Romai – viena iš tautų, kurias naciai buvo suplanavę išnaikinti. Panevėžietė Vida Beinortienė ėmėsi misijos užrašyti holokaustą išgyvenusių romų istorijas.
Panevėžietės Vidos Beinortienės knyga, skirta Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjusiems romams – istorinę vertę turintis leidinys. T. Šiaudinio nuotr.
Vis gilyn į praeitį grimzta milijonų žmonių gyvybių pareikalavę Antrojo pasaulinio karo metai. Vis mažiau lieka tų, kurie savo akimis matė jo baisumus, patyrė koks žiaurus gali būti žmogus.
Romai – viena iš tautų, kurias naciai buvo suplanavę išnaikinti. Ypač daug romų galvas padėjo koncentracijos stovyklose, į kurias masiškai tremti. Tikslus romų aukų skaičius nėra žinomas, tačiau iš viso galėjo būti nužudyta nuo 250 000 iki 500 000 šios tautybės žmonių.
Panevėžietė Vida Beinortienė prieš keletą metų ėmėsi ypatingos misijos – surinkti medžiagą apie Antrojo pasaulinio karo metais nukentėjusias, žuvusias Panevėžio romų šeimas ir įamžinti jų atminimą.
Po kruopelytę surinkta gausi medžiaga ką tik išleista atskira knyga. Kartu su V. Beinortiene prie knygos „Panevėžio romų kančių keliai 1941-1945 m.“ dirbo ir Panevėžio vaikų dienos užimtumo centro direktorė Daiva Tumasonytė. Knygoje gausu pačių romų prisiminimų, artimųjų pasakojimų, komentarų, nuotraukų.
Lemtinga pažintis
Noras pradėti rinkti informaciją apie karo metais kankintus, žuvusius romus V. Beinortienei kilo susipažinus su panevėžiete Zofija Sinkevičiene, kalėjusia koncentracijos stovykloje ir tik per stebuklą išgyvenusia. Ji daug papasakojo apie savo ir kitų romų kančias, prisiminė žuvusius.
„Supratau, kad praėjus dešimtmečiams žmonės nieko nežino apie tai, kad holokaustas buvo vykdomas ne tik prieš žydų, bet ir prieš čigonų tautą. Norėjosi tą klaidą ištaisyti, papasakoti apie nukentėjusius, prisiminti juos. Pradėjus rinkti medžiagą jos susikaupė gana daug – ėmiausi sisteminti, braižyti schemas, ieškoti nuotraukų“, – apie knygos atsiradimo pradžią pasakoja V. Beinortienė.
Beje, knygos įkvėpėja Z. Sinkevičienė, pernai sulaukusi devyniasdešimties, dar gyva. Gyvena ji Linkuvos globos namuose, tik yra labai silpna ir nieko nebepasakoja. Tačiau išlikusi beveik prieš tris dešimtmečius įrašyta jos pasakojimų vaizdo medžiaga. Apie skaudžią patirtį prabilo ir dar keletas panevėžiečių romų bei jų artimųjų. Tačiau žinios apie skausmingą tautos istorijos puslapį, deja, gana skurdžios.
„Dažnas nežino, kokiuose kalėjimuose, koncentracijos stovyklose jų ar artimųjų kalėta, vos vienas kitas išsaugojo archyvo dokumentus apie artimųjų išvežimą. Daug reikėjo ieškoti šaltinių informaciją tikslinant“, – sako V. Beinortienė.
Iš surinktos medžiagos matyti, kad romus naciai vežė į Pravieniškes. Vaikus ir senelius iš karto, kaip dirbti netinkamus, sušaudė, o paauglius ir suaugusius išvežė darbams į Vokietiją, Prancūziją.
Išgyvenusiems iki karo pabaigos, amerikiečių išlaisvintiems buvo siūloma į Sovietų sąjunga negrįžti, bet dauguma romų atsisakė ir grįžo į Lietuvą.
Namo grįžo pėščiomis
Iš Vokietijos, kur buvo išvežta dirbti prie statybų, į gimtąjį Panevėžį, net būdama nėščia, pėsčiomis parėjo Ona Bagdonavičiūtė-Matuzevičienė.
Panevėžietė Zosė Matuzevičiūtė kartu su vyru, motina, senele ir dviem broliais taip pat kalėjo nacių koncentracijos stovykloje. Motina, senelė, brolis buvo sušaudyti, ji pati išlaisvinta grįžo į Panevėžį.
Ona Bagdonavičiūtė-Grachauskienė, į koncentracijos stovyklą patekusi su tėvais, seserimi ir broliais bei jų šeimomis, gyva liko viena, visi kiti buvo nužudyti.
Tokių skaudžių likimų knygoje pateikiamas ne vienas. Jau bene dvidešimt metų su Panevėžio romais bendraujanti V. Beinortienė sako, kad jai neteko sutikti šeimos, kurios artimieji nebūtų per karą nukentėję. Vienus sušaudė, kiti kalėjo koncentracijos stovyklose, buvo išvežti darbams, slapstėsi.
Bendraujant su romų šeimomis knygos autorei pavyko sudaryti 1941-1945 metais kančias patyrusiųjų sąrašą. Jame 98 panevėžiečių romų pavardės.
Jiems, o ir kitiems nuketėjusiems Lietuvos romams atminti, Panevėžyje – pirmame ir vieninteliame mieste atidengti „Atminimo akmenys“. Grindinyje įmontuoti persekiotiems romams atminti skirti ženklai
„Atminimo akmenys“ įrengti dvidešimt vienoje Europos valstybėje, o Lietuvoje – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Tačiau visi kiti skirti nuo holokausto nukentėjusiems žydų tautybės žmonėms. Romus įamžino tik Panevėžys.
Visos tautos likimas
„Atminimo akmenų“ idėjos autorius – vokiečių menininkas Giunteris Demnigas. Jis pagamino ir Panevėžiui skirtas nedideles, gatvės grindinyje šalia holokausto aukų namų įmontuotas plokšteles.
Panevėžyje J. Tilvyčio gatvėje įmontuoti atminimo akmenys skirti keturioms šiame mieste gyvenusioms ir persekiojimus patyrusioms moterims. Vieta pasirinkta neatsitiktinai – J. Tilvyčio gatvėje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno ne viena romų šeima. Šios gatvės šaligatvyje įtaisyti „Atminimo akmenys“ pagerbia čia gyvenusias Oną Bagdonavičiūtę- Matuzevičienę, Anastaziją Bagdonavičiūtę-Jablonskienę, Zosę Matuzevičiūtę, Oną Bagdonavičiūtę-Grachauskienę.
„Svarbu, kad skaudi romų patirtis pagaliau būtų įamžinta – ši tauta labai stipriai nukentėjo per holokaustą“, – mano V. Beinortienė
Jos sudaryta knyga „Panevėžio romų kančių keliai 1941-1945 m.“ – ne vienintelis autorės leidinys, skirtas romams.
Daug metų bendraudama su šios tautos žmonėmis ji yra sudariusi romų-lietuvių kalbų žodyną, užrašiusi ne vieną pasakojimą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
T. ŠIAUDINIO nuotr.
