Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, matematikė Laimutė Rutkauskienė beveik dvejus metus turi dar vienas pareigas – vadovauja miestelio bendruomenei. Anot jos, mažame miestelyje išnyksta riba tarp tiesioginių ir visuomeninių pareigų. Kiek sunkiau padalyti laiką, kad užtektų ir sau, ir šeimai.
VILMA KASPERAVIČIENĖ SK žurnalistė
Titulas – visos gimnazijos pasiekimas
Tris dešimtmečius šiai kaimo mokyklai atidavusi pedagogė šiemet tapo Kauno rajono Metų mokytoja. „Titulas man buvo labai netikėtas. Tai – ne mano, o visos gimnazijos pasiekimas. Net mokiniams sakau, jog svarbus ir jų indėlis. Nemanau, kad kažkaip išskirtinai dirbu. Tokį titulą ne vienam iš mūsų kolektyvo galima būtų suteikti. Kaip vienas lauke ne karys, taip ir vienas mokytojas mokykloje visų darbų nepadarys“, – įsitikinusi L.Rutkauskienė.
Čekiškės vidurinė mokykla prieš kelerius metus pirmoji šalyje buvo akredituota pagal naujus rodiklius ir tapo gimnazija. „Galiu pasakyti, kad procesas praėjo visai neskausmingai, tiesa, laiko atėmė daug, kol viską sustygavome ir sudėliojome. Tačiau dabar jaučiame pasididžiavimą ir ramybę – juk pagal planą turėjome tapti arba daugiafunkciu centru, arba progimnazija. Visam kolektyvui pavyko užsitarnauti Kauno rajono valdžios pasitikėjimą, juk niekas nežinojo, kokia bus akreditacijos komisija, ar pavyks mums įgyvendinti savo užmojį. Kartu ir patys įgavome pasitikėjimo“, – tvirtino Metų mokytoja.
Augama skirtingai
Čekiškės Prano Dovydaičio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui sau, kolegoms ir gimnazijos bendruomenei kelia pasvertus reikalavimus. „Man labai patiko toks pavyzdys: auga ir kačiukas, ir veršiukas. Bet jų augimo mastai skirtingi. Esame kaimo mokyklėlė, tačiau pagal savo galimybes augome“, – sakė L.Rutkauskienė.
Anot Metų mokytojos, didelėse mokyklose tas augimas matomas greičiau. Jis matuojamas valstybinio egzamino, standartizuotų testų rezultatais. „Tačiau ir mes prieš kelerius metus turėjome šimtukų. Natūralu, kad taip nebūna kasmet. Kartu džiaugiuosi Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus specialistų kompetencija ir požiūriu, kad jie neužsiciklino, pastebėjo mūsų augimą, aplinkos kitimą“, – teigė pašnekovė.
L.Rutkauskienė vis dar stebisi, kad Metų mokytojos titulas šiemet atiteko būtent jai. „Žinoma, jis džiugina, o kartu įpareigoja dirbti dar geriau, kilti, vesti. Turėjau puikius pavyzdžius, du direktorius, kurie dirbo iš pašaukimo, investavo į vaikus, su jais užaugau ir aš. Dabar pati privalau rodyti pavyzdį, investuoti į vaikus. Man visada buvo svarbus kiekvienas vaikas. Ne pavardė, ne pažymys. Galbūt naiviai, tačiau aš vis dėlto tikiu žmogumi ir sakau, kad privalome padėti kiekvienam. Ir tam, kuriam gerai, ir tam, kuriam blogai. Linksmam ir liūdnam. Labiausiai supykstu, kai išgirstu: „Jį reikia išmesti iš šios klasės, išmesti iš mokyklos, nubausti.“ Esu prieš tokius sprendimus, nors kartais būna labai sunku, tiesiog tampi bejėgis. Visada sakau: jis – vaikas, o mes – suaugusieji. Galbūt mes kažką darome ne taip, kad jis neklauso“, – atviravo Metų mokytoja.
Pedagogė pažymi, kad pirmieji jos mokiniai ir dabartiniai labai skiriasi. Kaita, jos žodžiais, atėjo su progresu, kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, dabar dvyliktokai – ratuoti, o prieš 30 metų apie automobilius nė minties nebuvo. Nūdien vaikai kitaip auga, kitaip mąsto, pakito net žmogiškosios savybės ir vertybės.
Įleido šaknis
Šis rugsėjis L.Rutkauskienei Čekiškės gimnazijoje – 31-asis, tai pirmoji ir vienintelė mokytojos darbovietė. „Baigusi studijas, galėjau rinktis iš trijų mokyklų: Vandžiogalos, Čekiškės ir Garliavos. Pasirinkau Čekiškę – čia porą vasarų buvau praleidusi stovykloje. Man patiko aplinka, miestelio ramybė. Kai pavasarį atvykau pasitikrinti, ar renkuosi teisingai, tuometis direktorius neabejojo: „Jūs su šeima atvažiuosite pas mus.“
Taip ir atsitiko – Laimutė su vyru Alvydu, technologijų mokytoju, įsidarbino Čekiškėje. Čia užaugo ir trys Rutkauskų vaikai, baigė mokyklą, kurioje mokytojavo tėvai. Tiesa, A.Rutkauskas mokyklai atidavė 10 metų. „O aš likau ir nenorėčiau niekur pabėgti, čia įleidau šaknis“, – prisipažįsta pašnekovė.
