Balandžio 9 – gegužės 6 dienomis Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekos parodų salėje veiks olfaktorinio meno paroda „Kabantieji sodai“. Joje grupė kvapų menininkų sodo vizijas kvies „skaityti“ iš autorinių kvapų gaidų.
Viena parodos iniciatorių, kvapų menininkė Laimė Kiškūnė siekia atitraukti žmones nuo stereotipo, kad kvapas tėra įdomus tik tuomet, jei jis yra kažkas egzotiška, neįprasta, gaivališka arba tiesiog parfumerija.
„Kvapas — tai nematomas gyvenimo matmuo, aktualizuojantis erdves, kuriose būname. Kvapo dinamiškumas, judrumas ir kaita leidžia priklausomai nuo paros, metų laiko ir žmogaus veiklos pajusti įprastinių gyvenimo erdvių estetiką, antiestetiką, nuotaiką, atmosferą, gauti informaciją.
Dar vienas kvapų kūrinių bruožas — jų naratyvumas. Jie ne tik pasižymi savo unikalia raiška, architektonika, estetika, bet sklisdami laike ir erdvėje seka daugiaplanes, polifonines, dinamiškas ir kitais jutimais dar neįkvėptas istorijas. Taigi instaliacija – tai ir patyrimo galimybė be žodžių, vaizdų ar garsų”, – sako L. Kiškūnė.
Olfaktorinis (uostomasis) menas — besiformuojanti, bet jau savarankiška meno sritis tokiose šalyse kaip JAV, Vokietija, Olandija. Lietuvoje ši meno sritis – dar naujovė. Kvapų ir uostomojo meno grupė „Hortus apertus“, 2010 metais pirmą kartą Lietuvoje surengusi uostomojo meno parodą, šiemet apibendrina pirmuosius septynerius veiklos metus paroda ir edukacinių renginių ciklu „Kabantieji sodai”.
2014-2017 metais Vilniuje kvapų menininkų grupė pasinėrė į kūrybinius tyrinėjimus: kodėl žmonėms reikėjo ir vis dar reikia sodų? Kiek įmanoma sodo iliuziją perteikti kvapu? Kiek sodo ir gyvenamos erdvės kvapai svarbūs žmogui? Ar kvapas veikia tik emocijas ir prisiminimus? Remdamiesi istorine, antropologine, kvapų menotyrine medžiaga, asmenine patirtimi, prisiminimais, menininkai aprašė kvapus deskriptoriais ir atkūrė juos paversdami autoriniais kvapų kūriniais. Tarp eksponatų yra seniausių istorinių sodų vizijos ir šiuolaikinių dirbtinių, izoliuotų, miniatiūrinių sodelių kvapų eksplikacijos, naudojamos natūralios ir sintetinės medžiagos. Septynių kvapų menininkų grupei vadovavo profesionalūs parfumeriai: Gael Peltier (Prancūzija) ir Laimė Kiškūnė (Lietuva).
Parodos dizainere grupė pasirinko šviesos instaliacijų autorę Urtę Mildą Širvinskaitę. Pagrindinė jos dilema – eksponuoti kvapą taip, kad vaizdai neužgožtų kvapo žinutės. Todėl kvapų menininkų kūriniai pristatomi uostymui pritaikytuose kabančiuose organinio stiklo gaubtuose, jų vidų pripildant kvapo. Jį uosdamas žmogus iš karto pasineria į visą kvapo „vertikalę“, arba kitaip tariant, vienu įkvėpimu turi galimybę įkvėpti visą kvapo „tūrį“. Kupolai nėra uždari, todėl judant žmonėms ir orui, kvapai iškeliauja už jų ribų ir pasklinda erdvėje laisvai maišydamiesi tarpusavyje ir tokiu būdu sukurdami dar vieną bendrą kvapą.
Parodoje „Kabantieji sodai” svarbu ne tik kvapai, o ir tie, kas juos uodžia. Svarbiausias parodos „eksponatas“ — pats jos lankytojas, nes paroda suteikia jam galimybę tyrinėti savo uoslę, ugdyti ją ir sąmoningai patirti, kad būtent uoslė suteikia galimybę suvokti, jog kiekviena akimirka yra unikali ir nepakartojama.
