G. Petkevičaitės-Bitės memorialinio muziejaus viziją kurstantys visuomenininkai įtaria, kad jau dešimtmetį jų idėją stabdo povandeninės srovės – galbūt kam nors parūpęs istorinis namas patrauklioje vietoje. Kodėl Panevėžyje nėra vietos šios charizmatiškos asmenybės muziejui?
Šiame name Šv. Zitos g. vienuolika metų pusę pirmo aukšto iš kunigo iki pat mirties,1943-iųjų, nuomojosi viena ryškiausių šalies asmenybių G. Petkevičaitė-Bitė. Tokį svarbų faktą čia mena tik memorialinė lenta. T. Šiaudinio nuotr.
Ar daugiau kaip 20 metų Panevėžyje gyvenusi ir mokytojavusi rašytoja, Steigiamojo Seimo narė, dar tarpukariu praskynusi kelią Lygių vyrų ir moterų galimybių įstatymui, pirmoji moteris, kandidatavusi į Lietuvos prezidentus, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė verta, kad jos atminimą įamžintų memorialinis muziejus Aukštaitijos sostinėje? Dešimtmetį besitęsiančioms diskusijoms tašką norinti padėti Savivaldybė motyvuoja, kad Panevėžyje biudžeto išlaikomų kultūros įstaigų koncentracija ir taip didelė. Tokio muziejaus viziją kurstantys visuomenininkai įtaria, kad daugelį metų jų idėją stabdo ir povandeninės srovės – galbūt kam nors parūpęs istorinis namas patrauklioje vietoje.
Šv. Zitos gatvėje net ir darbo dieną ramu it kaime, nors visai čia pat, kitapus Nevėžio upės, verda miesto centro gyvenimas. Trumputė gatvelė unikali išlikusiais dar prieškario medinės architektūros nameliais, spalvotais tarsi iš atviruko, ir reikšminga ne vien Panevėžiui, bet ir Lietuvai istorija. Pačiame jos gale, mediniame dviaukščiame name, vienuolika metų pusę pirmo aukšto iš kunigo iki pat mirties,1943-iųjų, nuomojosi viena ryškiausių šalies asmenybių G. Petkevičaitė-Bitė. Tokį svarbų faktą čia mena memorialinė lenta.
Šiame daugiau nei 300 kv. m pastate dabar yra trys privatūs butai, o kitos 137 kv. m patalpos priklauso Panevėžio savivaldybei. Dalį jų užėmęs Dailininkų sąjungos Panevėžio skyrius antrame aukšte įrengęs dirbtuves, kitą dalį – pirmame aukšte įsikūrusi asociacija „Bitės namai“.
„Mes bet kada galime būti iškraustyti, jei Savivaldybė nuspręstų nutraukti sutartį“, – dėl perspektyvos nėra tikras asociacijos pirmininkas Zenius Jonas Jurgelaitis.
Asociacija siekia, kad Bitės atminimui įamžinti būtų skirtas visas namas. Daugiau nei dešimtmetį dėl memorialinio muziejaus idėjos su vietos valdžia besikaukantys visuomenininkai praėjusią savaitę šia tema surengė konferenciją.
Name, kur prieš daugiau nei septynis dešimtmečius gyveno G. Petkevičaitė-Bitė, įsikūrusiai asociacijai „Bitės namai“, anot Z. Jurgelaičio, bet kada gali tekti kraustytis. T.Šiaudinio nuotr.
Idėja nė iš vietos
G. Petkevičaitės-Bitės knygos „Karo meto dienoraščiai“ sudarytoja Jerutė Vaičekauskienė tvirtina, kad „Bitės namai“ turi viziją šiame name įkurti modernų edukacinį centrą, kuriame veiktų biblioteka, būtų rengiamos programos apie Panevėžio krašto šviesuolius. Esą tokį muziejų išlaikyti Savivaldybei daug nekainuotų, pakaktų vieno etato. Bet kol name įsikūrę gyventojai, visuomenininkų idėja – nė iš vietos.
„Nė vienas paramos fondas nesuteiktų lėšų dalies pastato rekonstrukcijai“, – „Sekundei“ tvirtino J. Vaičekauskienė.
Apskaičiuota, kad tris butus išpirkti Savivaldybei atsieitų apie 82 tūkst. Eur. Dar apie 600 tūkst. Eur mediniam namui rekonstruoti asociacija viliasi gauti teikdama projektus paramos fondams. Pati J. Vaičekauskienė tvirtina gavusi Vašingtono lietuvių bendruomenės patikinimą, kad ir šioji padėsianti panevėžiečiams atkurti Bitės muziejų.
