Rio de Žaneiro olimpiadoje bronzos medalį su porininke Milda Valčiukaite iškovojusi Donata Vištartaitė šiltai prisimena savo karjeros pradžią Kaune. „Mano pirmieji treneriai daug davė, kad pasiekčiau tai, ką turiu dabar“, − sakė sportininkė. Šį savaitgalį jos laukia dar viena džiugi akimirka – olimpiados medalininkė tuokiasi su savo išrinktuoju.
– Donata, ar jus vargina padidėjęs dėmesys?
– Dėmesys labai malonus, bet truputį vargina. Dabar jo sulaukiu ypač daug, nespėju su visais pabendrauti, susitikti. Bet viskas gerai.
– Ar jau spėjote atsigauti po olimpiados? Rankos dar pūslėtos?
– Ne, ant rankų nėra pūslių. Jos tampa pūslėtos tik pavasarį, nes žiemą turime pertrauką, o pirmąjį pavasario mėnesį rankos yra kruvinos.
Poilsis kol kas intensyvus, reikia sutvarkyti daug reikalų, todėl tikrų atostogų kol kas nejaučiu. Netrukus nuo dėmesio pabėgsiu ir galėsiu trumpai pailsėti.
– Ar per karjerą buvo akimirkų, kai gailėjotės iš Šilalės atvykusi į Kauną ir pradėjusi irkluoti?
– Ne, niekada nesigailėjau. Aišku, pasitaikė sunkių akimirkų, buvo vienas momentas, pereinant iš mokyklinio amžiaus į jaunimo ir suaugusiųjų grupes, kai rezultatai negerėjo taip greitai, kaip norėjosi. Tada kildavo dvejonių, ar sugebėsiu, ar verta toliau sportuoti, gal reikėtų keisti gyvenimą ir pasinešti į mokslą, darbą. Bet sportas nugalėjo.
Dabar pasitaiko sunkių dienų, kai atrodo, kad nieko nebegaliu, bet tai greitai praeina.
– Šis sportas reikalauja daug jėgų, ištvermės. Kas jums suteikia stiprybės?
– Stengiuosi prisiminti savo tikslus. Sau sakau, kad viskas įmanoma, kartais reikia pakentėti. Įkvėpėjų aplinkui yra labai daug. Tai – mano pirmieji treneriai Nijolė Savickytė ir Algirdas Arelis. Jie mane suformavo ne tik kaip sportininkę, bet ir kaip asmenybę. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau su jais. Tai – man labai brangūs žmonės.
– Kalbate apie tikslus. Olimpinis medalis jau yra. Koks kitas tikslas?
– Pieš Londono olimpines žaidynes, kai prasidėjo atrankos, mano svajonė buvo iškovoti kelialapį į jas. Kai tai pavyko, išsipildė pirmoji svajonė. Kai patekau į olimpines žaidynes, svajojau patekti į aštuntuką. Londone kaip tik buvau aštunta.
Tada pradėjau svajoti apie olimpinį medalį. Tai pavyko. Dabar belieka aukščiausios prabos medalis. Dar yra apie ką svajoti, tobulėti taip pat yra kur. Svajoju apie Tokijo olimpiadą.
– 2013 m. tapote pasaulio ir Europos čempionėmis. Ko gero, buvo minčių, kad ir Rio gali pavykti nuskinti auksą?
– Žinoma, svajonių yra, dėl jų dirbame. Nemanau, kad mums tai yra nepasiekiama. Tą dieną su stresu ir oro sąlygomis nesusitvarkėme taip gerai, kaip mūsų varžovės. Turime pripažinti, kad jos buvo stipresnės.
– Kokia jūsų ir Mildos Valčiukaitės sėkmės priežastis?
– Su Milda esame skirtingos, viena kitą puikiai papildome, pastūmėjame. Mildai sekasi trumpos distancijos, ji – labai greita sportininkė. Aš pasyvesnė, bet esu prie ištvermingųjų. Fiziologiškai esame gana skirtingos, bet tai netrukdo. Matome, kad dar galime tobulėti, imti pavyzdį viena iš kitos.
– Po kiekvienos olimpiados pasigirsta svarstymų, kodėl nepavyksta medalių laimėti lietuviams, pagal rezultatus galintiems tai padaryti. Tada kalbama apie psichologinį nusiteikimą. Ar jums yra buvę, kad jaučiatės puikiai, bet plaukiant nepasiseka ir medaliai nutolsta?
– Taip, yra buvę. Tai atsitiko po mūsų „auksinių“ 2013 m. Ir 2014, ir 2015 m. fiziškai buvome daug pajėgesnės nei anksčiau, sustiprėjome ir atskirai, ir kaip komanda, deja, to pranašumo įdėti į valtį nepavyko.
