Kiek yra lietuvių, galinčių papasakoti, kad įkopė į aukščiausią pasaulio viršukalnę Everestą ir dalyvavo sunkiausiame pasaulio bekelės Dakaro maratone? Tik vienas. Tai lenktynininko Antano Juknevičiaus šturmanas kaunietis Darius Vaičiulis. Tik parskridęs iš Dakaro maratono, jis jau kalba apie norą sugrįžti. „Ten buvau pirmą kartą. Jaučiu, kad ne viskas padaryta, galime pasiekti daugiau“, – sakė Darius.
Dainoras LUKAS SK žurnalistas
Magiškas skaičių panašumas
D.Vaičiulis yra iš tų žmonių, kuriuos kiti vadina išprotėjusiais. „Na, taip draugiškai bičiuliai sako“, – juokiasi nuotykių mėgėjas. Kaunietis plačiai išgarsėjo, kai prieš dešimt metų tapo tik ketvirtuoju į Everestą įkopusiu lietuviu
Dakare šiemet jis sukorė 8818 km, kopiant į Everestą teko įveikti 8848 metrus. „Tikrai tokie skaičiai? Neatkreipiau į tai dėmesio. Kodėl Dakare negalėjo pridėti dar 30 km (juokiasi)? Iš tiesų nežinau, ar tiksliai tiek nuvažiavome. Vien dėl purvo lavinos, kuri užkirto kelią, mums vietoje 100 km asfaltu teko važiuoti 400 km kalnais“, – prisiminė šturmanas.
Dakaro ralyje startavo trys lietuvių ekipažai. Sėkmingiausiai iš lietuvių pasirodė A.Juknevičius ir jo šturmanas D.Vaičiulis. Jie „Toyota Hilux“ bolidu tarp 59 klasifikuotų automobilių užėmė 21 vietą. Ankstesnėse varžybose geriausias lietuvių rezultatas priklausė Benediktui Vanagui – 2015 m. jis užėmė 24 vietą.
D.Vaičiulis sako, kad bičiulystė su A.Juknevičiumi prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. „Aš šiek tiek kaunietis, šiek tiek neringiškis. Neringoje susipynė mūsų su Antanu keliai. Jau neprisimenu, kaip tai įvyko, bet tikrai ne per automobilių sportą, aš su juo išvis mažai susijęs“, – sakė Darius.
Rankos paspaudimas, kuriuo nesididžiuoja
Jis kartu su Antanu 2008 m. dalyvavo varžybose Libijoje. Tuomet duetas sėkmingai startavo „Libya Desert Challenge“ renginyje, vieninteliai iš visų dalyvių įveikė distanciją ir tapo nugalėtojais.
„Tuomet dar buvo gyvas diktatorius Muammaras al Kaddafis. Buvo juntamas šioks toks atšilimas, prieš arabų revoliucijas šioje šalyje turizmas buvo truputį atsigavęs.
Nors važiavome ne sportiniu automobiliu, įveikėme visą trasą. Savaitę ten praleidome, teko kartu nakvoti kopose, šalti. Tokie išbandymai patikrina žmones. Ta bendra patirtis paskatino Antaną pakviesti mane į Dakaro iššūkį“, – sakė Darius.
Vienas M.Kaddafio sūnų tada buvo šalies automobilių sporto federacijos prezidentas. „Libija tuo metu bandė propaguoti šį sportą, todėl jis atvyko į nugalėtojų apdovanojimą, paspaudė ranką“, – prisiminė D.Vaičiulis.
Dakaro lenktynėse Darius spaudė ranką Bolivijos prezidentui Evo Moralesui. „Tai tiesiog netikėtumai, jokios paralelės čia nėra. Be to, didžiuotis pažintimi su M.Kaddafiu turbūt nėra labai išmintinga. Diktatoriaus sūnus kitą akimirką mūsų tikriausiai neprisiminė.
Bolivijos prezidentui patys parodėme Lietuvos vėliavą, kurios spalvos tokios pačios, kaip ir Bolivijos. Kitą dieną prezidentas kartu su savo svita pamatė mūsų automobilį, iš karto prisiminė mus. Pro langelį pasimojavome, o jis, spėju, sakė, kad čia tie patys, kurie su panašia į Bolivijos vėliava važiuoja. Kai paėmėme Bolivijos prezidentą už pečių ir prisivedėme prie automobilio, pabaksnojome pirštu į vėliavą, jis iš karto suprato, apie ką kalbama“, – susitikimą su Bolivijos prezidentu prisiminė D.Vaičiulis.
Tris dienas praleido garaže
Darius ruošėsi Dakarui. „Šiek tiek sportavau. Buvome susitarę su Antanu, kad reikia pasirengti fiziškai. Juk laukė bemiegės naktys. Teko ir labiau su automobiliu susipažinti, bene tris dienas praleidau garaže, aiškindamasis apie detales, raktus.
Rengiausi ir šturmano darbui, nes tai man naujovė. Į Lietuvą buvo atvykęs Antano draugas, žinomas Rusijos šturmanas Vladimiras Demjanenka, kuris daug kartų dalyvavo Dakaro ralyje įvairiose kategorijose. Su juo savaitgalį praleidau Vilniuje aiškindamasis viską, kas įmanoma“, – sakė Darius.
Kad gautų tarptautinę automobilių sporto federacijos licenciją, teko dalyvauti bent vieneriose automobilių sporto varžybose Lietuvoje. „Dalyvavau Elektrėnuose, klasikinio ralio varžybose, kurios vyko treniruočių principu. Galėjau susipažinti su kelio knyga, stenogramos surašymu. Paskui Druskininkuose dalyvavome jau tikrame ralyje, bet įveikus pusę trasos nulūžo pusašis ir varžybos baigėsi.
Klasikinio ralio varžybose važiuojama pagal stenogramą, o Dakare važiuoji gavęs tik kelio knygą. Bet kokiu atveju stenogramos skaitymas man suteikė daug patirties, įpratino prie greitos reakcijos, nes legendą turi skaityti kas 50–100 metrų. Daug komfortabiliau jaučiausi Dakare, kur legendos yra kas 200–300 m ar net kas 3 arba 8 kilometrus“, – pasakojo Darius.
Patirtis – itin vertinga
Jam sunku vertinti, ar Dakare užimtą vietą galima laikyti itin sėkminga. „Ir taip, ir ne. Padarėme klaidų pirmoje varžybų pusėje, kartu sudėjus praradome kokias 3–4 valandas. Jas atmetus, mūsų pozicija galėjo būti dar geresnė. Bet turbūt visi turėjo vienokių ar kitokių bėdų.
Tai geriausia iki šiol lietuvių užimta vieta, vadinasi, minimalus tikslas pasiektas. Visi kalbėjome, kad būtų gerai, jei kuris nors iš lietuvių ekipažų galėtų pagerinti rezultatą ir taip pakelti kartelę kitiems metams. Tai pavyko. Bet maksimali programa buvo jau šiemet patekti į dvidešimtuką. Pritrūko nedaug“, – mano pašnekovas.
Darius mielai važiuotų į Dakarą antrą kartą. „Dar ne viskas padaryta. Negaliu pasakyti, kad tikrai važiuosiu, dar turime su komanda viską aptarti. Nusprendus dalyvauti, norėtųsi pasirengti dar rimčiau, profesionaliau, kad ištaisytume klaidas, padarytas šiemet. Tam reikia visos komandos pritarimo, supratimo, be to, viskas remiasi į finansines galimybes“, – pasakojo šturmanas.
Jis pridūrė, kad ne tik pinigai, bet ir patirtis svarbi. „Antanui šiemet jau buvo aštuntas Dakaras, tiksliau, septintas, kuriame jis važiuoja, nes vienas buvo atšauktas. Su dabartine mano patirtimi padarytume mažiau klaidų. Antanas mokosi kiekvieną kartą, žino, kad Dakare labai svarbu šalta galva, jis bręsta ir irgi nepadarytų klaidos, kurią padarė šiemet. Bet, kas žino, gal suklystume kitur, ir vėl reikėtų iš klaidų mokytis“, – nusijuokė Darius.
Nuolaidžiaujama žvaigždėms
Jis teigė dar nepajutęs maksimalaus Dakaro sunkumo, nes beveik trečdalis greičio ruožų buvo panaikinta. „Nubrauktas tūkstantis kilometrų. Norėtųsi tai išbandyti, patirti, kas yra sunkiausias bekelės maratonas“, – svarstė pašnekovas
Prancūzas lenktynininkas Stephane’as Peterhanselis, kuriam jau 51-eri, šiemet tryliktą kartą laimėjo Dakaro ralį. Tiesa, šios varžybos sportininkui galėjo baigtis liūdnai, nes viename ruože jis netyčia partrenkė motociklininką. Už tai bet kuriam kitam lenktynininkui būtų grėsusi diskvalifikacija, bet ralio teisėjai pasigailėjo varžybų pažibos.
„Jo pergalių priežastis – visų pirma patirtis. Dakaro lenktynininkai nėra jauni, visi jau šiek tiek pagyvenę, daugiau kaip 40 metų. Karštakošis jaunimas varžybas dažnai baigia pirmuose etapuose. Čia reikia nesidraskyti, šaltai įveikti visas kliūtis.
Prancūzui S.Peterhanseliui nuolaidžiaujama? Lyg ir taip. Varžybas organizuoja prancūzai, „Peugeot“ komanda prancūzų, garantuotai visa tai susiję. Juk jie pusę gyvenimo praleido kartu. Bet kuriuo atveju, renginys labai vykęs. Dakaras neįmanomas be žvaigždžių, be buvusių ralio garsenybių. Tas nuolaidžiavimas įžymybėms atsiperka, tai reiškia didesnį žiūrimumą ir daugiau pinigų. S.Peterhanselio dalyvavimas duoda naudos ir kitiems varžybų dalyviams“, – mano D.Vaičiulis.
Everestas – ne tik antžmogiams
Paprašytas palyginti, kuris iššūkis – Dakaras ar Everestas – buvo sunkesnis, kaunietis susimąstė. 
„Sunku palyginti šiuos du nuotykius. Dakaras daug intensyvesnis, pasiruošimas trunka savaitę, paskui – dvi savaitės varžybų, mažai laiko turime miegui. Dakaras sukelia momentinį išsekimą. Everestas reikalauja daugiau valios ir trunka ilgiau kaip du mėnesius. Buitis kalnuose žlugdo, dažniau sau užduodi klausimus“, – sakė Darius.
Jo manymu, visi gali svajoti ir dalyvauti Dakaro varžybose ar įkopti į Everestą. „Gali būti romantikas, sėsti į automobilį ir važiuoti Dakare. Tik nežinau, ar toli. Ir į Everestą galima lipti. Kai aš kopiau, man buvo 36 metai. Šalia lipo 72 metų japonas. Tada ir sakiau, kam manęs klausti, ar tai sunku, geriau klausti to japono“, – pasakojo kaunietis.
Jis teigė, kad bet kuriam nuotykiui pirmiausia reikia noro. „Jei tai bus kančia, greitai pavargsi. Rimtam šopingui irgi reikia valios. Tarkime, aš per 30 min. pavargstu parduotuvėje“, – nusijuokė pašnekovas.
Po D.Vaičiulio į Everestą įkopė tik dar vienas lietuvis – pirmoji lietuvė moteris Edita Uksaitė-Nichols. Ar teisybė, kad tokiam žygiui neužtenka tik didžiulio ryžto, reikia daug pinigų?
„Bet koks iššūkis kainuoja. Galima rinktis kelis būdus. Gali kopti kaip sportininkas. Aš kopiau kaip ekstremalus turistas, tad man, spėju, kainavo brangiau, nei paprastai alpinistams. Tokiems iššūkiams galima rasti partnerių. Dauguma žmonių, kuriuos sutikau lipdamas į Everestą, irgi turėjo partnerius, rėmėjus. Jei nori lipti į Everestą ar važiuoti Dakare, reikia pradėti nuo partnerių paieškos. Iškeli skambią idėją, randi partnerius, viešini. Pavyzdžiui, vienas britas turėjo tikslą atlikti pirmą mobiliojo ryšio skambutį nuo Everesto viršūnės. „Motorola“ šiam alpinistui apmokėjo visas skambučio išlaidas“, – pasakojo Darius.
