Kauno rajono savivaldybės taryba sausio 16 d. administracijos direktoriumi patvirtino 61 m. socialdemokratą Antaną Nesteckį. Toks laiko tarpas naujokui apšilti kojas šiose pareigose yra per trumpas. Vienam labiausiai patyrusių Kauno rajono politikų, šiame krašte gyvenančiam ir dirbančiam nuo studijų laikų, pradžiamokslio savivaldybėje eiti nereikia. Savo įžvalgomis ir ateities planais A.Nesteckis pasidalijo su „Savaitraščio Kaunui“ skaitytojais.
Vilma KASPERAVIČIENĖ SK žurnalistė
– Demokratinėse šalyse egzistuoja tradicija 100 dienų nekritikuoti aukštą postą užėmusio asmens. Ar jums toks laikotarpis reikalingas?
Iš tikrųjų niekas neduoda tiek laiko atsipūsti. Juo labiau kad pradėjus dirbti administracijos direktoriumi iš karto teko pradėti ruoštis tvirtinti savivaldybės biudžetą. Įsigilinti ir suprasti, kam reikia skirti lėšų, sudėlioti prioritetus – vienas svarbiausių dalykų. Norint suvokti, reikia gilintis, norint gilintis, reikia turėti laiko. Kol kas mano darbo diena savivaldybėje trunka 12 valandų. Tikiuosi, kad tai laikina. Kas vyksta Kauno rajone, kokie projektai vykdomi, man puikiai buvo žinoma ir prieš pradedant eiti šias pareigas, nesu naujas žmogus. Tačiau į projektų subtilybes, kiek jie pasistūmėję, niekada nesigilinau, o šiandien tenka žinių spragas užpildyti.
– Ar sunkus buvo apsisprendimas imtis administracijos direktoriaus pareigų?
Sakyčiau, viskas išėjo savaime. Jokių sunkumų. Kandidatuodamas į Seimą, važiavau per dalį rajono teritorijos, susitikau ir bendravau su žmonėmis. Girdėjau jų lūkesčius ir sakiau, kad esame komanda, norinti pagražinti Kauno rajoną. Kai gavau pasiūlymą ateiti ir padėti, man buvo nepriimtina atsisakyti. Jei ką nors pažadu, visuomet padarau, o jei matau, kad negalėsiu padaryti, nežadu. Sakiau, kad esu komandos dalis, vadinasi, ir veiksime kaip komanda.
– Kokias principais vadovavotės iki šiol ir toliau ketinate vadovautis?
Pagrindiniai yra du: kruopštumas ir sąžiningumas. Nesvarbu, kokias pareigas užimi, turi būti sąžiningas su savimi ir darbuotojais. Matyti abi puses ir padėti žmogui, kiek leidžia galimybės ir įstatymai. Atliekamas darbas turi būti skaidus, matomas, visiems suprantamas. Šiais principais vadovavausi visuomet, nepriklausomai nuo pareigų. Pareigos laikinos, nereikia suaugti su jomis. Pagrindinis variklis – norėti ką nors nuveikti. Kauno rajono savivaldybė – didžiulė, veiklos daug ir kiekvienas darbas matomas. Jei padarei liapsusą, jį taip pat visi pastebi.
– Kai iškyla dilema – daryti liapsusą ar nieko nedaryti – ką renkatės?
Manau, reikia kažką daryti. Gyvenime, kaip ir mene, kiekvienas mato savaip. Natūralu, kad tavo požiūris nesutampa su dalies žmonių nuomone.
– Tarybai tvirtinant jūsų kandidatūrą pabrėžėte savivaldybės veikloje sieksiantis maksimalaus skaidrumo, finansinės drausmės, geresnio administravimo.
