Gruodis Indijoje – pats vestuvių metas. Nors joms jaunoji ruošiama ir puošiama ilgai bei įdomiai, romantika nė nekvepia. Iki šiol šioje šalyje vedybų iš meilės beveik nėra. Apskritai indų tradicijoms europietiško mąstymo ribos netinka.
Vilma KASPERAVIČIENĖ SK žurnalistė
Žmoną parenka tėvai
Indijoje vestuvės sezoniškos ir atšokamos spalio–vasario mėnesiais, mat šiuo tarpsniu čia nelyja ir nekaršta. Puota su daug muzikos, šokių, gėlių ir mirksinčių lempučių trunka savaitę, į ją suvažiuoja giminės iš visos šalies. Tiesa, iki pompastiškos ceremonijos tiek jaunajai, tiek ir jos tėvams dažnai tenka nueiti erškėčiuotą kelią.
Kam su kuo tuoktis, Indijoje iki šiol parenka tėvai. Vaikino ir merginos šeimos susitinka, susitaria dėl pinigų. Indijoje įprasta, kad tekėdama mergina atsineša kraitį. Jei jaunosios tėvai neturi tiek santaupų, kad būtų suruoštas jaunikio tėvų pageidaujamas kraitis, jaunosios tėvas eina į gatvę prašyti išmaldos.
„Ypač tai būdinga ir dažna žemesnėse kastose. Tėvas ant krūtinės užsikabina medinį stovelį, išpuoštą margais kaspinėliais, ir eina mušdamas būgną. Tai reiškia, kad reikia ištekinti dukrą, o jis neturi reikiamos pinigų sumos. Toks Indijos paprotys, žmonės tai supranta ir padeda, kiek kas gali“, – pasakojo kelionių agentūros „Superturas“ gidė Ramunė Zubernytė, dvejus metus gyvenusi šioje šalyje, čia ištekėjusi ir susilaukusi sūnaus, perpratusi indų būdą, papročius bei tradicijas.
„Kad tu susilauktum dešimties dukterų ir kad jos visos nutekėtų į geras šeimas“ – Gregory Davido Robertso, „Šantaramo“ (knygos apie Indiją) autoriaus, teigimu, tai pats šlykščiausias indų prakeiksmas, nes tiek kraičių nenuskurdintų tik labai turtingo žmogaus. Jei tėvai susitaria, jiems tinka jaunųjų praeitis, jaunosios kraitis, būsimoji nuotaka atvedama pristatyti vyro šeimai ir kartu susipažinti su būsimu vyru, nes jaunieji dažniausiai iki tol nebūna matę vienas kito.
„Jei vaikinas pareiškia, kad nuotaka nepatinka, jo motina gali apipilti merginą benzinu ar aliejumi ir padegti. Vienoje šeimoje augo keturios dukterys. Kadangi tėvui nepavyko ištekinti pirmosios, likusios trys seserys susitarė ir tą pačią dieną visos pasikorė. Atvejis buvo aprašytas Indijos spaudoje. Tačiau tokių tradicijų viešinimas šioje šalyje yra tabu. Aišku, galima aptikti žinučių apie nelaimingus atsitikimus, neva gaminant maistą jaunai merginai užsidegė saris ir ji žuvo“, – neslėpė R.Zubernytė.
Jeigu partneriai vienas kitam patinka, susitikus pirmą kartą tėvai leidžia jiems pabendrauti, kad vienas kitą bent kiek pažintų. Nereta šeima prieš vestuves pasikviečia žiniuonį, kad jauniesiems išpranašautų ateitį.
Kai paskelbiamos vestuvės, suvažiuoja visi, kurie tik gali, giminaičiai. Ruošiantis didžiajam renginiui, vyrai ir moterys būna atskirai. Moterys dirba su jaunąja, apžiūri jos apdarus, papuošalus. Indė, anot „Superturo“ gidės, privalo turėti ne mažiau kaip 200 sarių. Žinoma, žemiausios kastos moteris gali apsieiti su dviem: tuo, kurį dėvi, ir tuo, kuris tuo metu džiūsta išskalbtas.
