Dūstantį pensininką greitąja į ligoninę išvežę artimieji negalėjo nė pagalvoti, kokį košmarą netrukus išgyvens. Jau kitą dieną specialiosios tarnybos šukavo miestą ieškodamos iš palatos paslaptingai dingusio, jėgų ne tik eiti, bet ir kalbėti vargiai beturinčio senuko.
Iš palatos dingusį senelį anūkas surado mirusį ligoninės rūsyje, su pižama ir kateteriu rankoje. U. Mikaliūno nuotr.
Medicinos personalas išsigandusiems artimiesiems rėžė, esą ligonis galėjo susitikęs „pijoką“ kur girtauti. Visą parą bergždžiai ieškoto senuko paskutine gyvenimo stotele tapo medicinos rakandais užverstas ligoninės rūsys.
Kai namuose dūstantį 74-erių Romualdą Bankauską greitosios ekipažas paragino ruoštis į ligoninę, senjoras tarsi ką nujausdamas bandė įtikinti žmoną ir medikus palikti jį namuose.
Pasak Bronislavos Bankauskienės, vyro sveikata senokai jau buvo silpna – kamavo stiprus dusulys, dėl lėtinės plaučių ligos išsivystęs širdies nepakankamumas. Užpraeitą sekmadienį žmona matė, kad vyrui jau labai blogai – dusulio kamuojamam ligoniui daug jėgų kainavo net ištarti žodžius, kalbėjo tik pašnibždomis, vaikščiojo labai sunkiai – prakaitas išmušdavo po kelių žingsnių.
Nors žmona primygtinai prašė važiuoti į ligoninę, dūstantis senukas vis delsė kreiptis į medikus. Galop vakare, apie 21 val., moteris, suvokusi, kad situacija darosi kritiška, iškvietė greitąją pagalbą. Atvažiavęs gydytojas liepė nedelsiant ruoštis į ligoninę.
Atsisveikino trumpam
Nors R. Bankauskas dar bandė prašyti vaistų, jam pagelbėsiančių namuose, greitosios medikas buvo kategoriškas: tokios būklės ligonio palikti negalima.
„Suvyniotą į antklodę nuvežėm į ligoninės priimamąjį. Ten iš karto prijungė lašinę, suleido vaistų“, – „Sekundei“ pasakojo B. Bankauskienė.
Ligonis buvo paguldytas Respublikinės Panevėžio ligoninės antrajame aukšte.
Pirmadienį anksti ryte atskubėjusi žmona vyrą rado sėdintį ant lovos. Paklaustas, kaip jaučiasi, nebeturėjo jėgų nė pašnibždomis kalbėti – žmona labiau iš lūpų suprato nei išgirdo, kaip sutuoktinis pašnibždėjo visai nebeturintis jėgų. Dar pasiguodė, kad barzda labai didelė – reikėtų nusiskusti.
Žmona pažadėjo ateiti per pietus – atnešti skutimosi reikmenų ir pati vyrą pagražinti. Tai buvo paskutinis kelias dešimtis metų kartu išgyvenusių sutuoktinių pokalbis.
„Jis taip nenorėjo į ligoninę, tarsi nujausdamas, kokia baisi mirtis jo laukia. Gal ir nereikėjo vežti?“ – dabar ir save kaltina B. Bankauskienė.
Po pietų į tą pačią palatą atėjusi aplankyti vyro B. Bankauskienė lovą rado tuščią.
„Sako, iškėlė į septintą aukštą. Nulekiu ten – irgi nėra. Paaiškina, kad šeštajame aukšte. Einu, kur pasakė – ligonio palatoje irgi nėra. Lova tvarkingai paklota, tik kortelė su jo pavarde šalia. Skyriaus poste slaugytojų klausiu, kur gi tas žmogus, kurį pas jus perkėlė. Net nustebo: negi nežinot, mes jį išrašėm, gal kokį „pijoką“ susitiko ir nuėjo gerti“, – amą atėmusį pokalbį prisiminė našlė.
