Prieš pustrečių metų pareiškęs, kad karo metais žydai žudė žydus, ir už tai teisiamųjų suole atsidūręs buvęs miesto Tarybos narys, Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys ir Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių frakcijos lyderis R. Pankevičius išvengė kriminalinio nusikaltėlio etiketės.
Išteisinamąjį nuosprendį išgirdęs R. Pankevičius tikino didelio džiaugsmo nejaučiąs. T. Šiaudinio nuotr.
Išgirdo palankų verdiktą
Panevėžio miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą dėl holokausto neigimo, paskelbė nuosprendį, kuriuo išteisino R. Pankevičių nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Po teismo posėdžio jį puolė sveikinti būrys palaikyti atėjusių bičiulių – politinių kalinių ir tremtinių.
R. Pankevičius buvo kaltinamas tuo, kad 2014 metų rugpjūčio 28 dieną, Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos posėdyje svarstant klausimą dėl žydų labdaros fondo „Džoint“ įamžinimo ir dalyvaujant žydų bendruomenės atstovams, savo pasisakyme viešai neigė holokaustą. Tuomet jis pareiškė, kad Lietuvos holokausto aukos pačios viena kitas išžudė, kad Lietuvos getuose veikusi žydų policija prisidėjo prie žudynių. Esą žydai per dieną myriop pasiųsdavo tūkstančius savo tautiečių.
Teismas įvertino R. Pankevičiaus pasisakymą kaip neigiamo pobūdžio, neetišką, nukreiptą prieš žydus.
Teismo gauti duomenys iš Lietuvos istorijos instituto, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro patvirtino, kad kai kurie R. Pankevičiaus teiginiai neatitinka nustatytos istorinės tiesos. Tačiau juose neįžvelgė tokio pavojingumo lygio, už kurį galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Bylą nagrinėjęs teisėjas Česlovas Kulikauskas aiškino, kad ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai R. Pankevičias pasisakyme neįžvelgė noro diskriminuoti žydus kaip tautybę, skleisti jos atžvilgiu neapykantą, raginti susidoroti.
Pasak jo, teismas R. Pankevičiaus žodžius vertino bendrame kontekste, t. y. jų turinį, formą, vietą, politikų ir visuomenės reakciją į jo žodžius ir kt. Nenustatyta, kad R. Pankevičius savo pasisakymu siekė neigti holokaustą kaip istorinį faktą ar iškreipti jo esminius aspektus ir tai padaryti užgauliu, grasinamu ar įžeidžiamu būdu.
Įvertinęs visas aplinkybes teismas nustatė, kad R. Pankevičiaus padaryta veika nėra tokia pavojinga, kad būtų taikoma griežčiausia atsakomybės forma.
Teisėjo teigimu, tiek Lietuvos Konstitucinis, tiek Aukščiausiasis Teismas laikosi nuostatos, kad ne visais atvejais už neteisėtą veiką reikia taikyti baudžiamąją atsakomybę, kuri yra kraštutinė priemonė.
Šis teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui. Posėdyje dalyvavęs Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas, paklaustas, ar pasinaudos šia įstatymo numatyta galimybe, aiškiai neatsakė.
„Pagyvensime, pamatysime. Dar ne pabaiga“, – pareiškė jis.
Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas G. Kofmanas leido suprasti, kad nuosprendis greičiausiai bus skundžiamas.
Savo žodžių neišsižada
R. Pankevičiaus paklausus, kaip jaučiasi išteisintas teismo, jis patikino, kad džiaugsmu netrykšta.
„Teisme pamačiau, kokia čia sistema, kai žmogui, Savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkui, bandžiusiam apginti Lietuvos interesus, iš karto iškeliama byla. Jeigu mūsų Lietuvos istorikai pabando pasakyti nors vieną teisingą žodį, juos išmeta iš darbo ir likviduoja kaip istorikus. Štai tokia situacija Lietuvoje“, – kalbėjo jis.
R. Pankevičius patikino, kad neatsisako savo žodžių, jog antrojo Pasaulinio karo metais vokiečiams tarnavę žydų policininkai šaudė savo tautiečius. Jis tvirtino surinkęs užtektinai tai įrodančius medžiagos, studijuodamas kovų už nepriklausomą Lietuvą istoriją.
R. Pankevičiaus teigimu, žydus žudė ne tik vokiečiai, lietuviai, bet ir patys žydai. Jų getuose įkurta policija prižiūrėjo, kad tautiečiai nepabėgtų, atrinkdavo, ką sušaudyti. Jie esą nepasigailėdavo net vaikų.
R. Pankevičius mano, kad šis teismo sprendimas galėtų tapti teisiniu pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui paskelbti žydų nusikaltėlių pavardes.
Ne pirmas kartas
„Sekundė“ jau rašė, kad šios bylos galėjo nebūti, jeigu R. Pankevičius būtų viešai atsiprašęs žydų. Tai jam siūlė organizacija „Beigelio krautuvėlė“, kovojanti su antisemitizmo ir neapykantos kurstymu, kuri jo pasisakymus įvertino kaip antisemitinį išpuolį, iškraipantį istorinius faktus. R. Pankevičius nesutiko.
Pastarasis pasisakymas apie žydus, dėl kurio buvęs politikas atsidūrė teisiamųjų suole, ne pirmasis, užrūstinęs šios tautos atstovus. G. Kofmanas „Sekundei“ yra sakęs, kad į prokuratūrą jie kreipėsi išsekus kantrybei.
Prieš penkerius metus Panevėžio tarybai svarstant klausimą dėl memorialinės lentos atidengimo iš šio miesto kilusiam žydų tautybės aktoriui Benjaminui Zuskinui, R. Pankevičius pareiškė, kad šis menininkas buvo represinių struktūrų tarnas. Tiesa, miesto Tarybos sprendimams nei tą kartą, nei svarstant klausimą dėl žydų labdaros fondo įamžinimo jo pareiškimai įtakos neturėjo.
Bylos nagrinėjime dalyvavusi Lietuvos istorijos instituto mokslinė bendradarbė dr. Eglė Bendikaitė R. Pankevičiaus pasisakymus komentavo kaip žmogaus, kuriam trūksta ir istorinių žinių, ir konteksto suvokimo.
Inga SMALSKIENĖ
