Airija laukia gelbėjimo paketo.
Baiminantis dėl Airijos viešųjų finansų ir bankų, atrodo, neišvengiama, kad Europa ją gelbės. Ar labai sunki šalies ekonominė padėtis?
Šalies finansų ministras Brianas Lenihanas sako, kad Airijai pagalbos išperkant nereikia nei iš Europos Sąjungos, nei iš TVF, nei iš ko nors kito, o ir neprašė ji. Bet pagalba po ranka, kad ir kaip B. Lenihanas ją vaizduotų. Investuotojams ir Europos politikams neramiai praleidus ne vieną dieną, ES, TVF ir Airijos pareigūnai lapkričio 18 dieną surengė „trumpą ir koncentruotą pasitarimą“ (taip jį vadina dalyvaujančios pusės), kiek pagalbos Airijai gali reikti ir ar greitai. Kaip ir buvo manyta, gelbėjimo paketas sudarytas per kelias dienas.
Pastarosiomis savaitėmis obligacijų rinkos paklaiko dėl Airijos ekonomikos, viešųjų finansų ir bankų prastos padėties. Investuotojai skubėjo atsikratyti Airijos vyriausybės skolinių įsipareigojimų: dešimties metų trukmės obligacijų pelningumas praėjusią savaitę šoktelėjo iki beveik 9 proc., o tai šešiais su puse procentinio punkto daugiau nei Vokietijos, nors po to pelningumas šiek tiek smuktelėjo. Nerimas pakenkė ir kitų silpnų ūkių iš euro zonos pakraščių obligacijoms. Investuotojų drąsą atėmė primygtinis Vokietijos reikalavimas, kad bet kokie būsimi euro zonos gelbėjimo planai turi numatyti valstybių skolos užsienio kreditoriams nemokumo procedūrą.
Airija giliai įklimpo į bėdą. Jos ūkis dar ne visai išsikapstė iš 2007 metų pradžioje prasidėjusios recesijos (žr. 1 grafiką). Nuo to meto BVP augo tik vieną ketvirtį. BNP (geriau atspindintis airių gyvenimo lygį, nes neapima grynųjų pajamų, kurias gauna daugybės šalyje veikiančių užsieniui priklausančių bendrovių pirminės įmonės) mažėjo devynis ketvirčius iš eilės. Vartotojų išlaidos sumažėjo labiau nei pajamos: namų ūkiai pernai atidėjo 12 proc. disponuojamų pajamų, nors prieš dvejus metus tik 3,9 proc. Namų kainos, augusios sparčiau nei bet kurioje kitoje turtingoje šalyje, yra 36 proc. mažesnės už 2006 metų piką ir tebekrinta. Įsidarbinimo perspektyvos niūrios. Nedarbo lygis siekia beveik 14 proc., nors šio dešimtmečio viduryje tebuvo apie 4 proc.
Viešuosiuose finansuose siaubinga netvarka. Net per sumažintas išlaidas ir padidintus mokesčius surinkus 14,5 mlrd. eurų, vyriausybės išlaidos šiais metais tikriausiai 12 proc. BVP viršys įplaukas iš mokesčių. Įskaičius nusmukusiems bankams skirtas kapitalo injekcijas (žr. 2 grafiką), deficitas sieks svaiginančias 32 proc. BVP aukštumas. Valstybei toks gelbėjimas gali atsieiti 50 mlrd. eurų arba 30 proc. BVP. Neapdairiai dalijusiam nekilnojamojo turto paskolas Anglo Irish Bank, kurį vyriausybė perėmė 2009 metų sausį, tektų du trečdaliai šios sumos.
Praėjusį mėnesį vyriausybė sakė, kad, norint sumažinti biudžeto deficitą ir išlaikyti viešosios skolos kontrolę, per ketverius metus nuo biudžeto teks nurėžti dar 10 proc. BVP. Apie pirmąją 6 mlrd. eurų vertės dalį, siekiant sutaupyti tuos 15 mlrd. eurų, B. Lenihanas smulkiau papasakos gruodžio 7 dieną – savo 2011 metų biudžete.