„Mes nuo 2006 m. prie to iriamės, mums ir Kultūros ministerija, ir Kultūros paveldo departamentas žadėjo padėti, bet kiekviena ateinanti Panevėžio valdžia sako, kad mieste kultūros įstaigų jau pakanka“, – apgailestauja J. Vaičekauskienė.
Įtaria esant pirkėjų
Kad Panevėžiui reikalinga dar viena kultūros įstaiga, abejoja ne tik valdžia, bet ir miesto menininkai. Prieš keletą savaičių vykusiame Savivaldybės Kultūros ir meno tarybos posėdyje po kelias valandas trukusių svarstymų kone vienbalsiai atmestas asociacijos siūlymas išpirkus butus kurti memorialinį Bitės muziejų. Iš devynių tarybos narių visuomenininkus palaikė tik vienas – Tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas. Visi kiti sutarė, kad Bitės ekspozicija būtų įkurta Kraštotyros muziejuje.
Asociacijos atstovai spėja, kad jų idėjai kelią ne pirmą kartą užkirto ne vien finansinės miesto galimybės.
„Kultūros tarybos posėdyje skambėjo pagrindinė mintis, kad pastatą reikia privatizuoti. Kad atėjęs naujas šeimininkas jame gal įkurs kavinę, o gal visą namą pritaikys gyventi, bet tik ne muziejų kurti – Bitę galima bet kur kitur pagerbti. Betgi čia autentiška vieta, buvę namai vienos ryškiausių asmenybių per 150 metų“, – mano J. Vaičekauskienė.
Prieš ketvertą metų Savivaldybė jau buvo leidusi privatizuoti istorinį namą. Net buvo jį įtraukusi į privatizuojamų objektų sąrašą. Visuomeninkai įtaria, kad istorija gali pasikartoti. Mat ir taip patraukli pastato vieta netolimoje ateityje turėtų tapti dar paklausesnė – už Europos Sąjugos paramą planuojama sutvarkyti už kelių žingsnių esančią Nevėžio pakrantę.
„Juodu ant balto neparašyta, kad kažkam numatyta parduoti, bet mes jau turime tokios patirties. Kadaise buvo vienas žmogus, labai norėjęs šitų patalpų. Kai tą nubaidėme, atsirado kitas, o patalpas Savivaldybė įrašė į privatizuojamųjų sąrašą. Kai kilo triukšmas, iš jo išbraukė, bet žmonės kalba, kad dabar atsirado trečias pretendentas“, – spėja J. Vaičekauskienė.
T. Rudoko nuomone, Savivaldybei užsikrauti Bitės muziejaus išlaikymo naštą neprotinga ir dėl to, kad vos už 17-os kilometrų nuo Panevėžio veikia sutvarkytas Puziniškio muziejus – G. Petkevičaitės-Bitės gimtinė. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Kūrėjams tenka „guzikai“
G. Petkevičaitės-Bitės memorialinio muziejaus idėją atmetusios Kultūros ir meno tarybos pirmininkas, Dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovas Tomas Rudokas tvirtina, kad tokį sprendimą lėmė brangi, bet abstarakčiai atrodanti asociacijos atstovų vizija.
„Susidarė įspūdis, kad žmonės nelabai įsivaizduoja, kas ten bus. Pasakymas, kad darysime edukacinę veiklą studentams ir moksleiviams, man atrodo keistokas. Kai klausiu, iš kokių pinigų tą namą planuoja išlaikyti, šneka apie Savivaldybę. Lengva daryti skambius pareiškimus, kad niokojama kultūra, kaltinti kitus, kad nemyli Bitės, o patiems reikalauti pinigų“, – „Sekundei“ teigė T. Rudokas.
Anot jo, dėl ribotų finansinių Savivaldybės galimybių ir dabar mieste neįmanoma vykdyti rimtų meno projektų.
„Kasmet rašome projektus, o gauname guzikus“, – kultūros kūrėjų situaciją įvardija T. Rudokas.
Jo nuomone, esant tokiai situacijai kurti Bitės memorialinį muziejų neprotinga ir dėl to, jog vos už 17-os kilometrų nuo Panevėžio veikia sutvarkytas Puziniškio muziejus – G. Petkevičaitės-Bitės gimtinė. Be to, anot dailininko, kaltinti Panevėžį abejingumu irgi neteisinga – rašytojos vardu pavadinta gatvė, viena garsiausių šalyje moderni apskrities biblioteka, pastatytas ir paminklas.
Patrauklumo nemato
Kalbas, esą už neigiamo Kultūros ir meno tarybos atsakymo gali slypėti kažkieno užmačios privatizuoti Savivaldybei priklausančią nemenką namo dalį, T. Rudokas vadina prasimanymais. Jis pripažįsta Kultūros paveldo departamente domėjęsis šito namo rekonstrukcijos galimybėmis ir padaręs išvadą, kad surasti jam pirkėją būtų kone neįmanoma.
