Graikijos skolos krizė plinta. Europai reikia drąsesnio, platesnio sprendimo – ir greitai.
Užklupus skolų krizei, dažnai išmuša minutė, kai įvykių kontroliuoti nebeįmanoma. Prasidėjus panikai, obligacijų pelningumas šauna į svaiginamas aukštumas, o baimė persimeta prie akcijų ir valiutų. 2008 metų rugsėjį žlugus kadaise pirmavusiai įmonei „Lehman Brothers“, tai beveik parklupdė pasaulio bankinę sistemą. Prieš dešimtmetį chaotiškas Rusijos nesugebėjimas padengti skolos užsienio skolintojams sukrėtė kredito rinkas, parblokšdamas itin pelningą JAV rizikos draudimo fondą „Long Term Capital Management“. Kai, prašokus stadiją „neįtikima“, „neįmanoma“, staiga tampa „neišvengiama“, prasideda infekcija.
Graikijos krizė, arba tiksliau valstybės užsienio skolos krizė Europoje, regis, prie tokios situacijos priartėjo pavojingai. Derybininkams iš Europos Sąjungos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) derantis su Graikijos vyriausybe dėl vis didesnio gelbėjimo paketo, graikų skolos pelningumas išsipūtė: šią savaitę dvejiems metams išduotos obligacijos šoktelėjo prie 20 proc. Pakilo ir Portugalijos skolinimosi kaina. Ispanijos skolinimosi reitingas buvo sumažintas kartu su Portugalijos ir Graikijos, o Italija prie nepavykusio obligacijų aukciono priartėjo taip arti, kad tai jau kelia nerimą. Europos vertybinių popierių rinkos smuktelėjo, o paties euro kursas dolerio atžvilgiu nukrito į žemiausią lygį per metus.
Kelionė į Hadą…
Bus negalinčių suprasti, kaip mažas, periferinis ūkis staiga grasina didžiausiai pasaulyje ekonominei erdvei. Bet nors Graikijos dalis euro zonos BVP tėra 2,6 proc., ši šalis signalizuoja tris įspėjimus, kurie girdisi toli už jos sienų.
Pirmasis įspėjimas – ekonominis. Graikija tapo vyriausybės įsiskolinimo simboliu. Ši krizė prasidėjo pernai spalį, kai jos naujoji vyriausybė pripažino, jog pirmtakė suklastojo nacionalines sąskaitas. Ji vargsta su 13,6 proc. biudžeto deficitu ir 115 proc. BVP skola. Sunkumų ji negali atsikratyti augdama, nes reikia mažinti biudžeto išlaidas, ir ji prasta eksportuotoja. Ji negali devalvuoti valiutos, nes priklauso euro zonai. Tačiau jos žmonės, regis, nenori taikstytis su mažinamais atlyginimais ir paslaugomis, nors to reikia, kad ūkis būtų konkurencingas. Trumpai tariant, Graikija atrodo žlugusi.
Visos Graikijai būdingos bėdos kamuoja nedaugelį Europos šalių, jei tokių apskritai yra, bet nemažai jų baugina investuotojus. Portugalijoje – didelis biudžeto deficitas ir ji chroniškai nekonkurencinga. Ispanijos skola maža, bet jai, regis, nepavyksta pertvarkyti savo ūkio. Kaip ir Italijai, kuri, be to, dar ir labai įsiskolinusi. Euro zonai nepriklausanti Didžioji Britanija leido savo valiutos kursui kristi, bet jos biudžeto deficitas baugina.
Antroji pamoka – politinė. Prieš tris savaites priėję prie išvados, kad galų gale Graikijos pertvarkymas yra tikrai neišvengiamas, sakėme, jog Europos lyderiai turi „trejus metus išgelbėti eurą“. Manėme, kad jie greitai sudarys siūlomą 45 mlrd. eurų susitarimą, idant atitolintų neišvengiamą ir chaotišką Graikijos finansinį žlugimą, taip laimėdami laiko tvarkingam terminų nukėlimui ir jau seniai vėluojančių struktūrinių reformų startui kituose silpnuose ūkiuose. Bet pervertinome jų sveiką protą.
Pagrindinis kaltininkas – Vokietija. Iš pat pradžių ji vienu šūviu mėgino nušauti du zuikius: palaikyti Graikiją, bet nubausti ją už klaidas; paremti Graikijos ūkį, bet tam neišleisti nė cento; tai laikyti tik Graikijos problema, kai Vokietijos bankai ir piliečiai, skolinantys Graikijai, irgi gali prarasti pinigų. Vokietijos rinkėjai pagalbos Graikijai nepalaiko. Bet užuot jiems paaiškinusi, kodėl Vokietija tuo suinteresuota, kanclerė Angela Merkel pabijojo juos suerzinti prieš didžiuosius regioninius rinkimus, vyksiančius gegužės 9 dieną.
Mėginimas laimėti laiko atsigręžė prieš mėginusiuosius. Dabar svarstomo gelbėjimo plano vertė prašoko 100 mlrd. eurų, nes neįmanoma gauti privačių lėšų. Kuo ilgiau dvejoja euro zonos vyriausybės, tuo labiau skolintojai abejoja, ar jų pažadai gelbėti Graikiją ko nors verti. Kaskart politikams kaltinant „spekuliantus“, investuotojai svarsto, ar jie suvokia, kaip viskas blogai (arba kad investuotojai iš tiesų gali rinktis). Iš pradžių euro zonos lyderiai atsisakė kreiptis pagalbos į TVF, nes tai būtų pažeminimas. Jų neišmanymas eurui pakenkė kur kas labiau nei galų gale priimtas sprendimas kreiptis į TVF.