Airijos bankai buvo atkirsti nuo didmeninių kapitalo rinkų, ir pranešama, kad įmonės savo indėlius perkelia į užsienį. Taigi bankai vis labiau priklauso nuo trumpalaikių paskolų iš Europos centrinio banko (ECB), kuris taip finansuoja nemažą dalį jų turto. Kol kas jie, kaip visi euro zonos bankai, centrinio banko lėšomis gali naudotis už pagrindinę palūkanų normą (dabar 1 proc.), taikomą iki trijų mėnesių. Bet ECB palūkanas nustatanti taryba sąlygas netrukus norėtų sugriežtinti. Teigiama, kad ECB spaudė Airiją pasinaudoti šiais metais suformuoto euro zonos gelbėjimo fondo pagalba, idant jos bankai vėl gautų finansavimą iš rinkos. Investuotojai baiminasi, kad Airijos bankams gali prireikti dar daugiau paramos, jei dėl silpnos ekonomikos prasidės nauja nekilnojamojo turto paskolų neišsimokėjimo banga.
Kad ir kaip viskas blogai, Airijai nemokumas dar negresia. Iždas turi sutaupęs apie 20 mlrd. eurų, ir jų pakaks nemažą kitų metų dalį pildyti spragą tarp išlaidų ir mokesčių. Iki recesijos Airija skolinosi labai mažai: 2007 metais viešoji skola tesiekė 25 proc. BVP. Nemaža vyriausybės nacionalinės skolos dalis sukaupta ne viešosiose rinkose. Į savo bankus kapitalą ji dėjo kaip paprastuosius vekselius, iš esmės IOU. O nemaža likusios skolos dalis buvo gauta neseniai ir jos terminas sueis dar negreitai.
Airijos ministras pirmininkas B. Cowenas pripažino, kad šaliai reikia finansinės paramos.
Taigi kitais metais Airijai reiks išpirkti nedaug obligacijų (2011 metų lapkritį reiks 4,4 mlrd. eurų). Jos vyriausybė viliasi, kad obligacijų rinkas nuramins vėliau šį mėnesį paskelbtas ketverių metų ekonominis planas ir biudžetas. Tikėtina, kad biudžetą palaikys, nors menka valdančiosios koalicijos dauguma parlamente po papildomų rinkimų lapkričio 25-ąją tikriausiai dar labiau sumažės.
Pagrindinė opozicinė partija „Fine Gael“ alternatyvaus plano neturi. Šį mėnesį „Sunday Independent“ skirtoje apklausoje 69 proc. respondentų sakė, kad opozicija turėtų paremti vyriausybės biudžetą. Regis, dauguma airių žino, kad iš duobės lengvai išsikapstyti neįmanoma.
Vėjai kišenėse, bumas, burbulas, nesėkmė
Bėdų Airijai teko patirti ir anksčiau. Baigiantis XX a. devintajam dešimtmečiui ekonomika buvo liguista. Viešoji skola beveik siekė 120 proc. BVP. Dideli mokesčiai dusino augimą, bet neužtikrino pakankamų įplaukų, leidžiančių finansuoti dosnią gerovės valstybę. Didelė infliacija ir palūkanų normos baidė investicijas. Jauni ir išsilavinę traukė užsienin. Airija atrodė pasmerkta būti Vakarų Europos atsilikėlė: vieną apžvalgą 1988 metais „The Economist“ pavadino „Vargingiausia iš turtingųjų“.
Bet iš šių bėdų iššoko keltų tigras, neįtikėtinas Europos atsakas sparčiai augantiems Azijos ūkiams. Nauja vyriausybė, vadovaujama Charleso Haughey, deficito ėmėsi pradėjusi mažinti viešąsias išlaidas. Prisidėdamos prie nacionalinės atsigavimo programos, profsąjungos ir darbdaviai susitarė trejiems metams apriboti atlyginimus. Infliacija ir palūkanų normos sumažėjo.
O dar geriau, kad Airija pasirodė patraukli amerikiečių įmonėms, ieškančioms atramos taško Europos Sąjungoje dar prieš prekybos prekėmis barjerų panaikinimą 1992 metais. Airija joms siūlė išsilavinusios, angliškai kalbančios, pigios darbo jėgos (kai kuriuos pavyko parsivilioti iš užsienio), o ir valstybės dotacijų bei nedidelį įmonių pelno mokestį. Didžioji puslaidininkių gamintoja „Intel“ atvyko 1989 metais ir kitais metais pradėjo gamybą netoli Dublino. Ši ryški investicija padrąsino atvykti ir kitas įmones.
1990–2007 metais ūkis per metus vidutiniškai augo 6,5 proc. Tačiau šią ilgą ekspansiją sudarė du etapai: sveikas klestėjimas ir nesveikas burbulas. Pirmasis etapas iš esmės rėmėsi eksportu ir jį varė augantis našumas, Airijai vejantis likusiojo turtingo pasaulio sukauptų praktinių žinių lygį. Užsienio įmonės davė technologijų ir kapitalo, o Airija – kvalifikuotų darbuotojų.
