Jeigu tylią rudens pavakarę eisite gatvele pro Kristaus Karaliaus katedrą, išvysite baltą mūrą, apsuptą senų medžių. Prieikite arčiau. Akivaizdu, kad pastatas senas, tačiau stilingas, o aplinka tvarkinga, visur švaru. Pažvelkite į kairę – čia žaliuoja tradiciškai kiekvieną pavasarį abiturientų sodinami rododendrų krūmeliai (o jų jau penkiolika!). Dešinėje šlama medeliai, menantys išėjusius amžinybėn kolegas…
Čia kryžiuojasi praeitis, dabartis, ateitis. Čia Kazimiero Paltaroko gimnazija.
Eikite į vidų. Jus pasitiks mąslus vyskupo Kazimiero Paltaroko žvilgsnis. Jau 25 metus iš freskos (dailininkas V. Žirgulis) žvelgiantis ganytojas palydi kiekvieną, ateinantį į gimnaziją. Jis ir yra tikrasis šio pastato iniciatorius, tais tolimaisiais 1939-aisiais sumanęs čia įkurti Panevėžio vyskupijos kunigų seminariją.
Deja, karas sutrukdė įgyvendinti šią idėją, neužbaigti rūmai ilgai stūksojo niekam nereikalingi. Bet po karo jau galutinai baigtame pastate 1955 metais įsikūręs Panevėžio hidromelioracijos technikumas išleido ne vieną žemės ūkio specialistų laidą.
O dabar oro balionu (jeigu jums pavyks!) pakilkite aukštyn ir atsivėręs vaizdas jus tikrai nustebins: iš viršaus pastato forma primena Gedimino stulpus. Pūtė istorijos skersvėjai, keitėsi valdžios ir ideologijos, o statinio architektūroje užkoduotas Lietuvos valstybingumo simbolis laukė savo dienos. Ji išaušo 1991-ųjų rugsėjo 1-ąją – čia monsinjoro Jono Juodelio iniciatyva ir Panevėžio vyskupijos vyskupo Juozo Preikšo dekretu Nr.192 bei Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr.345v įkurta katalikiška bendrojo lavinimo mokykla.
Tad verskime istorijos puslapius toliau. Panevėžys, dar nedrąsiai žengiantis laisvės keliu, atsargiai žiūrėjo į katalikišką ugdymo įstaigą. Todėl tą atmintiną rugsėjį mokyklą pradėjo lankyti tik 54 mokiniai, juos mokė 5 mokytojai.
Tačiau dvasinis pakilimas, mokytojų entuziazmas, geri gandai, pasklidę po miestą, lėmė mokinių skaičiaus augimą. Po truputį plėtėsi ir mokyklos erdvės: kasmet buvo užleidžiama po vieną buvusio technikumo aukštą. 1993-iaisiais metais mokyklai suteiktas garbingas vyskupo Kazimiero Paltaroko vardas.
Mokyklos įkūrėjai aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime, rėmė ir palaikė. Be to, daug padėjo įvairūs užsienio religinės šalpos fondai, privatūs rėmėjai. Žingsnis po žingsnio mokyklos bendruomenė įsiliejo į miesto gyvenimą – rengė seminarus, dalijosi sukaupta patirtimi, laimėdavo prizines vietas sporto varžybose, kūrybiniuose konkursuose, įvairių dalykų olimpiadose. 2008-aisiais mokykla tapo ilgąja gimnazija.
Dabartinė šio pastato šeimininkė – direktorė Gražina Gailiūnienė – vadovauja mokyklai jau 16 metų. Jos rūpesčiu senasis pastatas renovuotas, apšiltintos sienos, pakeistas stogas. Apdulkėjusios palėpės virto moderniomis dailės ir teatro studijomis, įrengta biblioteka, kuriai suteiktas monsinjoro J. Juodelio vardas.