Per savo karjerą ji dirbo matematikos mokytoja, užklasinio darbo organizatore, o nuo 2009 m. rugsėjo – direktoriaus pavaduotoja ugdymui. „Tiek šis, tiek mokytojo darbas įdomus. Tačiau dabar patiriu daugiau iššūkių, privalau jausti didesnę atsakomybę ne tik už save, savo auklėtinius, bet ir už visą gimnazijos kolektyvą: kolegas, mokinių žinias ir rezultatus, ugdymo įstaigos kultūrą. Matematiką be galo mėgau ir labai jos pasiilgstu. Ypač sunkių uždavinių, kuriuos galėjau spręsti su vaikais. Jei susiklostytų tokia situacija, tikrai nebijočiau grįžti į klasę“, – atviravo Metų mokytoja.
Tiesa, L.Rutkauskienė iki šiol matematikos moko dvi gimnazijos klases. Su mokiniais ir viena yra parengusi nemažai kūrybinių projektų.
Mažos bendruomenės pranašumai
Metų mokytoja neabejoja, kad dirbti mažoje bendruomenėje – didžiulis pranašumas. Kai žinai kiekvieno vaiko vardą, pavardę, kokioje šeimoje jis auga, gali užbėgti problemai už akių. „Tai leidžia mums geriau suprasti, kodėl tas vaikas šiandien piktas ar nesusikaupęs, kodėl pamokoms besibaigiant jis jaučia nerimą. Nebereikia net aiškintis, kodėl taip yra, dažniausiai priežastį jau žinome. Esame vaiko pusėje ir stengiamės kartu su socialiniais pedagogais, seniūnija jam padėti“, – neslėpė L.Rutkauskienė.
Mokytoja pabrėžia, kad pasitaikančios problemos neužgožia pozityvių dalykų. Ji džiaugiasi ne tik mokinių pasiekimais, bet ir gražiomis tradicinėmis šventėms. Gimnazija kartu su bendruomene mini Sausio 13-ąją, švenčia Vasario 16-ąją, mažame miestelyje išnyksta riba tarp direktoriaus pavaduotojos ugdymui ir bendruomenės centro pirmininkės.
„Mokytojos iniciatyva sujungiamos miestelio ir gimnazijos bendruomenių pastangos puošti ir tvarkyti Čekiškę, didinti miestelio patrauklumą – organizuojamos bendros talkos, projektai ir renginiai, skirti visam miesteliui“, – tvirtino Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėja Irena Marcinkevičienė.
„Bendruomenei vadovauju beveik dvejus metus. Visada sakau, kad didelių darbų iš karto nuveikti neįmanoma, viskas vyksta palaipsniui, mažais laipteliais. Pasirašėme kūrybinės partnerystės vasaros projektą, surengėme miestelio 415 metų jubiliejaus šventę, kartu su kultūros centru organizavime eglutės įžiebimo šventę. Pavasarį sodinome gėles viešosiose erdvėse. Rengėme talkas prie Dubysos, tvarkėme pakrantę: pjovėme, valėme, vežėme… Kartais užtenka pabūti vedliu, paagituoti, ir dauguma žmonių noriai dalyvauja aplinkos gražinimo akcijose“, – nuveiktus darbus vardijo L.Rutkauskienė.
Moteris pasiguodė, kad kol kas nepavyko pritraukti europinių lėšų: „Kiek projektų rašėme, finansinės paramos negavome. Rankų nenuleidžiame, rašysime ir šiemet. Gal pavyks.“
Anot jos, vyresni miestelio gyventojai yra pripratę prie konkrečių darbų ir tai vertina. Pastatei suolelį ar sūpynes vaikams, nudažei stotelę, surengei miestelio šventę – tai yra gerai. „Tačiau jie nesupranta, kiek laiko sugaišti, kol visa tai suorganizuoji. Mano nuomone, bendruomenės pirmininkas turėtų rengti daugiau projektų, tačiau aš tam fiziškai neturiu laiko“, – neslėpė Čekiškės bendruomenės centro pirmininkė. Moteris sakė jaučianti moralinę skolą vyrui, vaikams – dalelę laiko, kurį būtų galėjusi skirti jiems, atiduodavo darbui, visuomeninėms pareigoms. „Dabar jau pradedu suprasti, kad privalau daugiau dėmesio ir laiko skirti ne tik jiems, anūkams, bet ir sau“, – prisipažino pašnekovė.
Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje vykusioje pedagogų pagerbimo šventėje Kauno rajono meras Valerijus Makūnas įteikė Metų mokytojai stiklinę skulptūrėlę ir tūkstančio eurų čekį. L.Rutkauskienė sau pažadėjo šią sumą skirti kelionei. Ir rinksis tą, kurios reklamą pamatys pirmą. „Pirmiausia atėjo pasiūlymas aplankyti Maroką, tačiau mane labiau vilioja Kipras. Dabar sprendžiu dilemą, ką pasirinkti“, – šypsojosi čekiškietė.
Andriaus Aleksandravičiaus,
Laimutės Rutkauskienės,
asmeninio archyvo nuotraukos