Anuomet ne itin buvo matyti, kada buvo pereita prie antrojo etapo, bet tikėtina, kad tai įvyko 2001–2002 metais. Pučiantis burbului Airijos ūkį iš esmės varė būsto rinkos klestėjimas, galų gale ištrūkęs iš rankų. BVP beveik visais metais augo apie 5 proc., ir daugeliui žmonių viskas atrodė gerai. Bet ūkio pagrindas jau nebebuvo toks tvirtas.
2007 metais statybose dirbančių asmenų skaičius pasiekė 272 tūkst. – apie aštuntadalį darbo jėgos. Nuo to meto šis skaičius sumažėjo daugiau kaip perpus (žr. 3 grafiką). Pridėjus susijusias šakas, kaip antai nekilnojamojo turto agentūros, hipotekos tarpininkai ir bankai, nuo būsto rinkos bumo Airijoje priklausė apie penktadalis darbo vietų.
Atrodė lengviau pinigus daryti spekuliuojant papildomu būstu arba komerciniu nekilnojamuoju turtu nei ėmusis patikimesnio verslo. Atlyginimai ir kainos augo sparčiau nei Airijos prekybos partnerių, o tai kenkė konkurencingumui. Plūstant importui, einamosios sąskaitos perteklių pakeitė deficitas. Dublino lankytojai apstulbo, kaip viskas jame pasidarė brangu.
Kadaise stiprybėmis laikyti dalykai tapo silpnybėmis. Pradedant nuo Airijos padėties ES. Mėginant atitikti prisijungimo prie euro zonos kriterijus 1999 metais sukūrus eurą, buvo kontroliuojama infliacija. Bet patekę į bendros valiutos zoną, Airijos skolininkai gavo neatsispiriamai patrauklias žemas palūkanų normas, o dėl to kilo ir prekių, ir turto kainos. Siekdami finansuoti nekilnojamojo turto paskolas, Anglo Irish Bank ir kiti bankai pradėjo daug skolintis tarpbankinėje euro rinkoje. Airijos atvirumas užsienio kapitalui pritraukė aukštųjų technologijų gamyklų ir šiuolaikinių verslo paslaugų, bet tai užleido vietą pinigams iš spekuliacijų, kurie galėjo akimirksniu išgaruoti.
Partnerystė su profsąjungomis padėjo sukurti pagrindą tigro ekonomikai. Bet dėl šios partnerystės 2002 metais teko gerokai padidinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, šiems skundžiantis gavus ne visą savo dalį iš atrastųjų Airijos turtų. Pajamų mokestis buvo sumažintas, kartais siekiant užpildyti spragą tarp to, kiek norėjo mokėti įmonės ir kiek prašė profsąjungos. Taigi valstybės iždo priklausomybė nuo mokesčių už naujus namus, būsto apyvartą ir uždarbį iš finansų tik dar labiau padidėjo. Burbului sprogus, šitos įplaukos išgaravo.
Netgi pravarti migracija pavirto trūkumu. XX a. paskutinį dešimtmetį kvalifikuoti airiai grįžo namo palaikyti plėtrą. Prasidėjus XXI amžiui atvyko naujų migrantų – nemažai iš Rytų Europos, ir namų paklausa dar labiau išaugo. Daugelis atvyko dirbti statybų pramonėje arba baruose ir klubuose, kur po darbo ilsėdavosi statybininkai. Tokia Ponzi planą primenanti spiralė negalėjo suktis be galo, bet jos pakako išsipūtusiam burbului dar šiek tiek išsilaikyti.
Mažumas ir gražus, ir atstumia
Airijos mažumas ne tik buvo naudingas, bet ir tapo kliuviniu. Naudingoji pusė dažnai minėta šį mėnesį Dubline vykusioje 400 verslo vadovų konferencijoje, kurią suorganizavo darbdavių grupė IBEC. „Kadangi nedidelis ūkis yra mitrus, galima greitai pasiekti pokyčių“, – sakė Airijos oro linijoms „Aer Lingus“ vadovaujantis vokietis Christophas Muelleris.
