Motina Teresė ir Lady Gaga – naujausi lyderystės simboliai. Tik nesijuokite.
Žinoma, yra akivaizdžių skirtumų. Lady Gagos suknelė iš žalios mėsos Motiną Teresę iš Kalkutos vargu ar būtų sužavėjusi. Popžvaigždės įprotis keliskart per dieną vieną įmantrų kostiumą keisti kitu, o per pasirodymą gal 20 kartų, amžinatilsį vienuolei turbūt būtų pasirodęs ekstravagantiškas. Motina Teresė kasdien vilkėjo tą patį rūbą: baltą sarį su trimis mėlynomis juostomis, kuris atspindėjo jos skurdo, tyrumo ir paklusnumo įžadus. O štai Lady Gagą tyrumas ne itin domina: „Baby when it’s love if it’s not rough it isn’t fun“ (O mielasis, jeigu meilė nešiurkšti, tai visai ji nesmagi), – dainuoja ji.
Tačiau galbūt abiejų moterų skirtumai ne tokie svarbūs kaip panašumai. Abi garbinamos. Savo Gailestingumo misiją Motina Teresė pradėjo nuo nulio ir išplėtojo iki pasaulinės organizacijos, turinčios ryšių su daugiau kaip 100 šalių. Prognozuojama, kad Lady Gaga 2011 metais uždirbs per 100 mln. JAV dolerių ir netrukus gali pralenkti tokią supergrupę kaip U2. Abi moteris pavyzdžiu laiko įmonių vadovai – taip rašoma dviejuose neseniai pasirodžiusiuose leidiniuose: dviejų vadovų Rumos Bose ir Lou Fausto knygoje „Motina Teresė, CEO“ („Motina Teresė – generalinė direktorė“) bei Jamie Andersono ir Jörgo Reckhenricho iš Antverpeno vadybos mokyklos ir Martino Kuppo iš Europos vadybos ir technologijų mokyklos parengtame atvejo tyrime „Lady Gaga: Born This Way?“ („Lady Gaga: tokia gimė?“).
Padėjo ne tik tai, kad ilgus, sunkiai ištariamus vardus karjeros pradžioje abi iškeitė į lengvai įsimenamus ir trumpus: Agnes Gonxha Bojaxhiu tapo Motina Terese, o Stefani Germanotta tapo Lady Gaga. Minėtuosiuose leidiniuose tvirtinama, kad abiejų moterų sėkmę lėmė paprasti, aiškūs prekių ženklai, kurie abu atsitiktinai susitapatino su atstumtaisiais. Motina Teresė rūpinosi vargšais ir ligotais – žmonėmis, „kurių visi vengia“. Lady Gaga save vadina „keistuole, neprisitaikėle, bendraminčių ieškančia paklydusia siela“. Savo gerbėjus ji tikina, kad būti kitoniškam nėra blogai. Tai paguodžianti žinia ne tik gėjams, bet ir daugumai paauglių.
Sunkus darbas abiem moterims padėjo pasiekti aukštumų. Motina Teresė kasdien 4.40 val. keldavosi dėl mišių. Lady Gaga „Kalėdoms pasiims laisvą dieną ir praleis ją su tėvais, bet šiaip dirba be pertraukų“. Puikūs komunikacijos įgūdžiai padėjo dar labiau. Motina Teresė buvo „viešųjų ryšių mašina“, kuri kalbėdamasi tiek su mirštančiu raupsuotuoju, tiek su turtingu rėmėju „visuomet palikdavo žymę kalbėdama kitam asmeniui suprantama kalba“. Lady Gaga – „viena pirmųjų popžvaigždžių, kuri karjerą išties susikūrė per internetą ir socialinę mediją“.
Lady Gagai būdinga tai, ką J. Andersonas, M. Kuppas ir J. Reckhenrichas vadina „lyderystės projekcija“, o paprastas žmogus pavadintų charizma. Autorių manymu, tai lemia jos pasakojamos „trys universalios istorijos“. Pirma, asmeninė istorija: kas aš? (Ji pabrėžia mokykloje buvusi keistas vaikas, bet jautusi poreikį būti kūrybinga.) Antra, grupinis pasakojimas: kas mes? (Savo gerbėjus ji vadina „mano mažieji monstrai“, o save „Mamyte Monstre“ ir su gerbėjais nuolat bendrauja „Facebook“ ir „Twitter“ svetainėse.) Trečia, kolektyvinė misija: kur link einame? (Ji gina gėjų teises ir aukština saviraišką, o gerbėjams tvirtina, kad kartu jie gali keisti pasaulį.)