Vienas svarbiausių tikslų – skaidrumas ir efektyvi vadyba. Dirbdamas Seimo nariu, dažnai keliaudavau po Kauno rajoną, bendraudavau su žmonėmis, kartu ieškodavome būdų, kaip spręsti problemas: renovuoti mokyklas, kurti naujas vaikų darželių grupes, asfaltuoti kelius. Tačiau dažnai priėmus politinį sprendimą vykdymas užstrigdavo. Žmonės pyksta, kyla kalbų: „pažada ir nepadaro“, sunku visiems paaiškinti, kad, deja, tokie procesai kartais užtrunka labai ilgai, laikas sugaištamas rengiant projektus paramai gauti, konkursams organizuoti, viešojo pirkimo procedūrai atlikti. Todėl vienas didžiausių mano norų, aišku, kiek tai leidžia savivaldybės galimybės, – kad žmonėms po pažadų nereikėtų tiek laiko laukti rezultatų.
– Koks, Jūsų nuomone, laukia didžiausias iššūkis?
Kauno rajonas jau ne vienerius metus pripažįstamas geriausia savivaldybe Lietuvoje. Tai mero Valerijaus Makūno nuopelnas. O išsilaikyti geriausiųjų viršūnėje – ne mažiau ambicingas tikslas, nei į ją patekti. Rajonas sparčiai plečiasi, artėjame prie 100 tūkst. gyventojų ribos, o tai reiškia, kad susiduriame su nemažai iššūkių. Efektyvi vadyba yra labai svarbi norint patenkinti ir senbuvių, ir naujakurių poreikius. Kauno rajonas didelis, žmonės keliasi gyventi į dar visiškai „neatrastas“ teritorijas. Privalome aprėpti labai daug – kelius, nuotekų bei vandentiekio tinklus, daugiabučių renovaciją, darželių plėtrą, mokyklų rekonstrukciją… Kauno rajonas aukštai užkėlė kartelę. Kai daug darai, kai esi matomas, iš tavęs reikalaujama dar daugiau. Atsakomybę turi prisiimti apdairiai, apmąstytai, nedarydamas klaidų, kad už jas vėliau nereikėtų mokėti. Prieš keletą dienų gavome Vyriausybės programą. Privalome į ją atsižvelgti ir savo darbus sudėlioti taip, kad jie atitiktų mūsų lūkesčius, nebūtų vien lėšų įsisavinimas. Būtina stebėti, kur gyventojų skaičius mažėja, o kur auga, kad investicijos būtų tikslingos ir po metų, kitų. Juk matome ir blogų pavyzdžių, kai už Europos Sąjungos lėšas pastatyti objektai kitose savivaldybėse stovi tušti. Mes negalime sau to leisti. Švelniai tariant, mane siutina, kai taip atsitinka. Kiekvienas savivaldybei priklausantis pastatas turi būti gyvas, gyvenamas ar maksimaliai naudojamas pagal paskirtį.
– Kaip pasikeitė gyvenimas sugrįžus į Kauno rajoną?
Tik tiek, kad ilgiau užtrunku darbe. Džiaugiuosi, kad įprasto ritmo nepraradau nei Seime, nei dabar. Man jokia problema, kai darbo diena prasideda 7 val. ryto. Toks ritmas man šiandien leidžia jaustis komfortabiliai. Esu pripratęs prie dokumentų krūvų. Aš ir Seime sėdėjau prie įstatymų projektų, gilinausi į juos. Žinoma, mokesčių politika man buvo artimesnė, aiškesnė. Dabar persvarstome savivaldybės projektus, nes norime, kad jie būtų novatoriški, kad matytume perspektyvą. Planuojami pastatai privalo būti funkcionalūs, todėl tenka šiek tiek koreguoti techninius projektus, kad negyventume akmens amžiuje, kad po metų vėl iš naujo nereikėtų perdaryti.
– Ar jūsų žodyne ir gyvenime liko žodis laisvalaikis?
Dar yra (šypsosi). Šeštadieniais ir sekmadieniais stengiuosi nedalyvauti renginiuose. O trečiadieniais nuo 18 val. dar nueinu padaužyti kamuolio į grindis.
– O kaip su krepšinio rungtynių stebėjimu?
Čia jau sudėtingiau. Tenka jas žiūrėti namuose, įsijungus internetą. Ačiū Dievui, negirdėjau pastarųjų „Žalgirio“ rungtynių rezultatų, tad nuo pradžios iki galo peržiūrėjau namuose. Pasimėgauti jomis realiai kol kas neištaikau laiko.
– Kaip manote, kiek užtruks, kad grįžtumėte į įprastas vėžes?
Kai patvirtinsime biudžetą. Tuomet beliks sekti, ar laikomasi numatytų terminų, ir įgyvendinti užsibrėžtas užduotis.
– Kur spėjote pabuvoti?
Norisi kaip įmanoma efektyviau išnaudoti esamus pastatus, todėl Batniavos seniūnijoje apžiūrėjome mokyklą, svarstėme daugiafunkcio centro galimybes. Į mokyklą norėtume perkelti biblioteką, kad turimi pastatai būtų funkcionalūs ir gyvi. Ringauduose sprendėme seniūnijų perkėlimo, pradinių mokyklų tinklo optimizavimo problemą. Domeikavoje domėjausi gimnazijos renovacija ir priestato statybos eiga, Šlienavoje – kaip pritaikomos mokymosi erdvės. Dėsime pastangas, kad viskas būtų sutvarkyta iš esmės. Tarkime, Šlienavos pagrindinėje mokykloje keisti radiatorius nėra numatyta, tačiau, kai bus naujai išdažytos sienos, senieji rėš akį. O juk tai nedidelė smulkmena ir lėšų nedaug reikia, ne laikas keisti radiatorius, kai viskas jau atlikta.
– Iš kur tas ūkiškas žvilgsnis?
Aš ne visuomet buvau valdininkas (juokiasi), daug metų dirbau ūkinį darbą. Man vadovaujant Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo renovuoti jos pastatai Aleksote, o prieš tai –pastatyti Liučiūnų kultūros namai. Patirties tikrai yra ir labai džiaugiuosi, kad savivaldybės darbuotojai stengiasi suprasti, kokie reikalavimai, numatyti 5 žingsnius į priekį, persiorientuoti, suvokti, kad viskas turi būti vieša ir skaidru.
– Ar turite sentimentų kuriems nors Kauno rajono regionams?
Taip jau susiklostė, kad teko gyventi (ir dabar gyvenu) atokiose vietovės. Tarp mano dabartinės ir ankstesnės gyvenamosios vietos yra lygiai 70 kilometrų. Nustumiu sentimentus į šalį ir matau visumą. Man svarbūs visi žmonės: ir tie, kurie gyvena Domeikavoje ar Ringauduose, ir tie, kurie įsikūrę Čekiškėje ar Piliuonoje. Investicijos turi ateiti į visus kaimus ir gyvenvietes, visi viską mato ir pastebi, todėl negali kuriai nors vietovei skirti daugiau. Tik laiko klausimas, kada sulauksi žmonių nepasitenkinimo ir priekaištų, jei kuriai nors vietovei skirsi daugiau dėmesio. Tas pats pasakytina apie savivaldybės darbuotojus, kurie šiuo metu vertinami. Visų akys yra mėlynos ir man vienodai gražios, esminis dalykas – jų galimybės ir kompetencijos.
Kauno rajone – nuo studijų laikų
A.Nesteckis gimė 1956 m. sausio 26 d. Pelaičių kaime (Plungės raj.). Baigęs Rietavo vidurinę mokyklą įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – A.Stulginskio universitetas (ASU), Elektrifikacijos fakultetą, 1979 m. jį baigė ir įgijo inžinieriaus elektriko specialybę. 2008 m. ASU jis įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį.
22 m. A.Nesteckis dirbo Kauno rajono savivaldybės tarybos nariu, dvi kadencijas buvo Seimo narys. Taip pat vadovavo Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, 2011 m. ėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas.
Ramūno Guigos nuotrauka