Para nežinomybės
Kaip vakare į ligoninę paguldytą žmogų, dūstantį, sunkiai kalbantį ir vaikštantį, jau kitą dieną galėjo išleisti į namus tarsi sveiką? Našlė su vaikais paaiškinimo neturi.
B. Bankauskienė, nežinodama, nė kur pulti, blaškėsi ieškodama vyro, dūstančio, iš namų greitosios išvežto kaip stovi – be buto raktų, be telefono.
„Su anūku ieškojome ligoninėje, kieme – nė kvapo. Grįžau laukti namie, tikėjomės, gal sugrįš“, – pasakojo B. Bankauskienė.
Dingusio vyro paiešką pradėjo ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai. Valandos bėgo, o senjoro nė pėdsakų, tarsi į vandenį prapuolęs. Artimieji kraustėsi iš proto – žmona namuose Panevėžyje, dukra Vokietijoje. Aušra Garbauskienė sako jau tada turėjusi vienintelę versiją – tėvuko reikia ieškoti ten pat, kur jo pėdsakai pradingo – ligoninėje.
„Aštuntą ryto pati skambinau, mama ligoninėje tėtį lankė, prašiau duoti pakalbėti. Tėvuką vos girdėjau – jis visiškai neturėjo jėgų. Kai dingo, iš karto supratau, kad tokios sveikatos iš ligoninės negalėjo išeiti. Jis gi namuose iš trečio aukšto nebenulipdavo. Jei būtų nuėjęs bent iki Smėlynės g., žmonės jį būtų atgal parvedę – net toks atstumas jam nebeįveikiamas, nugriūtų eidamas“, – „Sekundei“ teigė Aušra.
Maža to, pasak artimųjų, ligoniui strigdavo atmintis. Anot jų, R. Bankauskas išėjęs iš ligoninės tiesiog nebūtų sugebėjęs rasti kelio į namus.
Nuojauta nuvedė į rūsį
Po bemiegės paieškų paros dingusiojo artimieji ryžosi patys išnaršyti visus ligoninės užkaborius. Anūką, kruopščiai apieškojusį ligoninės kiemą, jo pakampes, net aplinkinius kiemus, nuojauta nuvedė ten, kur nelaimės pradžia – atgal į šeštąjį aukštą.
„Slaugytojų klausiau, kaip be artimųjų žinios galėjo išrašyti sergantį žmogų, sunkų ligonį. Man paaiškino, kad pats atsisakė gydymo. Esą slaugytoja, atėjusi sulašinti lašinės, jo neberado, todėl išrašė kaip atsisakiusį gydymo“, – prisiminė vaikinas.
Sukant galvą, kur senelis galėjo patraukti, anūko akys sustojo ties išėjimu į laiptinę, skirtą tik personalui. Jo būta tiesiai prieš senelio palatą.
Pasiprašęs slaugytojos palydėti, anūkas leidosi tarnybiniais laiptais žemyn. Taip su slaugytoja belipdami tarp sustumtų vežimėlių, neštuvų ir pamatė ant šono gulintį senelį, vilkintį ligoninės pižama ir dar su rankoje paliktu kateteriu. Žmogus jau buvo miręs.
„Mane pasikvietė kažkoks gydytojas. Kalbėjo, kad čia nėra jokio kriminalo – ne žmogžudystė, smurto žymių nėra“, – stebisi mirusį senelį suradęs anūkas.
Artimieji irgi mano, kad R. Bankausko mirtis nėra smurtinė. Anot jų, veikiausiai žmogus susmuko lipdamas laiptais. Jiems nerimą kelia kitas klausimas.
„Jei vaikštantis žmogus išėjęs iš palatos kažkur nugriuvo, negi jį išrašo namo, užuot ieškoję? Gal jei iš karto ten būtume suradę, dar būtų atsigavęs, būtume išgelbėję. O dabar visą parą rūsyje išbuvo“, – samprotauja A. Garbauskienė.