Tiems, kuriuos veda, Lady Gaga „sugeba išugdyti emocinį atsidavimą“, sako J. Reckhenrichas. Jo manymu, toks gebėjimas nūdienos verslo pasaulyje vis vertingesnis. Pernai išleistoje knygoje „The Fine Art of Success“ („Subtilusis sėkmės menas“) kartu su bendraautoriais jis nuodugniai analizuoja šį gebėjimą. Šiuo metu kartu su vadovų įdarbinimo agentūra „Egon Zehnder“ jie bando suprasti, kaip nustatyti, ar kandidatai į aukščiausius postus įmonėse turi gebėjimą „kurti lyderio projekciją“, kaip tai daro Lady Gaga.
J. Reckhenrichas pripažįsta, kad tokiame lyderystės stiliuje yra rizikos, nes „papasakodamas asmeninę istoriją atsiveri asmeninėms atakoms“. Lady Gaga kaltinta, kad jai stinga autentiškumo; ir nuobodus, viską paraidžiui suprantantis teisėjas neabejotinai nustatytų, kad ji kalta. Naujojo albumo viršelyje ji pavaizduota kaip pusiau moteris, pusiau motociklas, ir teigiama, kad ji „tokia gimė“ (angl. „Born this Way“). Akivaizdi netiesa. Bet artistą kaltinti, kad jis vaidina, beveik tas pat, kas bankininką kaltinti, jog jį domina pinigai: galbūt tai tiesa, bet ji vis tiek nuvalkiota.
Motina Teresė irgi turėjo kritikų. Į polemiką linkęs ateistas Christopheris Hitchensas ją vadino „Pragaro Angelu“. Savo knygoje „The Missionary Position“ („Misionieriška pozicija“) jis koneveikė Motiną Teresę, kad ši skleidusi ekstremalią katalikybę ir priimdavusi pinigus iš nesąžiningų žmonių, kaip antai amžinatilsį Haičio diktatorius „Papa Doc“ Duvalier.
Charizmos paslaptis
Traktatai apie vadybą su garsiais vardais pavadinimuose dažniausiai nieko verti. Iš Čingischano vadovui beveik nėra ko mokytis, juk praktikoje nebepasmeigsi konkurento. Analogiškai, skeptikai gali suabejoti, ar Lady Gagos arba Motinos Teresės sėkmės paslaptis įmanoma naudingai pritaikyti, tarkime, rutulinius guolius gaminančioje įmonėje. Pavaldinius „mažaisiais monstrais“ vadinanti vadovė turbūt nepalenks jų širdies. Viršininką, pareiškusį, kad prekybos komanda tikslus turi pasiekti, nes to nori Dievas, išjuoks. Be to, skeptikai gali pastebėti, kad Lady Gaga ne itin gera vadybininkė. Pastarasis pasaulinis turas sutraukė legionus gerbėjų, bet vis tiek buvo nuostolingas, nes ji vis keitė dekoracijas.
Tačiau charizma versle reikšminga, o garsenybės mums išties parodo, kaip ją galima valdyti. Nūnai vadovui įmonėje negana būti sumaniam ir sugebėti dalyti įsakymus. Šiuolaikiniai žinių darbuotojai gali nebesitaikstyti su tokiu kietu, senamadišku viršininku kaip antai „General Electric“ vadovavęs Jackas Welchas. Daugelis palankesni bendraujantiems šiltai: Indra Nooyi iš „PepsiCo“ kartais rašo vadovų iš jos komandos tėvams dėkodama už tai, kad užaugino tokius puikius vaikus. Darbuotojai trokšta turėti tikslą, ir jį galintis duoti viršininkas darbuotojams leis atsiskleisti iš geriausios pusės. Asmeninės istorijos padeda: ir Steve’as Jobsas, ir Richardas Bransonas, kurių verslo imperijos priklauso nuo jų charizmos, išnaudoja savo praeitį – kaip jiems nesisekė mokytis. Būti charizmatiškam išmokti nėra lengva, bet visai nevaikiška siekti, kad kelią parodytų žvaigždės.
