53 tūkst. valdininkų: ar ne per daug mažėjančiai Lietuvai?
Sparčiai mažėja valstybės gyventojų, todėl kyla klausimas, kodėl tokiu pačiu pagreičiu nemažėja valdininkų armija? Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto Vadybos katedros dėstytoja, Dokumentų valdymo skyriaus vadovė Živilė Stankevičiūtė sutinka, kad yra daug viešojo administravimo srities klausimų. Jos nuomone, prieš mažinant valstybės tarnautojų skaičių, reikėtų atlikti nuo partijų interesų nepriklausomą auditą.
DAINORAS LUKAS SK žurnalistas
– Kodėl pateikiami skirtingi duomenys apie valstybės išlaikomus valstybės tarnautojus? Skaičiai, kai nurodomi užimti, įsteigti ar maksimaliai leistini etatai, nesutampa. Vieni giriasi, kad mažėja leistinų ar įsteigtų etatų, kiti sako, kad užimtų etatų daugėja.
– Reikėtų atskirti du sektorius, nes apie juos pateikti skirtingi duomenys. Viešojo administravimo įstaigose valstybės tarnautojai ir darbuotojai dirba pagal darbo sutartį. Valstybės tarnautojams taikoma Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, dirbantiems pagal darbo sutartį – Darbo kodeksas.
Taip pat turime viešąjį sektorių, kur greta viešojo administravimo įstaigų įtraukiame mokyklas, ligonines ir pan. Sudėjus šias 2 grupes viešasis sektorius apima daugelį žmonių. (Apie 30 proc. šalies dirbančiųjų gauna atlyginimą iš valstybės – aut. past.)
Tik viešojo administravimo įstaigose, kaip nurodo Valstybės tarnybos departamentas, šiandien 597 įstaigose yra patvirtintos 58 tūkst. 202 pareigybės. Į šias pareigybes patenka ir valstybės tarnautojai, ir dirbantys pagal darbo sutartis. Užimtų pareigybių yra 53 tūkst. 684. Vadinasi, 93 proc. leistinų pareigybių yra užimtos.
– Kam reikia nustatyti daugiau pareigybių, nei iš tiesų reikia darbuotojų?
– Leistinas pareigybes tvirtina steigėjai. Anksčiau įstaigos vadovui visada buvo naudinga turėti daugiau patvirtintų pareigybių ir kuo mažiau užimtų pareigybių, nes finansavimas skiriamas patvirtintoms pareigybėms. Tada darbo užmokesčio fondui skirti pinigai gali būti panaudoti kitiems darbuotojams skatinti.
– Įvardijote spragą. Kuris likvidavimas leistų sutaupyti lėšų?
– Viešasis sektorius visada skiriasi nuo privataus. Takoskyra tarp jų išlieka ir darbuotojų paieškos bei atrankos procese, ir darbuotojų darbo užmokesčio, motyvavimo bei karjeros srityse. Šiuo atveju Lietuva nesiskiria nuo kitų ES šalių. Kiekviena valstybė nustato savo principus ir viešojo sektoriaus reglamentavimą.
Kyla klausimas, kiek valstybės tarnautojų arba dirbančiųjų pagal darbo sutartį Lietuvai reikia, kad šie žmonės generuotų pridėtinę vertę.
– Kas gali atsakyti, kiek reikia tarnautojų?
– Sudėtingas klausimas. Yra įvairių skaičiavimų, statistikos. 2010-aisiais ES buvo atliktas tyrimas statistinių duomenų pagrindu. Skaičiuota, kokią bendro gyventojų skaičiaus dalį sudaro viešojo administravimo sektoriuje dirbantys asmenys. Lietuvos rodiklis buvo 2,5 proc. Palyginti: Latvijoje šis rodiklis siekė 2,4 proc., Italijoje – 2,4 proc., Slovakijoje – 0,8 proc., Slovėnijoje – 1,3 proc., Ispanijoje – 3 proc. Kiekvienoje valstybėje skirtingai vertinama, kas priklauso dirbantiesiems viešajame sektoriuje, todėl duomenis dažnai sunku palyginti.
Norint atsakyti į klausimą reikėtų žvelgti per viešojo administravimo paslaugų kokybės prizmę, svarstyti, ar mes, piliečiai, esame patenkinti jomis.
– Gyventojų mažėja, kompiuterinės technologijos leidžia atsisakyti popierizmo, bet savivaldybių administracijų darbuotojų daugėja. Užimtų pareigybių 2011–2015 m. padaugėjo nuo 13,45 tūkst. iki 14 tūkst. Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto, jei administracijos darbuotojų skaičius būtų mažėjęs proporcingai gyventojų skaičiui, nuo 2011 m. būtų sutaupyta apie 7 mln. eurų. Kodėl savivaldybių darbuotojų skaičius ne krinta, o auga, išskyrus Kauno ir Vilniaus savivaldybes?
