Vasario 15 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre laukia neeilinė premjera – čia bus rodomas naujausias režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“, pasakojantis apie sovietų okupacijos metu Kaune vykusius svarbius įvykius. Apie filmavimą Kaune ir svarbiausią kūrinio žinutę šnekėjomės su D.Ulvydu, kuriam šis kino filmas – jau septintas.
Aušra ŽUPERKAITĖ SK žurnalistė
– Pakalbėkime apie temų pasirinkimą. Naujausiame jūsų filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ pasakojama apie laikus, kai daug kas buvo draudžiama, bet tai net inspiruodavo kurti, versdavo ieškoti metaforų, galimybių. Ar vyraujant laisvei ir demokratijai nėra sunkiau rasti temų? Kaip pasirinkti tinkamą kryptį, kai viskas galima, nėra jokių tabu?
Iš tikrųjų taip. Šiais laikais daug sunkiau rasti temą. Ir būtent todėl, kad neturime, su kuo kovoti. Sovietiniais laikais kinas kovojo su cenzūros atstovais, sėdinčiais Maskvoje, turėdavai nuvežti parodyti filmą. Kūrėjai ieškodavo būdų, kaip papasakoti tai, ką nori, kad neiškirptų. Dabar viso to neliko. Ką nori, tą darai. Nori – filmuoji apie savo išgyvenimus, nori – apie savo vidinį pasaulį, kuo dauguma kūrėjų ir remiasi. O aš norėčiau matyti ir kurti kiną, įdomų žiūrovams. Taip, save vadinu žiūrovišku režisieriumi. Ekranas prieš kėdes – tai kinas. Jis sugalvotas tam, kad kažkas sėdėtų ir žiūrėtų. Vadinasi, kinas turi būti įdomus žiūrovams. Kartais sakoma, kad žmonės Lietuvoje nėra edukuojami, reikėtų uždrausti komercinius filmus ir rodyti arthousinius, tačiau kiekvienoje šalyje esti skirtingo kino – tokio, kokio nori publika, arba niekieno nežiūrimo nekomercinio kino. Aš noriu kurti filmus, kurie reikalingi. Nes jei žmogus ateina ir perka bilietą, jis turi išeiti kažką gavęs. Tai nėra mano dienoraštis, nekuriu dienoraščių.
– Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ peržiūra vasario 15 d. vyks Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kinas teatre – visiška naujovė. Ar anksčiau būta tokių bandymų? Kaip kilo idėja? 
Ne, nebuvo. Mes nusprendėme surengti peržiūrą teatre todėl, kad Kauno dramos teatras – pagrindinis filmo herojus. Aplink jį sukasi veiksmas, jame sukasi veiksmas. Istoriškai žvelgiant, 1972 m. čia buvo be galo svarbus kultūros židinys. Kodėl teatras, o ne dailė? Nes piešinį gali sunaikinti ir jo neliks, bet jei sugebėjai spektaklio metu gyvai ką nors sušukti nuo scenos arba suvaidinti, iš žiūrovų nebeišrausi, jie išsineša tai, ką gali užkoduoti metaforomis, simboliais. Tuo metu teatras buvo viena svarbiausių paslėpto pasipriešinimo tribūnų, nes ten buvo galima šį tą pasakyti. Atėję neišcenzūruos. Teatras – tiesioginė tribūna. Visa tai sudėjus į krūvą tapo aišku: trūks plyš turime suorganizuoti, kad Kaune premjera įvyktų ne kino teatre, o dramos teatre. Be to, su Kauno dramos teatru labai glaudžiai bendradarbiaujame nuo pat filmo idėjos, pasirengimo proceso. Net filmavimo grafikus sudarėme ne pagal aktorių užimtumą, kaip dažniausiai būna kine, ne pagal sezoniškumą, o pagal KDT renovacijos baigiamuosius darbus.
Smagu, kad mano premjera pirmąkart surengta tokioje erdvėje, kurioje nekvepia popkornu, nes jo ten tiesiog nėra. Man pačiam tai – didelis iššūkis, nežinau, kokia bus garso, vaizdo kokybė, kasdien dabar važinėjame į Kauną, tikriname, žiūrime, kad būtų gerai. Laukia šventinė peržiūra, kviestiniai svečiai rinksis labai gražiai suremontuotoje salėje. Laukiu tos dienos, ji jau čia pat. Tai bus tarsi ataskaitinis renginys miestui, tapusiam herojumi.
– Ar tiesa, kad „Emilijos iš Laisvės alėjos“ filmavimo keliais rengiama ekskursija?
Man be galo netikėta, kad Kaune sugalvota padaryti tokią ekskursiją. Tai dovana, nes niekada nemaniau, jog mano filmavimo takais vaikščios žmonės. Be galo įdomu, kaip tai atsitiko. Su gidais vaikščiojome filmavimo vietomis, pasidalijau medžiaga, kas vyko už kadro, kodėl. Negausu filmų, pagal kuriuos parengtos ekskursijos. Šiam kūriniui būdinga itin daug netradicinių pirmų kartų: peržiūra teatre, premjera visai Lietuvai nuo raudono kilimo, ši ekskursija.
– Mėgstate sakyti „atiduoti kūrinį žiūrovų teismui“. Kaip, jūsų manymu, žiūrovai priims „Emiliją iš Laisvės alėjos“?