Labai svarbus psichologinis pasiruošimas. Kiekvienam sportininkui aišku, kad visi nori laimėti. Regis, užtenka ir užsidegimo, ir motyvacijos. Laimėjus tenka išgyventi aplinkinių spaudimą, kad bet koks rezultatas, išskyrus pirmąją vietą, yra katastrofa. Tai daro didelę įtaką.
Net labai stiprūs sportininkais kartais nesugeba realizuoti savo pranašumo. Mes 2014 ir 2015 m. likome be medalių, buvome patekusios į duobę. Šiemet pamažu kilome, laimėjome pasaulio taurės etapą, įgavome daugiau pasitikėjimo savimi ir olimpiadoje pasiekėme gerą rezultatą.
– Kas paliko stiprų įspūdį olimpiadoje?
– Ten jaučiausi lyg Kalėdų laikotarpiu, kai visiems kyla geros emocijos, vieni kitus nori palaikyti. Šventinė nuotaika tvyrojo kaimelyje, lietuvių komandoje. Smagu ten būti, nes visų sporto šakų atstovai gyvena kartu, vieni kitus palaiko.
– Daug kalbėta apie organizacinius nesklandumus, saugumą. Ar jūs leistumėte Brazilijai dar kartą organizuoti olimpiadą?
– Kodėl gi ne? Be abejo, viskas galėjo būti geriau, pasitaikė klaidų. Tikėčiausi, kad jie pamatys savo klaidas ir padarys išvadas. Nereikėtų smerkti brazilų – sunkumus lėmė nestabili politinė ir ekonominė situacija.
– Kaip vertinate irklavimo rinkinės konsultanto Italijos trenerio Giovanni Postiglione indėlį į jūsų sėkmę?
– Šio trenerio indėlis didžiulis. Su juo rinktinė pradėjo dirbti nuo 2013-ųjų. Tais pačiais metais pasipylė pirmieji medaliai pasaulio čempionate, mūsų duetas laimėjo auksą, vaikinai – sidabrą. Italas pakeitė treniruotes, negalėčiau pasakyti, kad kardinaliai, bet tikrai įnešė gaivaus oro. Naujovės pastūmėjo į priekį.
– Treneris A.Arelis pastebėjo, kad jam italo trenerio metodai pasirodė įtartini. Ar jis iš tikrųjų išsunkia visas jėgas ir jo metodai skirti ne kiekvienam?
– Pirmaisiais metais jautėmės kaip eksperimento dalyviai. Nežinojome, ko galime tikėtis, kokią tai turės įtaką. Jo sistema skyrėsi nuo to, prie ko buvome įpratę. Bet rezultatai kalba patys už save. Niekam nekilo abejonių dėl jo sistemos.
Nenorėčiau kalbėti apie visus italo treniruočių niuansus, bet darbo apimtys ir intensyvumas padidėjo, neliko poilsio dienų. ( Į Rio olimpines žaidynes šiemet lietuviai iškovojo 5 kelialapius (iš viso 10 sportininkų). Tai buvo didžiausia Lietuvos šalies irkluotojų delegacija olimpiadų istorijoje. – Aut. past.)
– Kartą sakėte, kad pasiruošimo laikotarpį ir pačias varžybas pavyksta paversti malonumu, o ne kančia ar didžiuliu spaudimu. Kaip tai darote?
– Stengiuosi ignoruoti aplinkinių spaudimą. Kartais aplinkiniai iš tavęs tikisi, galbūt nepagrįstai, per daug. Kai kurie mano, kad pasakydami „Parvežk medalį“, jie tave padrąsina, bet iš tikrųjų įvyksta atvirkščiai. Sportininkas jaučia didžiulį spaudimą ir suvokia, kad negali padaryti to, ko iš jo reikalaujama. Bet taip jau yra – žmonės linki medalių norėdami tik gero.
– Sidnėjaus olimpiados bronzos medalininkė Birutė Šakickienė pripažino, kad irklavimas jai kainavo daug sveikatos. Ar jūs kartais susimąstote apie tai?
– Mūsų sporto šaka nėra kontaktinė ir pasižyminti traumomis. Manau, kad į treniruočių programas įtraukiant tinkamą fizinio pasirengimo ir traumų prevencijos programą, jų įmanoma išvengti.
Dažniausiai kenčia nugara, keliai ir sąnariai, taip atsitinka dėl netaisyklingo darbo, neteisingų padėčių. Tai įmanoma kontroliuoti, jei komandoje yra gerų specialistų.
– Žodis radikulitas jums žinomas?
– Jį žino visi irkluotojai (juokiasi).
– Nemėgstate kalbėti apie asmeninį gyvenimą, bet to, kad tuokiatės, ilgai nepavyks nuslėpti. Ką galite papasakoti apie būsimą vyrą?
– Aš jį labai myliu. Dabar – labai gražus gyvenimo metas, esu labai laiminga. Džiaugiuosi permainomis savo gyvenime.
