Architektė Alina Venskutė įsirengdama projektavimo studiją nepabūgo nerti į siurrealizmą. Jos sprendimai verčia lankytojus šūktelėti iš netikėtumo. Eksperimentuojant šiuolaikiniu stiliumi, sustiprinta perspektyva ir pagalbinėmis medžiagomis įrengtas biuras primena siurrealisto Salvadoro Dali kūrybą.
Aušra ŽUPERKAITĖ SK žurnalistė
– Susikūrėte įspūdingą studiją, primenančią teatro dekoraciją ar siurrealistinį kambarį, bet ne įprastą biurą. Kaip kilo tokia mintis? Ar nepabūgote reakcijų?
Mintis kurti neįprastą biurą kilo todėl, kad visada mėgau eksperimentuoti, ypač domina optinės, vizualinės iliuzijos, įvairių paviršių ir medžiagų galimybės ta tema. Tačiau užsakovai retai būna pasiryžę eiti šiuo keliu drauge ir rizikuoti savo investicijomis. Žinoma, kiekvienas jų yra individualus ir kiekvienas darbas – naujas iššūkis, bet paprastai apsiribojame pasirinkimu iš mano, kolegų ir laiko patikrintų sprendimų bei atradimų. Tai suprantama. Nes jei kuriami namai žmogui, jie tiesiog turi būti patogūs, jaukūs. Biuras dažniausiai būna tiesiog pritaikytas darbui ir reprezentuojantis įmonės veiklą. Prieš pradėdama projektuoti visada klausiu: ar kuriame tiesiog funkcionalų, jaukų, pritaikytą jums interjerą, ar norime akademinio, ar įspūdingo interjero, kad bet kas, užėjęs į svečius, aiktelėtų: „Oho!“ Dauguma nori jaukios erdvės. Nebent pats interjero gyventojas yra labai akademiškas ir apsiskaitęs interjero tema, o gal ekscentriška asmenybė, atitinkamai gyvenanti ir įsivaizduojanti savitą jaukią erdvę.
Taigi mano pačios biuras buvo puiki laboratorija vizualiniams beprotiškiems (angl. „crazy“) eksperimentams. Ypač todėl, kad patalpa labai nedidelė (35 kv. m), norėjosi optiškai didesnės erdvės. Medžiagos rinktos paprastos ir nebrangios, kad, atėjus naujam įkvėpimui, viską būtų paprasta pakoreguoti ar pakeisti. Todėl ir lankytojų reakcijos nesibaiminau.
Vėliau idėją žaisti optinėmis iliuzijomis siaurinau. Impulsyviai pasirinkau potemę Ledinis interjeras. Gal todėl, kad šį variantą irgi retai renkasi užsakovai. Vargiai kas norės gyventi ledo namuose. Tai tiktų nebent kokiai specifinės paskirties erdvei – viešbučiui ar panašiai. Galbūt dar viena pasąmoninė priežastis tokiai potemei – perkaitimas: tiesioginis, kūrybinis ir visoks kitoks, kai norisi permainų. Nes prieš tai auginau mažylį ir patogiausia buvo dirbti namie, o pas mus labai saulėta ir karšta.
– Kodėl interjero studiją pavadinote „(W)Hole“?
Stilistinę viziją įvilkus į funkcinę paskirtį – nedidelį biurą, kuriame kuriamos erdvės žmonėms – išėjo rezultatas, kurį ir pačiai sudėtinga profesionaliai įvertinti iš šalies. Nes nėra analogų. Interjero idėjos nėra supermodernios, bet ir ne tradicinės, pabodusios. Medžiagos – ne ką tik išrastos, bet naudojamos ne visai standartiškai. Balta spalva neutrali daugelio skoniui, tačiau formos keistos. Meno istorijos prasme yra įvairių priemaišų: nuo antikos įkvėpto Fabio Novembre’o žmogaus veido „Nemo“, klasikinės centrinės kompozicijos, iki plastikinės Philippe’o Starcko kėdės interpretacijos ir atvirų betono detalių, kas madinga šiandien. Žodžiu, yra viskas ir nieko – „(W)Hole“ (angl. whole – viskas, visuma; hole – kiaurymė, tuštuma).