Labai jaudinuosi. Padariau viską, ką galima per trejus metus atlikti turimomis sąlygomis, atidaviau visą save, dariau viską, kad žiūrovai verktų. Teoriškai žmonės eina į kiną pasisemti emocijų: į siaubo – vienokių, į romantinius – kitokių. Labai tikiuosi, kad man pavyks, kad atsiras salėje žmonių, verkiančių ir nesigėdijančių to. Kai iš filmo publika išeina paveikta, patyrusi emocijų antplūdį, – tai yra didžiausias įmanomas komplimentas.
– Kai buvo rašomas scenarijus ir montuojamas filmas, susitikote su režisieriumi Jonu Jurašu. Ar galite atskleisti, kaip tai susiję su filmu?
J.Jurašo kūryba man yra labai svarbi. Panorau tapti kažkuo, kas vadinama režisieriumi, kai atsitiktinai pamačiau J.Jurašo „Smėlio klavyrus“. Mano gyvenimui šis kūrėjas yra kertinis akmuo. Filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“ jis yra kertinis akmuo, nes kalbame apie laikmetį, kai J.Jurašas Kaune kūrė spektaklius „Mamutų medžioklė“, „Barbora Radvilaitė“. Bet tai ne biografinis filmas apie J.Jurašą, visa istorija – išgalvota, tiesiog drįstu pasakyti, kad mane įkvėpė J.Jurašas ir jo kova, kad jis scenoje norėjo skleisti žinutę žiūrovams. Mano manymu, Romas Kalanta yra degtukas, spektakliai prieš jį ir po jo yra deguonis, kuris palaikė degimą, o degtukas įsiliepsnojo iki nepriklausomybės laužų prie Seimo 1991-aisiais. Jais mes iškūrenome stagnaciją ir sovietų okupaciją iš Lietuvos. Manau, J.Jurašo spektakliai visai Lietuvai daug davė.
– Kokia filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ skleidžiama žinutė?
Esame laisvi, bet tai dar nereiškia, kad galime užmiršti, kaip sunkiai tą laisvę iškovojome. Norint ją išsaugoti, reikia kovoti, net kai esi laisvas. Laisvę būtina branginti, neužmigti ant laurų ir negalvoti, kad nieko daryti nereikia. Privalu mylėti savo šalį, kurioje mūsų vaikai augs saugiai, oriai, didžiuosis pasaulyje savo valstybe. Tai vyksta ne savaime, o tik tada, kai piliečiai sąmoningai suvokia, kad šalies laisvė yra vertybė. Tam, kad žmogus suvoktų, kartais reikia pasakyti. Filmu aš stengiuosi pasakyti, jog turime rūpintis savo laisve, prisiminti. Ji – viena kertinių vertybių.
– Kaune prieš keletą mėnesių vyko išankstinė filmo peržiūra. Susirinkusių žmonių prašėte atsakyti į anketos klausimus. Kam tai buvo daroma? Ar smarkiai, atsižvelgus į pastabas, pasikeitė kinas?
Tikrai atsižvelgėme. Aš nežinau, ar yra kolegų, einančių šiuo keliu, dėliojančių baigiamuosius filmo akcentus. Prieš baigdamas kūrinį, visada rengiu peržiūras žmonėms, nežinantiems scenarijaus, neišmanantiems kino verslo, paprastiems kino žiūrovams. Patikrinu, kas patiko, ką suprato, ko ne, kas per ilga. Man nesinori švaistyti laiko ir išmokti pamokas jau po premjeros. Nes yra labai daug dalykų, kurie atrodo savaime suprantami, o publika pasako nesupratusi. Aišku, kai ką palieki dėl savo kūrybinių ambicijų. Negaliu teigti, kad filmas labai pasikeičia, bet pokyčių būna.
– Šio filmo masuotėse nusifilmavo nemažai paprastų kauniečių, ne aktorių. Į jūsų kvietimą su džiaugsmu atsiliepė gausybė žmonių, net daugiau, nei reikėjo. O kaip reagavo filme vaidinantys profesionalūs aktoriai, perskaitę scenarijų?
Nekuklu sakyti, bet buvo labai gera. Vieni aktoriai skaitė ir verkė, kiti teigė, kad norėjo dar skaityti arba kad buvo netikėtas finalas. Keli kino profesionalai, kuriems daviau paskaityti scenarijų, tvirtino, jog tai geriausias jų skaitytas lietuviškas scenarijus. Tokie žodžiai – bene didžiausias komplimentas, žalia šviesa iškėlus galvą eiti filmuoti. Supratau, kad su scenaristu Jonu Baniu padarėme didelį darbą. Filme yra, ką sekti, tai nėra lengvas žiūralas, bet reakcija į scenarijų buvo pasitikėjimo savimi startas.
– „Emilijos iš Laisvės alėjos“ scenarijaus autorius – J.Banys?
Kiekviena užrašyta raidė yra jo. Bet išgyvename scenarijų mes visada kartu – kiekvieną sceną smulkiai aptariame, kartais net vaidiname. Man patinka su juo dirbti, nes jis – be galo stiprus žmogus, patriotiškas ir žinau, kad kompromisų su juo nebus. Viską daro, kad būtų geriausiai. J.Banys – neeilinė asmenybė, turinti gražių išskirtinių keistenybių. Pvz., jis niekada neina į premjeras, sako „aš filmą jau mačiau“. Ir tai tiesa: jis pirmas pamato filmą. Kodėl jo nebūna filmavimo aikštelėje? Nes aš neleidžiu, kad nepradėtų man aiškinti. O jei rimtai – jis pasitiki manimi, net yra kartą sakęs, kad nenorėtų dirbti režisieriumi, nes per daug atsakomybės.
Astos Martinonytės nuotraukos