Pranašystės neišsipildė
Sakoma, kad tradicinis šalies moterų apdaras gimė įsimylėjusio audėjo staklėse. Jis, užsisvajojęs apie mylimą merginą, išaudė 5,5 m nuostabaus audinio. Būtent tiek medžiagos reikia sariui. Nors Vakarų pasaulio mados grandai pranašavo sario, kaip nepraktiško drabužio, išnykimą, taip neatsitiko. Atvirkščiai – juo puoštis pamėgo ir Holivudo gražuolės, žengiančios raudonuoju kilimu. Sakoma, kad šis rūbas puikiai užmaskuoja visus figūros trūkumus. Indijoje jis jau nešiojamas ne tik prie „Bata“ šlepečių, bet ir prie aukštakulnių batelių, tačiau būtinai su marškinėliais trumpomis rankovėmis. O štai Holivudo žvaigždės leidžia sau dėvėti sarį be privalomų marškinėlių.
Mergaitės nuo mažumės mokomos derinti marškinėlių ir sario spalvas – joms labai reikšminga ta diena, kai pirmą kartą juo apsivelka. Saris Indijoje – ne tik drabužis, bet ir tradicija, gyvenimo būdas, moters asmenybės saviraiška. Jo audinys, spalva, ornamentai daug gali pasakyti apie dailiosios lyties atstovę.
„Našlės privalo nešioti baltą sarį be jokių puošmenų. Mėlyna spalva rengiasi moterys iš žemiausių kastų. Mama, pagimdžiusi vaiką, septynias dienas nešioja geltonos spalvos sarį. Pasirinkdama audinius, spalvas, skirtingas klostes, kiekviena indė sukuria savitą stilių“, – sakė R.Zubernytė.
Beje, vestuvinis žiedas yra natūralaus pluošto sario kokybės matas. Jei saris lengvai pertraukiamas per žiedą, laikomas kokybišku. Šis indžių drabužis, priklausomai nuo audinio ir darbo kokybės, gali kainuoti nuo 20 iki 10 tūkst. JAV dolerių.
Jei šioje šalyje pamatėte moterį, besimatuojančią raudonos spalvos sarį, išsiuvinėtą auksu, galite neabejoti, prieš jus – būsimoji nuotaka.
Tradicijos palengva šiuolaikiškėja
Giminės moterys rūpestingai ruošia jaunąją vedybų ceremonijai – prausia, tepa aliejais, papuošia įvairiais vestuviniais papuošalais. Norint pademonstruoti turtingumą, jų ant nuotakos sukabinama kuo daugiau. Viena Indijos kilmingoji buvo išdabinta net 12 kg sveriančiomis brangenybėmis. Maharadžos rūmuose teko matyti neštuvus, kuriais išpuošta moteris buvo nešiojama, nes jai sunku vaikščioti. Papuošalai, tiesa, neeksponuojami. Juos, matyt, taip pat pavogė anglai… Krišna, mūsų gidas Indijoje, rodydamas bet kurią šventovę ne auksiniu stogu, mėgo kartoti: „Auksą pavogė anglai.“
Jaunosios rankos ir pėdos vis dar išpiešiamos chna dažais. Pagal ornamentą spėliojama: kuo jis ryškesnis, tuo marti bus geresnė. Indijos tradicijos šiuolaikiškėja – dabar nuotakos vis dažniau vežamos į grožio saloną. Čia joms ant kaktos, virš antakių piešiamos baltos ir raudonos spalvų gėlės.
Šioje šalyje ypač reikšmingos apyrankės. Jas jaunajai privalo užmauti brolis, o jei jaunoji brolio neturi – artimiausias šeimoje vyriškosios lyties atstovas. Prieš užmaunant, apyrankės parą mirkomos piene, nes šis, indų supratimu, šventas, kaip ir karvės. Ištekėjusi moteris po ceremonijos negali padėti apyrankių į papuošalų dėžutę, jos yra privalomos.
Į vestuves – ant balto žirgo
Nors balta spalva Indijoje laikoma gedulo, jaunasis dėvi būtent baltus rūbus ir turi atjoti ant balto žirgo. Jaunieji atlieka septynių žingsnių ritualą. „Kiekvienas žingsnis reiškia tam tikrą vedybų įžadą: pirmas – gerbti vienam kitą, antras – dalytis laimės ir liūdesio akimirkomis, trečias – pasitikėti vienas kitu ir būti ištikimiems, ketvirtas – atstovauti šeimai ir paisyti jos vertybių, penktas – įsipareigoti atlikti šeimos pareigas ir dvasiškai augti, šeštas – siekti teisingumo ir doros, septintas – puoselėti amžiną draugystę ir meilę. Giminės sveikina, laimina, dovanoja pinigus“, – pasakojo Indijoje ištekėjusi Ramunė.