Ši politinė ir ekonominė nesėkmė skatina trečiąjį Graikijos įspėjimą: užkratas gali plisti įvairiausiais maršrutais. Įmanomas masinis indėlių išėmimas iš Graikijos bankų. Taip pat „staiga nutrūkę“ kapitalo srautai į kitas silpnesnes euro zonos valstybes. Išplitus investuotojų susierzinimui dėl valstybės skolos užsienio kreditoriams, Ispanijos ir Portugalijos įmonių ir bankų gali nebeįsileisti pasaulinės kapitalo rinkos. Gali užsikirsti Europos tarpbankinė rinka, nežinant, kurie bankai pajus valstybės skolos užsienio kreditoriams poveikį. Nukentėti galėtų net Didžioji Britanija, ypač jei gegužės 6 dieną įvyksiančių rinkimų rezultatai bus netvirti.
Tai ką daryti? Dėl augančios krizės ir to, kad Graikija beveik neabejotinai visiems nesumokės laiku, atsinaujins dalis raginimų ją palikti likimo valiai. Tai reikštų chaosą Graikijoje, Europos bankuose ir kitose Europos šalyse: poveikis iš tiesų būtų toks kaip „Lehman Brothers“ žlugimas. Štai dėl ko net esant tokiai padėčiai būtina parodyti finansinę jėgą, susietą su tvirtesnės ugniasienės tarp Graikijos ir kitų netvirtų Europos valstybių konstravimu. Europos politikos formuotojams svarbiausia elgtis taip pat, kaip vyriausybės galų gale pasielgė su bankais: užbėgti krizei už akių ir įtikinti investuotojus, kad bus skiriamos visos būtinos lėšos.
…ir brangi kelionė atgal
Ekonomika prasideda nuo politikos. Europa šios krizės nesulaikys, jei nebus nuodugniai persvarstytas jos sprendimų priėmimo aparatas, o Vokietija radikaliai nepakeis savo tono. A. Merkel per Vokietijos televiziją turi savo žmonėms paaiškinti, kas statoma ant kortos, aiškiai išdėstydama, kiek naudos Vokietija gavo iš euro ir ką ji praras dėl kaskadomis pasiliejusių chaotiškai nepadengiamų valstybės skolų užsienio kreditoriams. Vokiečiai turi suprasti jų bankinei sistemai ir jų gerovei kylančią riziką. Jie turi suprasti, kad Graikijos skolos krizės suvaldymas ne tiek labdara, kiek savo interesų gynimas. Kad ir kaip neteisinga tai atrodo – o taupiuosius vokiečius švaistūnai graikai siutina ne ką mažiau nei bankininkai likusį pasaulį – pagalba pateisinama remiantis ta pačia logika: nieko nedarymas jiems kainuos dar daugiau.
Apsisprendimas neturi likti tik Vokietijoje. Finansų rinkos net nenutuokia, kas atsakingas. Europos bizantinė sprendimų priėmimo sistema nepadeda, bet Vokietija turi užtikrinti, jog sprendimai būtų priimti greitai, kad Europa kalbėtų vienu balsu ir kad reikalų suderinimas su TVF būtų sklandus. Norėdama įtikinti finansų rinkas, kad politinis klimatas pasikeitė, euro zona turėtų įsteigti vieną krizės valdymo komitetą, turintį sprendimų priėmimo galią.
Politinis apsisprendimas neduos naudos, jei su tuo susiję ekonominiai aspektai bus beprasmiai. Pirmasis to išbandymas – Graikijos paketas. Mainais į biudžeto ir struktūrines korekcijas, suteikiančias ūkiui viltį stabilizuoti savo skolas, jis turi duoti pakankamai lėšų, kad būtų išvengta priverstinio nemokumo. Per trejus ateinančius metus gali prireikti iki 150 mlrd. eurų, ir geriau suklysti pasiūlant per daug. Bet dar svarbiau įrengti „priešgaisrinę zoną“ tarp Graikijos ir kitų euro zonos valstybių, kurias kamuoja sunkumai. Ekonomine prasme tai pateisinti neturėtų būti sunku. Nepaisant savų problemų, be Graikijos nė viena šalis akivaizdžiai nežlunga. Didžiausias pavojus – Portugalijai, bet ankstesnės jos biudžeto korekcijos buvo geresnės, ir tai, esant patikimoms prielaidoms, gali jai leisti skolą stabilizuoti ties suvaldomu lygiu. Ispanija ir Italija galėtų tapti nemokios ilgam įsivyravus aukštoms palūkanų normoms. Bet nė viena taip grėsmingai nepriartėjo prie neišvengiamybės kaip Graikija.
Europos politikos formuotojams reikia šiuos skirtumus paryškinti. Pažeidžiamiems ūkiams reikia paspartinti reformas, kurios jiems padės sustabdyti deficitą ir paskatinti augimą. Veiksmų ypač reikia Portugalijoje. Europos centrinis bankas turi parodyti turįs įrankių likvidumą išlaikyti net esant panikai. Euro zonos vyriausybės turėtų prevenciškai sukurti tarpvyriausybines likvidumo priemones. Dėl ypatingo kompetencijos trūkumo Europos lyderiams beveik pavyko sužlugdyti Graikijos gelbėjimą jam net neprasidėjus. Už tai jie moka šiandien.