Vyras pats irklavo, treniravo vaikus, bet dabar sustabdė šią veiklą. (Donatos būsimas vyras – Jonas Karalius, kilęs iš garsios irkluotojų šeimos. Pora dabar gyvena Vilniuje. J.Karalius prieš porą metų metė irklavimą ir dirba pagal specialybę aviacijos srityje. Jis 4 metus studijavo Floridos technologijos institute aeronautikos mokslus, irklavo instituto aštuonvietę. 2011-aisiais Bostone lietuvis su aštuonvietės draugais laimėjo vieną didžiausių pasaulyje, „Head Of The Charles“, regatų. Karalių šeimai priklauso pirmojo Lietuvos privataus irklavimo klubo „Academia Remigum“ privatus irklavimo muziejus Trakuose. J.Karaliaus mama Rima Karalienė yra Lietuvos irklavimo federacijos viceprezidentė. – Aut. past.)
– Ar po vestuvių perimsite vyro pavardę ir tapsite Karaliene?
– Taip, bandau prie jos pratintis. Priprasiu, juk tai – labai graži pavardė (juokiasi).
– Ką veiksite po vestuvių?
– Pakeliausime, pailsėsime, paskui vėl laukia treniruotės. Gyvenimas nesikeičia. Dar nežinau, kada kitos varžybos. Keletą varžybų turėsime žiemą, jos vyks ant irklavimo treniruoklių. Vandenyje vėl varžysimės balandį.
Ant pjedestalo – tituluotos varžovės
2013 m. pasaulio ir Europos čempionės, 2014 ir 2015 m. Europos vicečempionės 27-erių D.Vištartaitė ir 22-ejų M.Valčiukaitė Rio olimpiados moterų porinių dviviečių valčių finale 2000 m distanciją įveikė per 7 min. 43,76 sek.
Olimpinėmis čempionėmis tapo Londono olimpiados bronzos medalių laimėtojos, 2014 m. pasaulio vicečempionės Lenkijos atstovės Magdalena Fularczyk-Kozlowska ir Natalia Madaj (7 min. 40,10 sek.), o vicečempionėmis – britės Victoria Thornley ir Katherine Grainger (7 min. 41,05 sek.). Ji Londono olimpiadoje su kita porininke iškovojo auksą.
Donata ir Milda finale įveikė 2015-ųjų pasaulio vicečempiones graikes Aikaterinį Nikolaidou ir Sofią Asoumanaki, joms buvo nusileidusios pusfinalyje. Praėjusių metų pasaulio čempionės, Naujosios Zelandijos atstovės Eve MacFarlane ir Zoe Stevenson, B finale finišavo paskutinės ir galutinėje įskaitoje liko tik dvyliktos.
Daug valios reikalaujantis sportas
Kauno irklavimo mokyklos treneris Algirdas Arelis D.Vištartaitę treniravo daug metų.
Kai Donata atvyko į Kauną, iš pradžių ją treniravo Nijolė Savickytė, vėliau, 2007 m., man ją pripiršo. Tais pačiais metais nuvažiavome į Pekiną, pasaulio jaunimo čempionatą, ir laimėjome 3-iąją vietą.
Ji labai gabi, pareiginga. Taip ir prilipo prie manęs 8 metus iki Rio olimpiados. Paskui dėl sveikatos problemų turėjau pasitraukti. Važiavau į treniruočių stovyklą Trakuose, palaikyti, nuteikti kovingai prieš varžybas, nors kovingumo jai ir taip netrūksta.
Paskui reikėjo rasti naują trenerį. Merginos pačios norėjo ir prikalbino panevėžietį Kęstutį Keblį. Jis atvažiuodavo jų treniruoti. Geras treneris, apsiskaitęs, viskuo domisi, išmano mediciną ir psichologiją.
Reikėtų paminėti dar vieną dalyką. Buvome stovykloje Graikijoje. Ten lietuvius treniravo italas Giovanni Postiglione. Paskutinius 2 metus dirbome pagal jo metodiką. Šis italas yra buvęs pripažintas geriausiu pasaulio treneriu, jis treniruoja Graikijos rinktinę.
Italas visko siekia per didžiausius krūvius, rengia po 3 treniruotes per dieną. Visiškai išsunkia sportininkus. Bijojau, kad sportininkai nepakels tokio krūvio. Bet jie norėjo pabandyti. Atrodo, kad italo metodai veikia, bet tinka ne visiems. Ko gero, dalis mūsų dueto nuopelnų tenka jam.
Irklavimas reikalauja daug valios. Irkluotojai dažnai būna tarp gyvybės ir mirties. Tai – sportas, kuriame laimėjimai pasiekiami tik per kančias“, − sakė A.Arelis.
DAINORAS LUKAS SK ŽURNALISTAS