Be to, mažesniam ūkiui lengviau suvirškinti taupymą: kiekvienas pažįsta ką nors arba žino apie ką nors, kas neteko darbo arba norėdamas išlaikyti darbą sutiko imti mažesnį atlyginimą. Bet tas pats jaukumas padidino ir bėdas. Anot vieno verslo lyderio, susiformavusi tokia kultūra, kad „negaliu smogti žmonėms, nes juos pažįstu“. Tai gali paaiškinti, kodėl Airijos bankus kontroliuojančios įstaigos taip ramiai žiūrėjo į bauginamai greitai augantį Anglo Irish Bank, viename sektoriuje sutelktą jo paskolų riziką ir didelę priklausomybę nuo kelių tuzinų nekilnojamojo turto vystytojų.
Nuo 2009 metų Airijos centriniam bankui vadovaujantis Patrickas Honohanas šiais metais pateiktoje bankų krizės ataskaitoje rašė apie „pernelyg pagarbų“ kontrolės įstaigų požiūrį į bankus. Glaudžiai susijęs Dublino politinio ir finansinio elito pasaulis neskatina abejoti visuotiniu susitarimu. Galbūt toks grupinis mąstymas ir paskatino vyriausybę 2008 metų rugsėjį savo garantija užtikrinti Anglo Irish Bank ir dar penkių bankų skolas. Tai apribojo valstybės galimybes nuostolius perkelti ant pečių bankų obligacijų turėtojams ir sugriovė viešuosius finansus. P. Honohano ataskaitoje teigiama, kad, norint sulaikyti indėlių atsiėmimą ir išvengti bankų sistemos bei ekonomikos žlugimo, tam tikros garantijos reikėjo. Regis, niekas nemanė, kad Anglo Irish Bank gali prarasti mokumą. Bet kuriuo atveju nebūtinai reikėjo tokios plačios garantijos.
Suteikus siauresnę, tik trumpalaikei skolai skirtą garantiją, bankų išpirkimo sąskaita būtų mažesnė, o obligacijų rinkos biudžeto deficito problemą sprendžiančios valstybės ilgiau nebūtų užpuolusios. Tačiau jei valstybė būtų norėjusi apsaugoti indėlininkus, jai vis tiek būtų tekę padengti nemažai išpirkimo sąnaudų. Anglo Irish Bank nuostoliai turbūt dukart viršijo jo kapitalo, subordinuotosios skolos ir pirmumą turinčios ilgalaikės skolos sumą. Bankas turėjo per mažai galimybių padengti nuostolius.
Airijai nepadėjo tai, kad bankų išpirkimas taip užsitęsė. Prireikė daugybės laiko įsteigti Nacionalinę turto valdymo agentūrą (NTVA), galinčią priglausti blogą šalies bankų turtą ir suformuoti jo įkainojimo procesą, nepažeidžiant ES valstybės pagalbos taisyklių. Dėl to Airijos centrinis bankas tik rugsėjį galėjo įvertinti, kiek kapitalo reikės bankams, idant jie galėtų kompensuoti nuostolius dėl NTVA perimto turto, ir kiek reikės pakloti valstybei. NTVA mokant už rizikingas skolas, nominaliosios vertės nuolaida, taikoma 19 mlrd. eurų vertės Anglo Irish Bank turtui, buvo didžiulė – 67 proc. Tai dar labiau išsekino bankų kapitalą ir valstybei uždėjo papildomos naštos. Dalį sąnaudų rekapitalizuojant mažiausiai liguistus bankus prisiėmė Nacionalinis pensijų rezervo fondas, kuriame laikomi būsimoms socialinėms išmokoms atidėti pinigai. Mokesčių mokėtojams teks padengti 34 mlrd. eurų, šiais metais skirtų Anglo Irish Bank, ir mažesniam, bet ne mažiau kamuojamam valstybei priklausančiam skolintojui „Irish Nationwide Building Society“.
Net jei Airijos draugai iš ES skirtų lėšų padengti bankų išpirkimą, viešuosius finansus sutvarkyti vis tiek nebūtų paprasta. 2007 metais siekusios 47 mlrd. eurų, 2009 metais mokestinės įplaukos nusmuko iki 33 mlrd. eurų (apie 20 proc. BVP), o ekonomikai pagaliau atsigavus senojo lygio nebepasieks, nes nebebus pinigų, kadaise surinktų iš būsto ir finansų. Šaliai, kuri gynybai skiria labai nedaug, kurios gyventojai jauni (taigi, sveiki), o bedarbių pašalpos, palyginti su turtingomis Europos žemyno šalimis, menkos, viešosioms išlaidoms tenkanti BVP dalis yra didelė.