Kaip tapo „aktoriumi“
2007 m. ekspediciją į Everestą filmavo ir dokumentinį filmą sukūrė „Discovery“ kanalas. „Discovery“ išleisto filmo „Už galimybių ribų“ anotacijoje tarp „aktorių“ įrašytas ir D.Vaičiulis.
„Tada ekspediciją organizavo Russellas Brice’as iš Naujosios Zelandijos. Jis – legenda, organizuoja komercines ekspedicijas į aukščiausias viršūnes. Griežtas, pats lipęs bent porą kartų į Everestą. 2007 m. sausį paskambinau paklausti, ar dar yra vietos. Buvo viena. Vėliau R.Brice’as pasiteiravo, ar neprieštarauju, jei mūsų kopimą filmuos „Discovery“ kanalas. Šio kanalo komanda atvyko net į Kauną, iš manęs ėmė interviu.
Jau antrą sezoną jie filmavo kopimą į Everestą. Projektas buvo sėkmingas, todėl nutarta filmuoti dar vieną ekspediciją. Kadangi tai – amerikiečių kanalas, daugiausia rodė britus, amerikiečius, bet ir aš ten pasirodžiau simboliškai pačioje pabaigoje, kai alpinistų jau mažiau liko. Kai kurie kopusieji buvo tikri antžmogiai – jie dar sunkias kameras nešėsi. Tam „Discovery“ pasamdė kelis žinomus alpinistus“, – pasakojo Darius.
Minėtas R.Brice’as ir šiemet organizuoja ekspediciją į Everestą. Žygis vienam asmeniui kainuoja 70 tūkst. JAV dolerių.
Nori į Antarktidą
Darius neatsisako svajonės keliauti į Antarktidą ir kopti į Vinsono viršukalnę (5140 metrų). Ši viršukalnė – viena iš dviejų aukščiausių žemynų viršukalnių, į kurias buvęs orientacininkas dar nėra įkopęs.
„Antarktidoje įlipti į šį kalną įmanoma tik vasarą, o ji ten tęsiasi nuo Kalėdų iki sausio pabaigos. Tuo metu vyksta ir Dakaro maratonas. Vasarą Antarktidoje nenusileidžia saulė, visada šviesu. Nežinau, ar kas yra bandęs įlipti kitu sezonu. Minėtu metu ten nešalta, tik 10 iki 20 laipsnių šalčio. Bet sutemus – jau minus 50“, – pasakojo D.Vaičiulis.
Šeima nebando sulaikyti
Pašnekovas sako trečdalį savo laiko skiriantis kelionėms. Jis turi verslą Kaune. „Surinktos geros komandos, kurios viską prižiūri. Aš jais pasitikiu, todėl galiu keliauti“, – sakė kaunietis.
Darius yra vedęs, turi du sūnus. „Šeima žino, kad manęs nesulaikys, tad pritaria iššūkiams. Mano 13 ir 21 metų sūnūs mane palaiko, retsykiais ir juos kartu pasiimu, – sakė D.Vaičiulis. Pasak jo, vaikai su tėvais kartu jau negyvena: – Vyresnis sūnus studijuoja Amsterdame, o jaunesnis jau trečius metus mokosi Anglijoje. Kartais manęs klausia, kaip galime taip, juk turėtų trūkti bendravimo su vaikais. Tačiau vaikai namo grįžta per šventes, atostogas. Keistas paradoksas, bet su jaunesniu sūnumi dabar kalbuosi dažniau nei tada, kai jis gyveno Kaune. Kasdien jam skambinu, kas dvi savaites skrendu pas jį į Londoną, kartu keliaujame.“
Gedmanto Kropio nuotraukos