– Kokių replikų išgirstate, kai į jūsų biurą užsuka naujų žmonių? Kaip tokią darbo vietą įvertino artimieji?
Ir pačiai buvo smalsu, kokia bus kitų reakcija. Sprendžiant iš to, kad beveik visi apsilankę potencialūs užsakovai pasirinko toliau bendradarbiauti su manimi, matyt, įspūdis buvo teigiamas. Artimieji irgi pritarė pasirinkimui. Mano nuostabai, patiko net ir brandaus amžiaus žmonėms, pavyzdžiui, mano konservatyviems ir su menu nesusijusiems tėvams. Dažniausia replika – kad kažkuo primena S.Dali stilių. Todėl interjere atsirado tirpstantis laikrodis iš šio tapytojo paveikslų.
– Ar esate anksčiau sukūrusi ką nors panašaus? Gal teko į kitų užsakovų interjerą įlieti vieną kitą siurrealistinę detalę?
Neteko. Ir kažin ar kada teks. Todėl toks smagus buvo pats kūrybos procesas.
– Ar sunku buvo rasti baldų, interjero detalių, apdailos medžiagų?
Ne. Centrinį „Driade“ fotelį „Nemo“ buvau nusižiūrėjusi jau anksčiau. Bandžiau siūlyti jį porai užsakovų (biurams, kurių veikla susijusi su žmogumi), bet niekas nesiryžo priimti tokio keisto svečio. Visa kita – labai paprasta. 
Svarbiausias kiekviename interjere yra žmogus – jo mintys, gyvenimo patirtis, svajonės ir reliatyvus visa ko suvokimas: religijos, gyvenimo, kitų žmonių ir stiliaus. O tai, kas aplink, – tik antras planas, kurio paskirtis yra atspindėti, paryškinti, patobulinti žmogų.
– Koks jausmas apima sėdint po veidrodine skyle? Ar nėra baimės, kad ji įtrauks?
Svečių nuomonės apie tą skylę labai skirtingos. Vieni ieškojo laiptų į antrą aukštą, kiti pabūgo, kad įtrauks. Kažkas užėjęs sunerimo, jog šiandien blogai jaučiasi ir galva sukasi… Man pačiai prietemoje atrodo, kad iš skylės tuoj pradės lyti kaip iš kiauro debesies. Bet dieną arba uždegus visas šviesas centrinis veidrodis kelia teigiamą saulės, šviesos emociją.
– Papasakokite apie save. Kas jus įkvepia kurti, iš kur semiatės drąsos eksperimentuoti, kodėl savo gyvenimą susiejote su interjero dizainu?
Iš tikrųjų niekada neanalizavau, kas konkrečiai įkvepia. Manau, visa, kas aplink, gali įkvėpti ar sugniuždyti. Pradedant orais už lango, užsakovo emocijomis, požiūriu į kito žmogaus darbą, paties mokėjimu su tomis emocijomis susitaikyti, baigiant kelionėmis, kolegų darbais, paukšteliu, nutūpusiu ant palangės, ar skanaus šokolado gabaliuku. Bet interjero dizainas nėra vien didelis įkvėpimas ir orinis menas, kaip daug kas įsivaizduoja. Ir patys dizaineriai nėra oriniai, gyvi tik įkvėpimu.
Praktiškai viskas prasideda nuo proziško patalpų planavimo, paskui – truputis kūrybos ir vėl daug prozos: statybos, elektra, plytelės, šviestuvai, kainų skaičiavimas, detalių derinimas, daugybė tarpinių grandžių ir panašiai. Žodžiu, tiesiog paprastas darbas. Mane žavi jo įvairiapusiškumas. Interjero dizainas jungia labai daug sričių – matematinių, techninių ir meninių. Užsakovai taip pat be galo skirtingi. Todėl niekada nebūna nuobodu ir tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šią profesiją.
A.Venskutės asmeninio archyvo nuotraukos