Laukia paaiškinimo
Mirusiojo artimieji kreipėsi į Respublikinės Panevėžio ligoninės administraciją. Lokalaus medicininio audito grupės vadovas Algirdas Žemaitaitis paaiškino tegalintis artimuosius užjausti ir atsiprašyti: ligoninėje pilna žmonių ir personalas fiziškai nepajėgus sekti, kur kiekvienas jų vaikšto.
„Mane stulbina, kad žmogus buvo nulis. Netgi jei būtų išgeriantis, negalima į jį nusispjauti. Numirė ne palatoje, ne lovoje, o kažin kur rūsy. Kodėl ligoninės personalas jo neieškojo taip, kaip mes patys? Negi nėra žmogaus – nėra problemos?“ – šokiruota mirusiojo dukra.
Artimieji medikams turi daug klausimų: ar R. Bankauskas buvo išrašytas iš ligoninės, kodėl iš jo nepaimta ligoninės pižama, kodėl rankoje liko kateteris, kodėl personalas nepuolė ieškoti žmogaus, kai tik jo pasigesta, kodėl neapžiūrėtos tarnybinės patalpos? Ligoninės administracijai parašiusi prašymą atlikti medicininį vidaus auditą mirusiojo šeima laukia atsakymų.
Įgalių ir pilnamečių nesaugo
Respublikinės Panevėžio ligoninės atstovo spaudai Vytauto Riaubiškio teigimu, gydymo įstaiga irgi savo ruožtu pradėjusi tyrimą. Ar nebuvo nusižengta ligoninės vidaus tvarkos taisyklėms, pasak V. Riaubiškio, bus atsakyta per 20 darbo dienų.
Kol kas gydymo įstaiga įvykio plačiau nekomentuoja.
Tačiau, V. Riaubiškio teigimu, jei iš gydymo įstaigos išrašomas pilnametis įgalus asmuo, jo paties ir artimųjų rūpestis, kaip pasiekti namus.
„Nė viena gydymo įstaiga nėra įpareigota išrašytą pilnametį įgalų pacientą saugoti ar kažkaip nugabenti į namus. Net nežinau, kaip tokį paprastą dalyką komentuoti“, – teigė V. Riaubiškis.
Pėdsakų neaptiko
Tyrimą R. Bankausko mirties aplinkybėms nustatyti tęsia Panevėžio apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas. Pasak jo atstovės Rasos Černauskaitės, paskelbus paiešką, R. Bankausko buvo ieškoma ir ligoninės patalpose.
„Buvo patikrintos viešosios atrakintos patalpos, peržiūrėti vaizdo kamerų įrašai, pareigūnai kalbino asmenis, galėjusius matyti, į kurią pusę žmogus pasuko. Visų ligoninės pakampių išnaršyti, ko gero, neužtektų žmogiškųjų resursų, nes ten patalpos didžiulės su daug klaidžių koridorių, požemių ir kampučių“, – aiškino R. Černauskaitė.
Ar buvo apžiūrėtas ir rūsys, atstovė spaudai pripažįsta, jog dabar sunku pasakyti. Ji tvirtina, kad į paiešką buvo įsitraukę ir medikai – jie irgi naršė ligoninės patalpas.
Tačiau, pasak R. Černauskaitės, pagal pirminius liudytojų parodymus pareigūnai turėjo daugiau vilties, kad dingęs asmuo iš ligoninės išėjo į kiemą.
Dar tą pačią dieną, kai buvo gautas pranešimas apie dingusį ligotą žmogų, apieškoję ligoninę pareigūnai pradėjo paiešką ir aplinkiniuose rajonuose. Bandydami užčiuopti dingusiojo pėdsakus, bendravo su taksistais, autobusų vairuotojais – gal kažkas vežė, matė.
„Mes turėjome pirminę informaciją, kad išrašytas iš ligoninės, po to medikai patikslino, kad buvo perkeltas į kitą skyrių, iš kurio išėjo. O kodėl išėjo ir kur išėjo, iki šiol neaišku. Mirties aplinkybių tyrimas dar tęsiamas“, – „Sekundei“ teigė R. Černauskaitė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