– Yra keistų dalykų. Pavyzdžiui, kai kuriose savivaldybėse gyventojų skaičius yra panašus, bet valstybės tarnautojų vienoje yra smarkiai daugiau nei kitoje, šie skirtumai siekia net 2,5 karto.
Kodėl taip yra? Kelčiau klausimą dėl darbuotojų funkcijų paskirstymo. Antras klausimas – darbuotojų kompetencija: nepaisant to, kad atrankų sistema yra tobulinama, kiekvienas valstybės tarnautojas privalo išsilaikyti bendrųjų gebėjimų testą.
Mano patirtis rodo, kad informacinės technologijos viešajame sektoriuje dažniausiai nepadeda darbuotojams dirbti, o net padvigubina darbo krūvį. Paprastas pavyzdys – apie dokumentų valdymo sistemas. Daugelis savivaldybių turi įdiegtą dokumentų valdymo sistemą „Doclogix“. Kai gaunamas raštas iš ministerijos, kanceliarijos darbuotoja jį nuskenuoja, suveda pagrindinę informaciją, įkelia į sistemą ir nusiunčia dokumentą darbuotojui, turinčiam parengti rezoliuciją ir suformuoti pavedimą asmeniui, kuris bus vykdytojas.
Atrodytų, kad gautą popierinį dokumentą galima tiesiog įdėti į segtuvą, bet taip nėra. Su popieriniu dokumentu darbuotoja eina pas vadovą, jis parašo rezoliuciją ir įdiegtoje programoje įvykdo tą patį. Informacinės technologijos, turinčios atlaisvinti žmones ir sutaupyti laiko kitiems darbams, generuoja dvigubą krūvį.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje pristeigta perteklinių valstybės agentūrų, dubliuojančių savo funkcijas?
– Iš tiesų valstybės institucijų funkcijų pasiskirstymas nėra aiškus. Galime pradėti nuo aukščiausio lygmens, kai kelios ministerijos kuruoja tas pačias funkcijas. Retorinis klausimas: kas Lietuvoje kuruoja darnų vystymąsi? Vykdoma strategija „Valstybė 2020“, o kuri institucija už ją atsakinga? Kai piliečiui prireikia kreiptis į valstybės institucijas dėl juridinių veiksmų, painiavos atsiranda dar daugiau.
Kitas pavyzdys. Pagrindinė institucija, Lietuvoje įgyvendinanti užimtumo rėmimo politiką, yra Lietuvos darbo birža. Ilgai ji buvo atsakinga už nedarbo draudimo išmokų skaičiavimą ir išmokėjimą. Konsultantas apskaičiuodavo išmokos dydį, pateikdavo duomenis buhalterijai, o ji pervesdavo pinigus į bedarbio sąskaitą. Dabar tvarka pakitusi: išmoką skaičiuoja Darbo birža, o moka „Sodra“. Negaliu pasakyti, kiek tai leido procesus padaryti efektyvius ir ar tai įvyko, nes nemačiau tyrimų. Į tai žvelgiu dvejopai: pirmas veiksnys – ekonominis, kai įvertinama, kiek sutaupyta lėšų, antras – klientų pasitenkinimas.
Kyla klausimas, ar klientai žino, kur kreiptis, jei konsultantė paskaičiuoja vienokią išmoką, o „Sodra“ perveda mažesnę?
– Prabilus apie Darbo biržą, atmintyje iškyla konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio prieš rinkimus išsakyta mintis, kad šią įstaigą, kurioje dirba apie 1 tūkst. 350 žmonių, būtų galima panaikinti, o įdarbinimo funkciją perduoti privačioms įmonėms. Kaip minėjote, pašalpas jau dabar moka „Sodra“. Gal tikrai galima išsiversti be Darbo biržos?
– Dažniausiai matome tik tai, kad darbo netekęs asmuo ateina į Darbo biržą, užsiregistruoja, gauna teisę į sveikatos draudimą, jam paskaičiuojama išmoka. Taip supaprastintai suvokiame Darbo biržos funkciją. Bet jos yra sudėtingesnės.
Darbo birža aptarnauja ne tik bedarbius ir ieškančius darbo, bet ir darbdavius. Kitos Darbo biržos funkcijos yra profesinis mokymas, darbo vietų steigimo rėmimas, neįgaliųjų įdarbinimas, socialinių įmonių veiklos administravimas. Ar valstybė gali visai atsisakyti šių funkcijų? Nėra nė vienos ES valstybės, kurioje nebūtų Darbo biržos.