Po vestuvių ceremonijos jaunikis ištepa savo žmonai plaukų sklastymą raudona spalva, o ant kaklo pakabina auksinį vėrinį, inkrustuotą juodais akmenimis, vadinamą „Mangala Sutra“. Tai ištekėjusios moters simbolis, kurį ji, kaip ir apyrankes, turi nešioti ir po vestuvių. Ištekėjusi moteris Indijoje gauna ne tik vyro pavardę, bet ir naują vardą.
Indijoje tebevyksta karas su moterimis
Jei ir pavyko išvengti aliejaus ar benzino, vestuvės indei nebūtinai tampa laimingo ir gražaus gyvenimo pažadu. Tebėra šeimų, kuriose žmonas, pagimdžiusias dukterį, muša ne tik vyrai, bet ir namiškiai. Anksčiau joms dažnai būdavo įsakoma atsikratyti naujagimės: pasmaugti vystyklais, nunuodyti ar numarinti badu.
„Viena iš Indijos problemų – šiuo metu šalyje yra daugiau vyrų nei moterų. Prieš 26 m., kai aš pirmą kartą lankiausi Indijoje, mergaitės gimimas šeimoje buvo nelaimė. Įvairiais metodais moteriškosios lyties vaisių bandyta atsikratyti. Mano vyro giminėje buvo psichiškai nesveika moteris. Vyras neslėpė, kad pusseserės norėta atsikratyti nėštumo metu, kadangi mėginimas nepavyko, mergytė gimė neįgali“, – prisiminė R.Zubernytė.
Į Indiją atkeliavus išganymui, vadinamam echoskopu, problemą imta spręsti kitaip. Šis aparatas šiandien yra kone kiekvieno ginekologo kabinete. Jei gydytojas nustato, kad moteris laukiasi mergaitės, būsimoji mama gana dažnai ryžtasi nutraukti nėštumą. Sakoma, pasitaiko ir nesąžiningų medikų, sumeluojančių vaikelio lytį vien dėl troškimo daugiau užsidirbti, mat mokėti tenka ir už ištyrimą, ir už abortą. Indija šiandien – viena pirmaujančių pasaulyje šalių pagal abortų skaičių.
Jei vaikeliui likimas lėmė ateiti į šį pasaulį Indijoje turtingoje šeimoje, jo vaikystė bus graži ir nerūpestinga. Vaikams iki septynerių metų leidžiama absoliučiai viskas. Nuo gimimo jiems siekiama įskiepyti gerumą, pagarbą ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, augalams, vabzdžiams. Vaiko charakteris pradedamas ugdyti mokykloje, taip pat čia mokoma medituoti ir daryti jogos pratimus. Neturtingieji mažyliai gyvenimo patirties semiasi gatvėje: pardavinėdami suvenyrus ar niekučius, kaulydami rupijų ar eurų…
Vaikų prostitucija, vergija, naujagimių mergaičių žudymas, jaunamarčių deginimas, žmogžudystės dėl kraičio – Indijoje tebevyksta karas su silpnąja lytimi. Kovojama iki mirties ir paprastai miršta moterys. Tikra nelaimė, jei vyras miršta pirmas. Indijoje našlė laikoma nesėkme, kitaip jos vyras… nebūtų miręs. Našlystė čia suvokiama kaip normalaus gyvenimo pabaiga, kadangi aukštesniųjų kastų indai nepritaria pakartotinėms vedyboms.
Kai kurios šeimos reikalauja, kad našlės taptų vegetarėmis, kadangi manoma, jog mėsa stiprina lytinį potraukį. Našlės, neturinčios lėšų, dažnai būna priverstos dirbti savo šeimai ar vyro giminėms arba visiškai paliekamos likimo valiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Todėl dar ir šiandien Indijoje galima pamatyti upe plaukiantį plaustą su baltoje marškoje įsuktu mirusiojo kūnu. Prie jo rymo baltais darbužiais vilkinti moteris. Į kelionę ji nepasiėmė maisto ir vandens. Nes ši kelionė – paskutinė.
Vilmos Kasperavičienės nuotraukos