Kai kurie Airijos vargų stebėtojai mano, kad mėginimas deficito problemą spręsti taupymo priemonėmis yra pasmerktas žlugti. Taip vertinant, viešųjų išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas ūkį tik įstumia į dar didesnę recesiją ir dar labiau sumažina mokestines įplaukas. Bet tuomet sumažintos išlaidos turi daryti nemažą įtaką vidaus produkcijai, o tai menkiau tikėtina tokiame itin atvirame ūkyje kaip Airijos, kur daug išlaidų skiriama importui. Be to, nepatikima Airijos fiskalinė padėtis slegia pasitikėjimą. Kadangi didžioji biudžeto deficito dalis yra struktūrinė, o ne paprasčiausiai cikliška, palikus šią problemą nespręstą vargu ar vartotojus tai paskatins leisti, o bendroves investuoti. O mažinant viešojo sektoriaus išmokas vykdoma platesnė strategija, kuria siekiama atgauti kainų konkurencingumą. Priklausydama euro zonai, Airija savo valiutos negali devalvuoti. Taigi, reikia mažinti atlyginimus.
Nei vaivorykščių, nei aukso puodų
Yra tamsumas sklaidančių spindulių. Sumažėjus trumpalaikėms palūkanų normoms, šiek tiek atlėgo spaudimas įsiskolinusiems namų ūkiams: vertinant iš istorinės perspektyvos, palūkanoms reikia nedaug, nors įsiskolinimas ir didelis (žr. 4 grafiką). Ir Airija atgauna konkurencingumą. Pasak ECB, darbo jėgos vertė, palyginti su Airijos prekybos partneriais, per praėjusius metus pagerėjo 6 proc. Šie pasiekimų vidurkiai nepakankamai atskleidžia ribinius pokyčius, kurie yra svarbiausi. Sumažėjo naujiems darbuotojams mokami atlyginimai – kvalifikuoti bedarbiai nori dirbti gaudami mažiau nei uždirbdavo klestėjimo laikais. IBEC konferencijoje kalbėta, kad didžiųjų bendrovių siūlomas laisvas darbo vietas nori gauti daugybė gerą išsilavinimą turinčių asmenų.
Gerai sekasi tiesioginėms užsienio investicijoms, kuriomis rėmėsi pirmasis, sveikas pakilimas. Į Airiją dairosi nauja užsienio bendrovių karta, kaip antai kompiuterinių žaidimų įmonė „Activision Blizzard“, kuri techninei priežiūrai pasamdė 800 žmonių. „Tikėtina, kad šie metai bus geriausi per septynerius metus“, – sako mobiliąsias užsienio investicijas prižiūrinčios valstybinės agentūros „IDA Ireland“ vadovas Barry’s O’Leary.
Daug stiprybių Airija neprarado. Jos darbo jėga tebėra jauna, kvalifikuota ir mokanti prisitaikyti. Vyriausybė tvirtai nusistačiusi nedidinti mažo 12,5 proc. įmonių pelno mokesčio, nors kai kurios partnerės iš ES gal ir norėtų tai įtraukti kaip išpirkimo paketo sąlygą. Nuoma sparčiai mažėja, o statyti specialius fabrikus ir biurus kainuoja kur kas mažiau. Dėl viešbučių gausos galima pigiau apgyvendinti atvykusius pirminių bendrovių vadovus. Užsieniui priklausančio sektoriaus sugebėjimas greitai atsigauti – viena priežasčių, kodėl per metus iki trečiojo ketvirčio pramonės produkcija išaugo 11,5 proc.
Didžiosios bendrovės gana gerai verčiasi iš eksporto, o iki šiol ištempusios smulkiosios įmonės turbūt išliks. „Yra daug pinigų pašalėje, nes vartotojai daug sutaupė, o investicijos įstrigo“, – sako ekonomistas iš Dublino Trejybės koledžo Philipas Lane’as.
Būtų kvaila menkinti Airijos sunkumus. Sumažinus atlyginimus ir padidinus mokesčius vidutinis gyvenimo lygis kurį laiką menkai tegerės. Fiskalinės krizės greitai išspręsti nepavyks, net jei kitos Europos šalys sumažins bankų užmestą naštą. Bet dabar priėmus skausmingų sprendimų, jie paklos pagrindą, kuris galų gale leis grįžti prie augimo – ir nusišypsojus sėkmei jis bus žvitrus, o ne svaiginantis.