„Aš, net jei turėčiau pinigų, nepirkčiau namo, kuriame būtų dar trys butai. Ką tokiame veikti? Apmūryti negalima – Kultūros paveldas neleistų keisti išorės, leidžiama tik perdažyti ir supuvusias lentas pakeisti. Vidinių sienų keisti, net lubų pragręžti irgi negalima. Dėl vietos patrauklumo taip pat nesu linkęs tikėti, kad ten svajonių vieta“, – mano T. Rudokas.
Anot jo, memorialinio muziejaus Bitei reikalaujanti asociacija ir dabar turi sąlygas savo idėją bent iš dalies realizuoti. Tačiau per daugelį metų, kiek „Bitės namai“ veikia Šv. Zitos g., T. Rudokas sako nematantis, kad būtų kiek pasistūmėję.
„Mes, dailininkai, gavę dirbtuvėms antrą aukštą, 14-iolika maišų šiukšlių išvežėme, susitvarkėme ir patenkinti dirbame. „Bitės namai“ pirmame aukšte irgi gali susiremontavę patalpas muziejų kurti, bet užmesti miestui dar vienos naštos negalima“, – siūlo T. Rudokas.
Kultūros užtektinai
Ar Bitei skirtas memorialinis muziejus būtų įdomus panevėžiečiams, abejoja Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė. Anot jos, kadaise tame pastate Kraštotyros muziejus buvo įkūręs ekspoziciją G. Petkevičaitei-Bitei, bet ji pasirodė beveik nelankoma. Net 2011-aisiais, jubiliejiniais rašytojos metais, muziejaus parengta edukacinė programa, supažindintanti su Bitės veikla, sulaukė kur kas mažiau lankytojų nei kitos.
„Anksčiau buvo praktika kurti muziejus bet kuriame name, nesvarbu, lankomą ar ne. Dėl to dabar daugelis miestų turi bėdą, kaip juos išlaikyti. Vilnius, Kaunas tokius muziejus jungia į vieną. Nenoriu nuvertinti Bitės nuopelnų, tačiau ar bet kuriame mieste, kur ji nuomojosi butą, kurti po muziejų būtų išmintinga?“ – svarsto L. Krasauskienė.
Jos nuomone, Panevėžiui nebereikalinga dar daugiau kultūros erdvių – mieste veikia devynios iš miesto biudžeto išlaikomos ir dvi valstybinės kultūros įstaigos.
„Tų erdvių tiek, kad nors ir kiekvieną vakarą kas nori gali renginius organizuoti“, – teigia L. Krasauskienė.
Galimybė muziejui
Vis dėlto miesto Tarybos valdančiųjų atstovė, šiuo metu narystę asociacijoje „Bitės namai“ sustabdžiusi Vitalija Vasiliauskaitė mano, kad Lietuvai rengiantis 2018-aisiais minėti valstybės atkūrimo šimtmetį Panevėžiui tinkamiausias laikas pradėti žygius dėl Bitės, stovėjusios prie valstybės atkūrimo ištakų, memorialinio muziejaus autentiškoje, rašytojos gyventoje aplinkoje, steigimo.
V. Vasiliauskaitės nuomone, tokia įstaiga neapsiribotų vien muziejine veikla, ji taptų platesne kultūrine erdve, kurioje veiktų biblioteka, G. Petkevičaitės-Bitės palikimo studijų centras. Šiuo metu Panevėžio kraštotyros muziejuje saugoma apie 600 su šia asmenybe susijusių eksponatų. Viską, kas jai priklausė, rašytoja padovanojo Panevėžiui. Muziejuje saugoma ir nemažai autentiškų Bitės baldų.
V. Vasiliauskaitė nesutinka, kad Bitės memorialinis muziejus pasmerktas užmarščiai. Tai buvusi labai charizmatiška asmenybė, o lankytojų srautus daug lemia darbuotojai. Anot V. Vasiliauskaitės, tą įrodo ir liūdnas, sovietmečiu gausiai lankyto, o vėliau nunykusio Bitės muziejaus likimas. Tarybiniais laikais šį istorinį namą valdžia netgi kėsinosi nugriauti. Jį nuo pražūties sugebėjo išgelbėti Bitės atminimo saugotojas, muziejininkas, poetas Juozas Mėdžius. Ir nors Bitės ekspozicijai tebuvo skirtas vienas kambarėlis, kol dirbo J. Mėdžius, šis menkas muziejus buvo gausiai lankomas. Mirus muziejininkui, ilgainiui Šv. Zitos g. nebeliko ir paties muziejaus.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
