Dėl Holivudo kinematografinių štampų Kaliforniją mes įsivaizduojame kaip amžinos vasaros šalį su San Seto (Sun Set) bulvaro palmėmis ir prašmatniomis Beverli Hilso (Beverly Hills) vilomis. Tačiau garsiojoje valstijoje, savo plotu lenkiančioje Vokietiją ir Italiją, esama ir visai kitokio klimato zonų. Pavyzdžiui, šiaurės rytų aukštikalnėse greta Tahou ežero sniego danga laikosi beveik ištisus metus. Būtent šiame krašte prie sienos su Nevados valstija, netoli garsiojo Šuger Boulo (Sugar Bowl) slidinėjimo kurorto pagyvenusių amerikiečių pora nusprendė pasistatyti užmiesčio namus savo gausiai šeimai.
Pastatas turėjo iškilti miškingame kalno šlaite beveik 2000 m aukštyje virš jūros lygio ir įkūnyti sutuoktinių svajones apie nuošalų prieglobstį gamtos apsuptyje. Kadangi vietos sąlygos priminė veikiau atšiauriąją Skandinaviją nei saulėtąją Kaliforniją, užsakovai nusprendė kreiptis į architektūros įmonę „Mork Ulnes Architects“, kurios vadovas Casperas Morkas Ulnesas yra kilęs iš Norvegijos, o pagrindiniai biurai yra San Franciske ir Osle. Nemažai tarptautinių apdovanojimų jau pelniusios įmonės kūrybinį braižą kritikai apibūdina kaip „griežtą ir kartu konceptualų“, o iš realizuotų projektų skiriamųjų bruožų minimas santūrumas ir itin racionalus medžiagų bei išraiškos priemonių naudojimas.
Pats studijos vadovas 2015 m. Amerikos architektų instituto (AIA) buvo pavadintas „Ryškiausiu kylančiu Kalifornijos talentu“, o Norvegijos nacionalinis muziejus 2013 m. išrinko jį „Žinomiausiu Norvegijos jaunuoju architektu“ amžiaus kategorijoje iki 40 metų. Beje, greta kitų specialistų šios firmos Oslo biure darbuojasi ir lietuvė architektė Austė Cijūnėlytė, landšafto architektūros studijas baigusi Edinburgo universitete.
Iš pagarbos norvegiškai autoriaus kilmei projektas buvo pavadintas „Troll hus“ – aliuzija į garsiąsias mitologines būtybes, gyvenančias gūdžiuose kalnų miškuose. Tarp projektui įtaką dariusių dalykų būtina paminėti ne tik aplinkos vaizdingumą, bet ir itin nepalankias oro sąlygas: kalnuose nuolat siaučia stiprūs vėjai, o bendras sniego dangos storis žiemą gali siekti net 20 metrų (!). Būtent dėl to Casperas ir jo kolegos atsisakė sudėtingų erdvinių sprendimų ir nusprendė statyti paprastą stačiakampės formos pastatą, primenantį tradicinį aukštikalnių būstą – chalet.
Kad namas nebūtų užpustytas, visas jo tūris buvo pakeltas ant aukšto betoninio cokolio, kuriame paliktos tik atviros atraminės sienos ir 43 m2 slidinėjimo reikmenų sandėliukas. Siekiant apsaugoti nuo žvarbaus vėjo ir nuo greta esančios gatvės triukšmo, pagrindinė namo ašis buvo orientuota rytų – vakarų kryptimi. Geriau išnaudoti saulės šilumą ir atverti daugiau įspūdingų aplinkos vaizdų padėjo tai, kad dauguma gyvenamųjų ir bendro naudojimo kambarių buvo sutelkta pietinėje namo pusėje. Kadangi bendras namo gyventojų skaičius, įskaitant vaikų šeimas ir anūkus, galėjo siekti 15 asmenų, buvo numatyti net 5 miegamieji, kiekvienas jų aprūpintas atskiru vonios kambariu. Įdomu, kad keturi miegamieji yra ne viršuje, kaip įprasta, o 138 m2 ploto pirmame namo aukšte. Beje, į šį aukštą galima patekti tiek vidaus laiptais iš cokolinio aukšto, tiek ir išorės laiptais per ilgąjį pietinį balkoną.
Šeimininkų apartamentai, svetainė, virtuvė ir kitos bendro naudojimo patalpos, užimančios 127 m2 plotą, užkeltos į antrą aukštą. Ši aukštų rokiruotė padaryta dėl dviejų priežasčių: pirma, iš antro aukšto atsiveria kur kas įspūdingesni apylinkių vaizdai, kuriais gerėtis galima ir iš vidaus, ir iš terasos. Antra, apšviesti giliai po stogu pakištas virtuvės, svetainės ir valgomojo erdves padeda platūs stoglangiai, saulėtomis dienomis interjere formuojantys įspūdingus šviesos akcentus. Tokių dalykų pirmame aukšte niekaip nepavyktų įrengti ir, tarkim, valgomojo stalas skendėtų amžinoje prietemoje.
Didžiąją dalį svetainę nuo terasos skiriančios stiklo sienos, taip pat ir visą pietvakarių kampą šiltuoju metų laiku galima atverti, savaip įgyvendinant vietinei architektūrai būdingą interjero iškėlimo į lauką idėją.
Nors projektuotojai namo konstrukciją vadina „medine ant betoninio pagrindo“, iš tiesų tai reiškia, kad betoninės yra ne tik cokolinio aukšto sienos, bet ir pirmojo bei antrojo aukštų perdangos. Stogo konstrukciją laiko plieninės kolonos, atvirai eksponuojamos bendrose antrojo aukšto erdvėse. Vidinės pertvaros sumontuotos iš gipso kartono.
O kurgi medis? Visos išorinės sienos yra suręstos iš stačiakampių tašų (2 x 4 colių), impregnuotų kaitintais pušies sakais. Toks medienos apsaugos būdas, Norvegijoje taikytas dar ankstyvaisiais viduramžiais, kartu su pastato kampuose matomais tašų suleidimais namo fasadams suteikė monumentalaus archajiškumo.
Natūralaus medžio taip pat netrūksta ir namo viduje. Galima teigti, kad būtent jisai suteikia interjerui, o kartu ir visam namui tikrą skandinavišką charakterį. Ypač įspūdingai atrodo šviesaus uosio lentelėmis apkaltos plačios šviesos šulinių angos antro aukšto laiptinėje ir svetainėje, gerokai praplečiančios patalpų tūrius palėpės sąskaita. Iš šviesaus medžio masyvo pagamintos visos vidaus durys, vidaus laiptų atitvaros, virtuvės ir bendrųjų kambarių korpusiniai baldai.
„Troll hus“ interjere netrūksta ir originalių baldų, kuriuos specialiai šiam projektui sukūrė „Mork Ulnes Architects“ dizaino specialistai: valgomajame ir miegamuosiuose stovi „liaudiško“ stiliaus kėdės figūrinėmis atkaltėmis, primenančios Jono Prapuolenio prieškario darbus; jos sėkmingai derinamos su rekonstruotais senoviniais alyvuoto ąžuolo stalais.
Labai stilingai atrodo „skaldytų malkų“ stiliaus žurnalinis stalas antrojo aukšto svetainės zonoje. Visi šie baldai bei interjero apdailos elementai patvirtina seną tiesą apie atpalaiduojančią natūralaus medžio šilumą ir padeda kurti susiliejimo su gamta pojūtį, kurį galėtume pavadinti viso „Troll hus“ projekto leitmotyvu.
