtingas, o vienas teisėjas turi visus juos sužiūrėti, kontroliuoti. Dar laukia ir daugybė kitų bylų, kurioms taip pat reikia skirti nemažai dėmesio, todėl darbą reikia organizuoti minučių tikslumu.
Dažnai pasitaiko atvejų, kai planuotas teismo posėdis žlunga bent vienam teisiamųjų jame nepasirodžius ir gynėjams pristačius medikų pažymą, kad žmogus susirgo.
Neseniai priimti įstatymų pakeitimai numato, kad žmogus gali nedalyvauti teismo posėdyje tik tada, kai gydytojas nustato, jog būtent dėl tos ligos žmogus negali atvykti. Pavyzdžiui, jei žmogus susilaužė pirštą ir dėl to gavo laikino nedarbingumo pažymėjimą, ši aplinkybė nėra kliūtis, dėl kurios jis negalėtų atvykti į teismo posėdį.
Teisėjas taip pat gali aiškintis vienos ar kitos pažymos išdavimo pagrįstumą ir kreiptis į gydymo įstaigos vadovą. Ten sudaroma komisija, kurios tikslas – ištirti, kaip ir kodėl buvo išduota nuo dalyvavimo teismo posėdyje atleidžianti pažyma.
– Būna atvejų, kai rašydamas nuosprendį rezonansą visuomenėje sukėlusioje byloje yra priverstas priimti įstatymų prasme teisėtą, bet, žvelgiant visuomenės akimis, neteisingą sprendimą. Visuomenė trokšta žiaurios bausmės, o įstatymai neleidžia jos skirti. Kaip teisėjams ar teismų darbuotojams reikėtų išaiškinti visuomenei tokių situacijų teisinį pagrįstumą?
– Kalbant apie rezonansines bylas, vertinant teisiniu aspektu jos dažniausiai nėra sudėtingos, išskyrus pavienius atvejus, kaip, pavyzdžiui, Darbo partijos byla.
Bet kokią rezonansinę bylą nagrinėjantis teisėjas nuolat jaučia dėmesį iš šalies, žino, kad jo sprendimai bus plačiai analizuojami, o kartais vertinamas ir paties teisėjo asmuo, jo kompetencija bei darbo stažas.
Bet koks visuomenės susidomėjimas byla negali lemti teisingumo, pažeisti teisėjo nepriklausomumo principo. Rezonansinėje byloje kaltinamasis negali būti geresnėje ar blogesnėje situacijoje nei kitose, visuomenės dėmesio nesulaukiančiose bylose.
Suprantu, kad skaudžių eismo įvykių bylose visuomenė trokšta griežtų bausmių. Abejoju, ar tas pats visuomenės narys, atsidūręs kaltininko vietoje, nepakeistų požiūrio. Eismo nelaimės dažniausiai įvyksta dėl neatsargumo, dėmesio stokos, pernelyg aukšto savo vairavimo įgūdžių vertinimo, bet ne dėl siekio sukelti kito žmogaus mirtį. Tokiu atveju tai būtų ne eismo įvykio, bet tyčinio nužudymo byla.
Neblaivaus asmens sukeltas tragiškas eismo įvykis pagal susiformavusią teismų praktiką vertinamas itin griežtai, dažniausiai skiriama tik reali laisvės atėmimo bausmė.
Skiriant bausmę įstatymas įpareigoja teisėją įvertinti visas aplinkybes, ne tik padarytos veikos pavojingumo pobūdį. Būtina atsižvelgti į paties kaltininko poziciją dėl pareikšto kaltinimo: vienas gailisi, kitas – ne. Tai pat įvertinti eismo taisyklių pažeidimo pobūdį, nes vienas vairuotojas pažeidimą padaro tyčia, nors ir nenori sukelti skaudžių pasekmių, o kitas tai padaro dėl neatsargumo.
Skiriant bausmę reikia įvertinti ir kaltininko gyvenamąją aplinką, jo charakteristiką, atsižvelgti, ar asmuo praeityje buvo teistas, kiek ir kokių eismo taisyklių pažeidimų buvo padaręs.
Įtakos turi ir kaltininko elgesys iškart po eismo įvykio – vienas skuba teikti pagalbą, kitas bando pasprukti. Vertinama visos kaltę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, pačių nukentėjusiųjų pozicija.
Aplinkybių visumos įvertinimas leidžia tinkamai individualizuoti bausmę. Tikslas – ne tik nubausti žmogų, bet ir apriboti galimybę jam ateityje daryti naujus nusikaltimus, atgrasyti visuomenę nuo tokių veikų darymo.
Karjera pradėjo prokuratūroje
D.Kantaravičius gimė 1979 m. Druskininkuose. 2002 m. jis baigė Vilniaus universitetą, kuriame įgijo teisininko kvalifikaciją. Iškart po studijų pradėjo dirbti Kauno rajono apylinkės prokuratūroje (stažuotoju, paskui – prokuroru). Nuo 2004-ųjų D.Kantaravičius dirba teismų sistemoje. 6 metus dirbo Jonavos rajono apylinkės teismo teisėju, 2014–2015 m. laikinai ėjo Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas, 2016 m. balandį pradėjo dirbti Kauno apygardos teismo teisėju. 2016 m. birželio 14 d. Lietuvos prezidentės dekretu paskirtas eiti Kauno apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigas.
NERIJUS POVILAITIS SK Žurnalistas
Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka
