Pasprukęs ilgametis Tuniso prezidentas nedidelę šalį, kuriai vadovavo ir kurią apiplėšė, paliko apimtą suirutės. Kaimyninės arabų šalys svarsto, ar tai ne tendencijos pradžia.
Libijos valdovui Muammarui Qaddafiui chaosas kaimyninėje šalyje suteikė progą pagąsdinti savo tautą: „Dabar Tunisas gyvena apimtas baimės. Šeimas gali užpulti ir išžudyti jų miegamuosiuose, o piliečius nukauti gatvėje it per bolševikų arba Amerikos revoliuciją.“
Kitiems, regis, ne taip aišku, kas Tunise paskatino suirutę, kas bus toliau ir netgi kaip tai pavadinti. Kai kurie įvykius vadina jazminų revoliucija. Tačiau, žvelgiant iš arti, nerimstantys bruzdėjimai Tunise, kuris ilgai buvo politiškai neutraliausia arabų šalis, nekyla mintys apie saldžiai kvepiančius žiedus, kuriuos čionykščiai vyrai stilingai užsikiša už ausies. Įvykiai labiau atsiduoda prakaitu, ašarinėmis dujomis ir degančia guma, o tunisiečiams tai ne tik pasididžiavimas ar malonumas, bet ir daug sielvarto.
Revoliucija to nepavadinsi. Bent jau kol kas. Pagrindiniai pastarųjų 50 metų kontrolės įrankiai – policija ir visada valdančioji RCD partija (tai prancūziška pavadinimo „Konstitucinis demokratinis sambūris“ santrumpa) – yra apdaužyti ir vos laikosi, bet tebestovi. Stiprios, darnios opozicijos jiems nėra, kaip ir užkulisiuose laukiančio charizmatiško lyderio, apsiginklavusio misija arba ideologija. Tačiau, oficialiais duomenimis, jau žuvo 78 civiliai, o gatvių protestai tęsiasi antrą mėnesį, taigi, maišto mastus įvykiai neabejotinai pranoksta.
Kiekvienas žino, nuo ko viskas prasidėjo: nederlingoje Tuniso gilumoje įsikūrusio Sidi Bu Zido miesto pagrindinėje aikštėje gruodžio 17 d. susidegino vilties netekęs bedarbis jaunuolis, vardu Muhammadas Bouazizi. Tačiau įnirtingai ginčijamasi, kas pakurstė maištą – įsiutusius protestuotojus paskatino traukti į klestinčių pakrantės miestų gatves, kone merdinčias profsąjungas ir opozicines grupes paakstino imtis veiksmų, o sausio 14 dieną iš šalies dramatiškai sprukti privertė pastaruosius 23 metus prezidentavusį Zine’ą El Abidine’ą Ben Ali. Ir niekas nėra tikras, kuo neramumai Tunise baigsis – ar bus pereita prie daugiapartinės demokratijos, įvyks karinis perversmas, o gal ilgam įsivyraus suirutė.
Aišku tik tai, kad regione, kuriame tokie režimai įprasti, įvykęs Tuniso sukilimas ne tik padarė galą vienam iš klastingai despotiškų ir komiškai gobšių diktatoriškų režimų. Z. Ben Ali kolegos, kurie tikėjosi valdyti iki amžiaus galo, taip pat pamatė, kad ir jie gali staiga likti be draugų arba šalies. Po viešo M. Bouazizi nusižudymo, šiurpiai skuboti susideginimai mėgdžiojant paplito visoje Šiaurės Afrikoje – nuo Mauritanijos iki Egipto. Taip pasiaukodami jie tikisi paskatinti panašių į Tuniso įvykių grandinę.
Galbūt jiems pavyks. Turėdami omenyje didžiulę socialinę įtampą, būdingą daugeliui arabų šalių, o ypač pyktį, kurį didėjančios džinsuotų bedarbių jaunuolių gretos jaučia senstantiems, taip ilgai veikti ar kalbėti neleidusiems cinikams su kostiumais ir uniformomis, nebūsime per drąsūs įsivaizduodami masyvią pokyčių bangą, kaip Europoje 1989-aisiais.
Tačiau tam tikra prasme Tuniso padėtis yra unikali. Kadangi pagal tautinę ir religinę gyventojų sudėtį šalis yra vienalytė, sienos pripažintos ne vieną šimtmetį, o centrinės valdžios tradicija atsirado dar prieš šalį 1881 m. kolonizuojant Prancūzijai, Tunisas turi tvirtesnius pamatus nei daugelis arabų šalių. Nors šalis stokoja gamtinių išteklių, 10,6 mln. jos gyventojų gauna gana kokybiškas sveikatos, švietimo ir kitas viešąsias paslaugas. Šalyje daug žmonių turi nuosavus namus, o nacionalinės sąskaitos gana solidžios. Pastaruosius du dešimtmečius šalies ūkis, su išoriniu pasauliu susietas it magneto pritraukiamų investicijų į gamybą, paslaugas užsieniečiams ir turizmą, vidutiniškai per metus augo po 5 proc.
Ši kukli sėkmės istorija ryškiai kontrastuoja su netvarkingai veikiančia sistema Alžyre ir Libijoje – gausių naftos išteklių turinčiose šalyse, tarp kurių įsispraudęs Tunisas, ir gana gerai paaiškina, kodėl tunisiečiai pakentė tokią slogią politinę tvarką. Z. Ben Ali sistemos neišrado. Jo pirmtakas, aistringas prancūzų kultūros gerbėjas, teisininkas Habibas Bourguiba, kuris Tunisą 1956 m. atvedė į nepriklausomybę, per tris valdymo dešimtmečius sukūrė paternalistinę, monopolistinę valdančiąją partiją ir asmenybės kultą. Kaip Kemalis Atatürkas Turkijoje, H. Bourguiba mėgino be pašalinės pagalbos savo šalyje išrauti senąją tvarką, propaguodamas moterų teises ir versdamas griežtai laikytis sekuliarizmo.
Z. Ben Ali buvo sutiktas kaip būtina naujovė, kai 1987 metais, neseniai paskirtas vidaus reikalų ministru, per valdžios perversmą išvarė senstantį, bet gerbiamą prezidentą. Sekuliarizmo šalininkai ir netgi liberalai iš pradžių džiūgavo, kad jis persekioja „Ennahda“ partiją – nuosaikų islamistų judėjimą, susijusį su Musulmonų brolija, kuri klestėjo chaotiškais silpstančios H. Bourguibos valdžios metais. Dažniausiai suklastojus kaltinimus terorizmu, jos lyderiai buvo sukišti į kalėjimus arba išvaryti iš šalies, o judėjimas iš esmės išnaikintas.
Deja, po to buvęs policininkas ne suteikė daugiau teisių, o jas užgniaužė, akylus RCD partijos politikierius infiltruodamas į profsąjungas, universitetų fakultetus ir kitas kadaise nepriklausomas institucijas. Su benalizmu, kaip kartais tunisiečiai vadino jo valdymo stilių, prasidėjo vis labiau farsą primenantys rinkimai, absurdiškai pataikaujanti spauda ir visur prasiskverbiančių, niekingų ir kerštingų saugumo tarnybų keliama baimė. Kai XX a. paskutiniame dešimtmetyje Alžyre kilo kruvina pilietinė kova, tunisiečiai pasakojo anekdotą apie įmitusį Tuniso šunį žvilgančiu kailiu, kuris lėkdamas per sieną sutinka apipešiotą, alkaną Alžyro šunį. „Ką čia veiki, po galais?“ – paklausė Alžyro šuo. „Atėjau paloti“, – pasigirdo liūdnas atsakymas.