Kitas dalykas – funkcijų perskirstymas. Galbūt Darbo birža galėtų atsisakyti registracijos vien todėl, kad bedarbis turėtų sveikatos draudimą. Būtų galima rasti kitokį modelį. Įdarbinimo ir darbo paiešką galėtume pavesti privačioms įdarbinimo įmonėms, „Sodra“ galėtų ne tik mokėti, bet ir apskaičiuoti pašalpas. Tiesa, tada „Sodrai“ tektų didinti pareigybių skaičių. Tai – uždaras ratas.
– Valstybės tarnyba neskelbia, kiek yra dirbančių buhalterių, bet akivaizdu, kad šių specialistų yra nemažai. Ūkio ministerija buvo siūliusi buhalterijos paslaugas pirkti iš privačių įmonių. Finansų ministerija teigė, kad apskaitos paslaugas teikiančioms įmonėms pagal sutartį tvarkyti biudžetinių įstaigų apskaitų neleidžia įstatymai.
– Paslaugų pirkimas plačiai paplitęs. Galima paminėti valymo paslaugas. Tai lėmė kelios priežastys: ekonominis skaičiavimas (kiek kainuoja išlaikyti savus darbuotojus, kiek kainuoja pasamdyti) ir paslaugų kokybė. Savam darbuotojui, jeigu jis nelabai tvarkingai išvalo, vengiama pasakyti griežčiau, reikalauti kokybės. Tai susiję su mūsų mentalitetu. Samdomai įmonei galima griežčiau paaiškinti kokybės reikalavimus.
Pagrindinis argumentas, kodėl daugelis biudžetinių organizacijų pradėjo pirkti tam tikras paslaugas iš šalies, slypi finansavime. Jeigu turi darbuotoją, valytojo pareigybę, pinigai įkrenta į darbo užmokesčio eilutę. Jeigu valytojos nereikia, turi laisvą pareigybę ir pinigus, o valymo paslaugos perkeliamos į paslaugų eilutę.
Valytojai mokama iš darbo užmokesčio fondo, o valymo įmonei – iš paslaugų eilutės. Įstaigai taip geriau, nes darbo užmokesčio lėšas galima panaudoti priedams ir premijoms.
– Savivaldybės, ministerijos turi teisės skyrius, bet teisininkų paslaugos perkamos ir samdant specialistus iš šalies, kai prireikia bylinėtis teismuose. Gal teisininkai įstaigoms nereikalingi, o užtektų pagalbos iš šalies?
– Turėtume kalbėti apie skirtingo lygio paslaugas. Civilinis kodeksas nurodo, kad juridiniam asmeniui apeliacinės instancijos teisme gali atstovauti tik aukštąjį teisinį išsilavinimą turintis asmuo. Visose savivaldybėse turėtų dirbti tik tokie teisininkai. Bet yra tokių, kurie yra įgiję specialybes kolegijose.
Paprastai teisininkai specializuojasi atskirose teisėse. Negalėtume iš vieno žmogaus reikalauti, kad jis būtų geras specialistas ir civilinėje, ir administracinėje, ir baudžiamojoje teisėje. Kalbant apie viešojo intereso gynimą, savivaldybės turėtų pasitelkti žmones, galinčius tai daryti kuo profesionaliau.
– Prieš 30 metų Kanada atleido apie 15 proc. valstybės tarnautojų, jiems skyrė išmokas, bet šie milijonai atsipirko greičiau nei per 2 metus. Dabar vėl šalis skelbia ryžtingai mažinsianti tarnautojų skaičių – atleis apie 9 tūkst. darbuotojų iš 257 tūkst., o per 3 metus atleidimų padaugės iki 35 tūkst. Tarnautojų nėra net 1 proc. populiacijos. Valstybė siekia išlaikyti, kad šis skaičius nesiektų 1 proc. populiacijos. Kodėl Lietuvoje nėra tokių tvirtų žingsnių?
– Norint kalbėti apie skirtingų valstybių patirtį, reikėtų vertinti, kokios funkcijos deleguotos privačiam sektoriui. Nežinau, bet, ko gero, Kanados atvejis yra toks – kai labai daug funkcijų yra deleguota privačiam sektoriui, 1 proc. yra tinkamas dydis.
Intuityviai sakome, kad valstybės tarnautojų yra per daug, kad esame nepatenkinti jų paslaugomis. Vyrauja viešoji nuomonė, kad tai – kavą geriantys ir nieko neveikiantys žmonės, kurie besikreipiantįjį vaiko iš vieno kabineto į kitą, todėl problemos sprendimas užsitęsia. Kiekvienam iš valdiškos įstaigos teko išeiti nusivylusiam, nepatenkintam ir nežinančiam, ką daryti.
Mums reikėtų pradėti nuo nuoseklaus audito, o nekalbėti, kaip kam atrodo. Privalome atsiriboti nuo partijų interesų ir privačių asmenų, o pagrindinis principas turėtų būti viešojo sektoriaus veiklos efektyvinimas. Tik tada galėsime pasakyti, ar turime per daug tarnautojų.
