Nė karto nedalyvavę Bernatoniuose rengiamose Sūrio šventėse, tikrai nėra vienu metu regėję tokios gausybės įvairių spalvų, formų, dydžių, pavadinimų ir skonių sūrių. Vieni nuo kitų jie skiriasi ne tik išvaizda, bet ir pagaminimo būdais bei žaliavomis.
M. Blinstrubytės nuotr.
Dėl tokio sūrininkų išradingumo ir jų šventė nesibaigia – Bernatoniai jau penkioliktus metus iš eilės sūrių šventes rengia ir vis dar turi kuo patys pasidžiaugti ir ką kitiems parodyti.
Šventės sumanytoja ir organizatorė energingoji Reda Manikienė džiaugėsi, kad šeštadienį ir oras, kaip pagal užsakymą, rudeniškai šiltas, be lietaus buvo, ir muzikantai šaunūs atvyko, ir šventės dalyvių bei svečių pilna aikštė prigužėjo. Net iš kitų rajonų savo sūrius vežė, ant stalo dėjo, aukcione varžytis dėl jų kvietė.
„Kai ruošėme pirmąsias sūrio šventes net negalvojome, kad jos taps tradicinės ir bus tokios populiarios“, – “Sekundei” sakė Bernatonių bendruomenės pirmininkė.
Šeštadienį jau nuo vidurdienio žmonės galėjo po sūrių ir kitų kaimiškų gėrybių mugę pasižvalgyti, lauktuvių įsigyti.
Net septynių rūšių sūrių siūlė Ėriškių pieno kooperatyvo atstovė Ramunė Voiškienė. Sako, patys populiariausi, kaip mat išpirkti buvo – su kmynais ir su žolelėmis.
Šventės svečius domino ne tik karvių, bet ir ožkų pieno sūriai. Ramygaloje vykstančio garsaus ožkų parado laureatės – šauniausios ožkos šeimininkė Ksaverija Dobrovolskienė atsivežė net du krepšius nedidelių, po eurą pardavinėtų ožkos sūrių ir jie kaip mat buvo išgraibstyti.
Domino pirkėjus ir Bliūdžių kaimo gyventojos Laimos Ubartienės spausti ožkos sūriai – su kmynais, česnakais, kitais prieskoniais.
„Tie, kurie galvoja, kad ožkos pienas ar jo sūriai specifinį kvapą gali skleisti, klysta. Tai iš praeities toks įspūdis gali būti užsilikęs, anksčiau tikrai taip buvo. Dabar naujų veislių ožkyčių pienas visai kitoks ir sūris labai skanus“, – sako moteris.
Ožkų pieną sumaniai panaudojo ir bernatoniškė Urtė. Iš jo, įvairių priedų pridėjusi, gražius muilo gabaliukus išvirė ir mugėje juos pardavinėjo . Muilo gamybos paslapčių mergaitę, sako, visagalis internetas išmokė.
Tačiau tikroji Sūrio šventė prasidėjo popietę, kai per kaimą su spalvingais burbulais mojuojančiomis šokėjomis ir muzika atžygiavo dūdų orkestras ir paskelbė ypatingos – penkioliktosios Sūrio šventės pradžią.
Rajono meras Povilas Žagunis, pasveikinęs šventės dalyvius palinkėjo, kad jų gyvenime sūrio užtektų visada ir priminė: „Viskas dabar keičiasi, o sūris išlieka vis toks pat – skanus ir svarbus maistas“.
Pasiklausius Šilagalio kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestro „Sklepučini“, vadovaujamo Vilmanto Vapsvos bei pasižiūrėjus choreografinės grupės „Salida“ (vadovė Asta Skujytė), pasirodymo, prasidėjo didysis sūrių paradas.
Prijuostes užsirišę sūrių gamintojai, vienas po kito, nešė žiūrovams savo gardėsius , juos pristatė – pasakojo kaip vadinasi, iš ko pagaminti. Sūriai girti ne veltui – juk rengtasi net trims aukcionams. Juose buvo galima pačių gražiausių ir gardžiausių sūrių įsigyti.
Tarp Lėlių vežimo teatro spektaklio, įvairių ansamblių pasirodymų žiūrovai galėjo dėl labiausiai patikusių sūrių varžytis.
Gėlių žiedais, vaisiais, šermukšniais, aguonomis ir visokiomis kitomis gėrybėmis puošti sūriai stebino ir viliojo žiūrovus ne tik savo išvaizda, bet ir pavadinimais – „Eglės šakelė“, „Damų svajonė“, „Saldūs mokslo vaisiai“, „Auksytė“, „Atspėk iš ko“, „Drugelis“, „Ožkos rudenėlis“, „Desertinis“ ir daugelis kitų.
Savo sūrius pateikė ne tik Panevėžio, bet ir kitų rajonų atstovai. Viešnia iš Biržų krašto atsivežė sūrį simboliniu, tam kraštui labai tinkančiu, pavadimu „Prie alaus“. Sūrininkas iš Joniškio rajono įspūdingą sūrį pristatydamas pasidžiaugė, kad ir pas juos neseniai Sūrio šventė buvusi. Joje pavyko net rekordą pasiekti – 14 kilogramų sveriantį sūrį suspausti.
Išgirdę tokią naujieną bernatoniečiai sukluso ir pažadėjo nenusileisti – kitais metais 15 kilogramų sūriu būsimos šventės dalyvius pradžiuginti.
Vitalija Jalianiauskienė
M. Blinstrubytės nuotr.