Ilgainiui Tunise policijos atsirado daugiau nei Prancūzijoje, nors pastarojoje šešiskart daugiau gyventojų. Kadangi realios grėsmės valstybei iš esmės nebuvo, išpūsta Z. Ben Ali saugumo tarnyba sumanė savo taktiką: pakišdavo įkalčių, kad galėtų šantažuoti įtariamuosius. Taksi vairuotojai apsisaugoti paprastai mėgindavo įstodami į RCD arba dirbdami policijos informatoriais. „Per dažnai lankydamasis mečetėje galėjai būti pakviestas į Valstybės saugumo biurą, – sako vienas. – Jie galėjo atimti licenciją ir pasirūpinti, kad atsiimti ją būtų pragariškai sunku.“
Ak, tie alkani giminaičiai
Be to, su benalizmu prasidėjo korupcija – ypač paties prezidento šeimoje. Ilgainiui į įtakos tinklą įsitraukė ir keturių suaugusių Z. Ben Ali dukrų vyrai, ir gausūs jo antrosios žmonos, buvusios kirpėjos Leilos Trabelsi, su kuria jis susituokė 1992 m., giminaičiai. Kartu Trabelsi klanas ir Z. Ben Ali žentai užvaldė didžiulę ūkio dalį (žr. diagramą). Pastaraisiais metais savo čiuptuvus jie giliai sukišo į Tuniso finansų sistemą, iš kadaise garbingų bankų paskolas imdami labai patraukliomis sąlygomis.
Gyventojams, kurie tebėra vargšai arba šiaip taip prasiskverbę į vidurinę klasę, skaudu buvo ne tiek dėl didžiulio turto, kiek dėl puikavimosi žaisliukais – prašmatniais automobiliais ir vilomis prestižiškiausiuose Tuniso rajonuose. O nedidelį Tuniso elitą labiausiai erzino, kad išsišokėlė prezidento šeima turėjo įprotį nustumti konkurentus ir puikuotis valdžia. Įsivyravo nuomonė, kad, norint greitai gauti licenciją arba teisę atstovauti, vienam iš favoritų privaloma duoti dalį. „Žinoma, kad priėmiau vieną iš Trabelsi šeimos jam net neprašant, – vienas Tuniso ekonomistas prisimena, kaip teisindamasis jam pareiškė pažįstamas verslininkas. – Tai tik mokestis, kad nereikėtų mokėti kitų.“
Pats Z. Ben Ali apsimetinėjo apie tai nieko nežinąs, nors reikalas jau gerokai dvokė, o šalis už tokius pokštus mokėjo vis daugiau. 2008 m. JAV diplomatiniame pranešime, kurį gruodžio pradžioje paviešino „Wikileaks“, valdančioji šeima nurodoma kaip korupcijos tinklas ir pusiau mafijinė struktūra. Toliau pranešime rašoma, kad stengdamiesi nepakliūti į tą tinklą Tuniso investuotojai vengdavo verslo ir verčiau pirkdavo nekilnojamąjį turtą arba lėšas laikydavo užsienyje, o tai slopino augimą ir prisidėjo prie didelio nedarbo šalyje.
Kontrolės grupė „Global Financial Integrity“ šio mėnesio ataskaitoje patvirtina tokį vertinimą. „Dėl korupcijos, kyšininkavimo, nuomilžių, iškreiptų kainų ir kriminalinės veiklos Tunisas 2000–2008 m. kasmet vidutiniškai prarasdavo per 1 mlrd. JAV dolerių nelegalių pinigų“, – suskaičiuota ataskaitoje. Tai rimta suma, kai šalies BNP vos siekia 80 mlrd. JAV dolerių pagal perkamosios galios paritetą.
Vėjuotoje Tuniso pakrantėje dygstantys prašmatnūs prekybos centrai, jachtų prieplaukos ir gyvenamieji rajonai – tai išorinis klestėjimo blizgesys. Netgi niūrūs provincijos miestai ir lūšnų kvartalai aplink klestinčius miestus atrodo tvarkingi, palyginti su kitomis besivystančiomis šalimis. Bet už išorinio lukšto slypi vis stipresnis jausmas, kad moralė smunka, o prie to prisideda didėjantis nedarbo lygis ir dideli lūkesčiai, kuriuos kursto augantys švietimo standartai.
Buvęs Pasaulio banko ekonomistas Ezzeddine’as Larbi, kuris iš šalies išsikėlė užsienin, išsiaiškino, kad nepalanki ekonominė statistika buvo reguliariai nutylima arba klastojama. Jo skaičiavimu, nedarbas, kuris oficialiai siekia 14 proc., tarp universiteto absolventų yra arčiau 20 proc., o apskritai tarp 20–29 metų žmonių siekia 27 proc. Tokie skaičiai šiam regionui nėra neįprasti, bet Tunise problemą paaštrina kiti veiksniai. Kadangi šalies ekonominis modelis yra pagrįstas pigesne už Europos darbo jėga, darbas dažnai siūlomas nekvalifikuotiems asmenims ir prastai mokamas.
Universitetų absolventai netrokšta būti padavėjais, skambučių centro operatoriais arba siuvėjais. Tačiau tuo pat metu Tunisas yra tvarkingas ir sėkmingai kuria vidurinę klasę, taigi šešėlinė ekonomika negali absorbuoti gausybės gatvės prekijų ir tarnų, kaip Egipte ir Maroke.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl M. Bouazizi apsipylė benzinu. Baigęs universitetą galą su galu sudurti jis mėgino prekiaudamas daržovėmis nuo prekystalio, kurį konfiskavo policija. Po jo poelgio keli jauni vyrukai protestuodami sukėlė riaušes, ir prastai parengti policininkai sureagavo aršiai. Protestai išplito į gretimus miestus, ir policija nušovė kelis jaunuolius, o gyventojus tai dar labiau įsiutino.
Bręstančių neramumų Z. Ben Ali nevertino abejingai. Jis ligoninėje aplankė mirštantį M. Bouazizi, jo šeimai pasiūlė kompensaciją ir atleido provincijos gubernatorių bei vieną kabineto ministrą. Gal neramumai ir būtų pasibaigę, jei ne nepaaiškinama eskalacija. Sausio 8 dieną staiga atsirado dar daugiau žuvusių nuo policijos ginklų – nuo mažiau kaip 10 iki daugiau kaip 30.
Daugelis nusprendė, kad duotas įsakymas neramumus numalšinti teroru. Išplitęs įtūžis pasiekė Tuniso pakrantės miestus, jis vis augo, o mobiliaisiais telefonais ir internetu platinami krauju pasruvę vaizdai kontrastavo su prėskais iškarpytais kadrais, rodomais per valstybinę televiziją. Į peštynes įsitraukė anksčiau nuošalėje buvę veikėjai – studentų grupės, išlikusios silpnos opozicinės partijos ir kadaise buvusi galinga profsąjungų organizacija. Bet pasikeitė taikinys: žmonės reikalavo Z. Ben Ali galvos.
Televizijoje sakydamas padriką kalbą, prezidentas dėl neramumų kaltino užsienio agitatorius. Atleisdamas baimę kėlusį vidaus reikalų ministrą, jis pažadėjo didžiulę darbo vietų kūrimo programą, taip pat ištirti korupciją ir suvaldyti per daug skaitlingą policiją. Bet pažadai per menki ir duoti per vėlai; be to, jie atskleidė silpnumą. Dabar maištininkai su policija kovojo lemiamus mūšius, padegdami policijos komisariatus, plėšdami bankus ir parduotuves, ypač jei manė jas priklausant RCD nariams.
Būta atvejų, kai pati policija buvo kaltinama plėšimais, kuriais siekta arba apjuodinti protestuotojus ir įbauginti vidurinę klasę, arba paprasčiausiai pasipelnyti iš pairusios tvarkos. Policijos reputacija buvo tokia prasta, kad Z. Ben Ali pavėluotai paprašė įsikišti Tuniso armiją. Keli daliniai į sostinę įžengė, bet atsisakė imtis jėgos prieš protestuotojus, kurie juos sutiko sveikinimais.
Tačiau nedaug tunisiečių tikėjosi, kad prezidentas išvyks; net kai sausio 14 d., mesdami iššūkį ašarinių dujų debesims ir šūviams, prie Vidaus reikalų ministerijos pastato didingame Bourguibos prospekte Tunise susirinko net 40 tūkst. žmonių. Tą vakarą, prasidėjus komendanto valandai, o armijos tankams aklinai apsupus pagrindinį Tuniso oro uostą, Z. Ben Ali su artimiausiais giminaičiais paspruko iš šalies lėktuvu, kuris, galų gale, Prancūzijai neįsileidus, nusileido Saudo Arabijoje. „Kaip ironiška – čadras uždraudęs vyrukas atsidūrė pas vahabitus“, – komentavo vienas Tuniso rašytojas „Twitter“ svetainėje.
Kitą dieną tvarka beveik visiškai suiro, o kadaise visur šmirinėjusi policija visoje šalyje dingo iš gatvių. Netoli „La Goulette“ uosto, įsikūrusio Tuniso pakraštyje, jaunimas įsiveržė į aikštelę, kur stovėjo Z. Ben Ali žento Sakhro Materi importuoti automobiliai. Netrukus aplinkinėse gatvėse buvo pilna degančių, apverstų „Porsche“, „Volkswagen“ ir KIA automobilių. Pakrantės kurorte Hamamete plėšikautojai nusiaubė S. Materi vilą ir nudėjo jo augintinį tigrą.
Dar daugiau nerimo sukėlė pasirodę pranešimai apie įtariamų sabotuotojų ir snaiperių organizuotus užpuolimus, sostinėje pratrūkstant ginkluotiems susirėmimams. Daugelis tunisiečių manė, kad kalti išvarytajam prezidentui lojalūs šešėlinių, ariergardo dalinių nariai. Sklando įvairūs gandai, o kai kurie įžvelgia planą sukurstyti chaosą ir taip pakloti kelią Z. Ben Ali grįžimui: jam tuomet teks tvarkos atstatymo laurai, galbūt padedant draugui pulkininkui M. Qaddafi. Tokių kalbų išgąsdintos civilių grupės visoje sostinėje suformavo savanoriškus sargybos būrius, įsteigdami kontrolės punktus ir tikrindami, ar automobiliuose nėra ginklų. Kalbama, kad specialūs kariuomenės ir policijos daliniai areštavo įtariamus sabotuotojus.
Po tokių veiksmų sausio 19 d. į Tunisą grįžo šiokia tokia ramybė, ir daug parduotuvių ir įmonių vėl pradėjo darbą, o naktį prasidėjus (dabar trumpesnei) komendanto valandai nebesigirdi šūvių. Pranešimų apie aršius neramumus arba plėšikavimą kitur nebuvo, išskyrus vandalizmą kai kuriuose vietiniuose RCD biuruose, ir iš to aiškėja, kad partija dabar naujas taikinys spaudimui.
Politinė situacija tebėra miglota. Išvykus Z. Ben Ali, nuo 1999 m. jo ministru pirmininku dirbęs Mohammedas Ghannouchi, nuo seno RCD lyderis, paskelbė sudarysiąs nacionalinės vienybės vyriausybę, kurioje prezidento pareigų laikinai imsis parlamento pirmininkas Fouadas Mebazaa. Siekdamas nuraminti žmonių pyktį, M. Ghannouchi paskelbė, kad naikinama visa cenzūra, įsteigiamos trys nepriklausomos komisijos korupcijai, žmogaus teisių pažeidimams ir politinei reformai tirti, paleidžiami visi politiniai kaliniai ir ruošiamasi per šešis mėnesius suorganizuoti laisvus rinkimus.
Jo pristatytame naujame kabinete buvo keli opozicijos nariai, bet pagrindinės ministerijos liko RCD nariams. Dar nespėjus susirinkti naujam kabinetui, keturi jo ministrai atsistatydino, protestuodami prieš užsitęsusią RCD įtaką. Kol kas neaišku, ar tuos ministrus pavyko parsivilioti mėginimais sušvelninti situaciją, kai partija iš savo gretų išmetė Z. Ben Ali bei aukštesnio rango draugelius ir priėmė M. Ghannouchi bei F. Mebazaos atsistatydinimus.
Tuniso gyventojų nuomonės, regis, pasidalijo. Daugelis iš išsilavinusios vidurinės klasės naujajai vyriausybei norėtų suteikti galimybę, nes baiminasi galimo karinio diktato arba dar blogesnio scenarijaus. Bet visoje šalyje dar nenurimo nedidelės demonstracijos, raginančios atleisti visus RCD ministrus ir įtraukti iš šalies išvarytus opozicijos lyderius. Bet kuriuo atveju politinę sistemą sulopyti nebus lengva. Kadangi konstitucija pritaikyta Z. Ben Ali reikmėms, dabartiniame parlamente pilna RCD narių, o tokios institucijos kaip policija ir teismai siaubingai susikompromitavusios, tiesiog nėra mechanizmo tokiems plataus masto pokyčiams, kokių reikalauja daugelis tunisiečių.
Ilgamečių represijų ir manipuliacijų išvargintos opozicinės pajėgos – menkos pagalbininkės ir neturi populiarių galingų lyderių. Galimas islamistų vaidmuo, kol kas gerokai prislopintas, tebėra neaiškus. O kol kas šešėliniai uždraustosios „Ennahda“ partijos rėmėjai palaiko laikinąją vyriausybę baimindamiesi karinio perversmo, dėl kurio su viltimi jų laukiamas atsigavimas gali dar nusikelti. Jų lyderis, 69 metų Rashidas Ghannouchi, tebėra Londone, kur laukia amnestijos, nes formaliai jam gresia įkalinimas iki gyvos galvos.
Atgarsiai kitose arabų šalyse priklauso nuo to, kuo baigsis Tuniso įvykiai. Neramumų ženklų jau yra Egipte, Alžyre, Jordanijoje, Jemene, Libijoje ir Sudane. „Tuniso modelis labai panašus į egiptietiškąjį, o Egipto gatvėse reiškiama ypač džiugi reakcija į tenykščius įvykius rodo, kad Egipte galime netrukus pamatyti tokius pat sprendimus kaip Tunise“, – pažymėjo Egipto politikas Aymanas Nouras, įmestas kalėjiman po to, kai per 2005 m. rinkimus metė iššūkį Hosni Mubarakui.
Be to, vyriausybės į įvykius sureagavo, nes neseniai keliose šalyse pasistengė pristabdyti kylančias pagrindinių produktų kainas ir neįprastai užjautė bedarbius. Bet kai kurie, kaip antai pulkininkas M. Qaddafi, priėjo prie priešingos išvados ir atkirtį spaudimui jie gali duoti ryžtingiau nei Z. Ben Ali.
Žvelgiant paviršutiniškai, daugelis regiono šalių atrodo gerokai trapesnės už Tunisą – pykčio jose tiek pat, o socialinės bėdos rimtesnės. Bet įvairūs veiksniai palankūs netgi nepopuliarioms vyriausybėms. Sirijoje prieštaraujančias nuomones slopina amžinas karo su Izraeliu pavojus. Nepaisant to, kad Egipto valstybė pagarsėjusi pasibaisėtinu kitų dalykų valdymu, jos specialiosios policijos pajėgos yra gausios, taip pat gerai aprūpintos, puikiai parengtos ir labai patyrusios, taigi vargu ar perdėtu smurtu jos išprovokuos pasipiktinimą. Be to, Egipto spauda gana laisva. Tai ne tik sveika arena protestams, bet lyg ir ankstyvojo perspėjimo sistema, kurios labai trūko Z. Ben Ali dėl jo represinės taktikos.
Tuniso subtiliai įkvepianti patirtis gali pasirodyti ir kitaip. „Vienas nuolatinių revoliucijoms būdingų dalykų yra pirmapradis kariuomenės vaidmuo“, – duodamas interviu „Le Monde“ kalbėjo revoliucijas tyrinėjantis prancūzų istorikas Jeanas Tulardas. Kol kas Tuniso kariuomenė, kuri nėra didelė siekiant išvengti galimo perversmo, nusipelnė pagyrų už tai, kad viską prižiūrėjo ir nesiėmė politinių žaidimų. Tačiau manoma, kad būtent kariuomenė Z. Ben Ali įtikino išvykti. Galbūt kitose arabų šalyse irgi yra generolų, manančių, kad ir jie savo šaliai galėtų geriau pasitarnauti panašiais darbais.