Direktorė nuoširdžiai dėkinga mokinių tėvams, rėmėjams, kurių dėka šiemet įrengtos net dvi 3D klasės, sutvarkyti ir atnaujinti kabinetai. Žinoma, budrus direktorės žvilgsnis mato „pavargusias“ koridorių grindis, širdį skauda dėl neaptvertos teritorijos, apleisto stadiono… Darbų per akis. „Bet gimnazija – tai ne pastatas, ne šūsnys dokumentų, net ne modernios klasės, – sako direktorė. – Jos gyvybė – tai mokiniai, mokytojai, darbuotojai – visa stipri gimnazijos bendruomenė.“
Šiuo metu gimnazijoje mokosi 1035 mokiniai, juos moko 95 mokytojai. Gimnazija yra ilgoji – joje mokiniai mokosi nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Kiekvieną rugsėjį abiturientai atveda pirmokus į klases, o pavasarį, aidint Paskutiniam skambučiui, tie patys pirmokėliai išveda dvyliktokus iš mokyklos. Maža rankutė, jaukiai prigludusi prie plataus delno, – sutikite, vaizdas jau retai matomas šiandienos Lietuvoje.
„Esame gyva ir atvira mokykla. Kiekvieną rytą atsivėrus jos durims prasideda dienos istorija – vyksta pamokos, sportuojame, šokame, kartais pykstamės. Tačiau mane labiausiai stulbina įvairiomis formomis pasireiškiantis mokinių talentas. Tada nublanksta kasdienybė, atsiveria visai kitoks pasaulis. Kokie gražūs ir talentingi vaikai čia auga…“ – kalbėjo direktorė 2015-ųjų pavasarį pristatydama jaunųjų kūrėjų almanachą „Žvilgsnis“.
Didelė atsakomybė tenka gimnazijai formuojant mokinio tapatybę, jo vertybių sistemą. Todėl labai svarbi gimnazijoje dvasinės saviugdos sritis. Kiekvienais metais organizuojamos rekolekcijos mokytojams ir mokiniams, sėkmingai įgyvendinama krikščioniškųjų vertybių ugdymo programa. Kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį visa bendruomenė susirenka į katedrą švęsti Šv. mišių, o pirmoji pamoka visada prasideda malda. Taigi, be akademinių pasiekimų, labai svarbus ir mokinių dvasinis tobulėjimas, kuriam vadovauja gimnazijos kapelionas.
O kuo gyvenate šiandien, direktore?
„Kasdienybė sudėtinga, kupina rūpesčių, būtinų ir nelabai reikalingų darbų. Kaip nepalūžti po jų našta? Labai branginu vyskupo J. Preikšo ir monsinjoro J. Juodelio dvasinį palikimą – jų mintys padeda susiorientuoti gana prieštaringose politinėse situacijose, likti ištikimai pamatinėms gimnazijos vertybėms. Tačiau šiandien, įvertinusi praeitį, brangindama kiekvieną dabarties akimirką, viltingai žvelgdama į ateitį, gimnazija švenčia prasmingą ketvirčio amžiaus jubiliejų. Šią šventinę savaitę vyks įvairūs renginiai, susitikimai, iškilmingas minėjimas J. Miltinio dramos teatre. Todėl šiandien aš ypač noriu padėkoti tiems, kurių dėka gimnazija egzistuoja ir gyvena prasmingą gyvenimą. Aš dėkoju visiems gimnazijos darbuotojams – už gardų maistą valgykloje, už kiekvieną išvalytą langą, kiekvieną sutvarkytą gimnazijos kampelį. Bet labiausiai dėkoju mokytojams – tiems, kurie žiūrėdami į be perstojo plepantį penktoką jau mato jame garsų politiką, o stebėdami stropią tylią abiturientę – būsimą gydytoją… Gimnazijos mokytojai visada mato savo mokinius ten, kur gražiau, kilniau, šviesiau ir juos ten kiekvieną dieną veda. Tokia ir yra Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojo misija ir pareiga. Nuoširdus ačiū jiems už tai.“
O išeinančiuosius iš gimnazijos ir vėl palydės įdėmus vyskupo K. Paltaroko žvilgsnis. Tik dabar jis žvelgs nuo postamento antrame mokyklos aukšte (skulptorius J. Steponavičius). Jau 25-erius metus gyvuojanti mokykla – įrodymas, kad jo ganytojiškas troškimas „net ir miręs jums norėčiau pasitarnauti“ – tikrai išsipildė. Gyvenimas tęsiasi…
Audronė Gudynienė
K. Paltaroko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė
