Savaitgalį, kai šimtai miesto moksleivių šventė naujų mokslo metų pradžią, į klasių susitikimą rinkosi buvę Juozo Balčikonio gimnazijos pirmosios mišrios laidos abiturientai. Prieš 60 metų mokyklą baigusiems dabar žilagalviams – jau po aštuoniasdešimt.
1956-ųjų laidos Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientai. M. BLINSTRUBYTĖS nuotr.
Susitinka kas penkerius metus
Tuometėje 1-oje vidurinėje mokykloje pirmąją mišrią – mergaičių ir berniukų – laidą1956 metais Panevėžyje baigė beveik 100 abiturientų. Šeštadienį į susitikimą iš visos Lietuvos suvažiavo kelios dešimtys šios laidos draugų – iš Kybartų, Palangos, Vilniaus, Kauno ir net Estijos.
Likus pusvalandžiui iki susitikimo, su pagrindine įvykių organizatore panevėžiete Irena Jarašūniene bendravome stoviniuodamos mokyklos koridoriuje prie lango. Tam, kad ponia Irena nepraleistų nė vieno į kiemą įžengiančio svečio.
„Mes susitinkame kas penkerius metus, todėl dabar savo draugus pamatysiu jau dvyliktą kartą. Kai buvome jauni, susitikimus rengdavome visur – gamyklose, pačioje mokykloje, kavinėse “, – pro langą vis žvilgčiodama pasakojimą pradėjo I. Jarašūnienė.
Ji sako, kad pokarinis laikotarpis buvęs labai sunkus, todėl ir išleistuvių vakaro prisiminti moteris nenori.
Irena Jarašūnienė. M. BLINSTRUBYTĖS nuotr.
„Mes neturėjome kuo apsirengti, bet pas mus nebuvo piktybiškų užgauliojimų, – pasakoja. – Turėjome gražias pravardes: pavyzdžiui, aš buvau Irisianka, kitas – Kupčius, Turkas, Topas, Altaris.“
Pasak ponios Irenos, jų tarp jų laidos buvusių abiturientų dabar yra habilituotų daktarų, dėstytojų, chirurgų, mokytojų, mokyklos direktorių.
„Aš baigiau Vilniaus valstybinį Vinco Kapsuko universitetą Ekonomikos pramonės fakultetą. Pagal šią specialybę dirbau mažai, nes man labiau prie širdies visuomeninis darbas“, – šypsosi I. Jarašūnienė.
Niekas nepasikeitė
Balčikonietė sako puikiai pamenanti iššūkius, laukusius gimnazijos moksleivių po nutarimo mergaičių mokyklą sujungti su berniukų.
„Buvo labai baisu, – prisipažįsta ponia Irena. – Tačiau greitai radome bendrą kalbą ir su mokytojais, ir su berniukais. Jie iš mūsų retsykiais pasijuokdavo, bet mes, mergaitės. nepasiduodavome, o tokių užgauliojimų ir įžeidinėjimų, kaip dabar vyksta mokyklose, tikrai nebuvo.“
I. Jarašūnienė neslėpė nekantriai laukusi šios dienos, kai susirinkę draugai pasivaikščios po mokyklą, apžiūrės gimnazijos muziejų, tada keliaus į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką ir galiausiai susitikimą atšvęs kavinėje.
Paklausus, kokie jausmai užvaldo širdį po šitiek metų sugrįžus į mokyklą, I. Jarašūnienė nusišypso:
„Čia prabėgo geriausi mūsų metai. Mes vieni prie kitų prieiname, stumtelim ranka ir klausiam „Na, kaip tu gyveni?“, elgiamės taip, kaip mokykloje. Nėra varžymosi, gražiai liaudiškai apsižodžiaujam!“
Čia tenka daryti trumpą pertraukėlę, nes ponia Irena pro langą pastebi kieme besidairančią naują viešnią.
„A, tai Zita, klasiokė mano, – greitai atpažįsta. – Na, tik įsivaizduokite – neina pro šitas duris, nori veržtis pro paradines! Ot išdykus merga!“
Modama pro langą, ponia Irena bando draugei kelią parodyti ir sykiu prisiminimais apie ją pasidalyti: „Ji labai gražiai rašydavo straipsnelius, gerai mokėjo lietuvių kalbą.“
Prasivėrus mokyklos durims, moterys apsikabinti neskuba. „Zitute, ko tu ten klaidžioji, nežinai, kad pro čia įeiti reikia? Užmiršk paradinės durys – jos jau seniai užkaltos, nežinojai?“ – traukia per dantį draugę I. Jarašūnienė.
Panevėžyje visada buvo smagiausia
Klasiokės gerų žodžių vieną kitai negaili. Zita sako Ireną buvus klasės siela – ji visada viską organizuodavo. „Sėdėjo galiniame suole ir ten tvarką su kavalieriais darė“, – už šmaikščias sutiktuves draugei „atsimoka“ Zita Jankūnienė.
„Kol pareidavome namo, dar pusvalandį ant kampo pašnekėdavom. Buvom labai geros draugės, ir abi iš „Palestinkos“ rajono“, – priduria ponia Zita, pasak kurios net nebuvo tokių minčių – neatvykti į susitikimą.
„Mes ateisim ir kniūbsčios atšliaušim, net jei ir dviese liksim!“ – patikina.
Česlovas Ladukas (kairėje). M. BLINSTRUBYTĖS nuotr.
Bekalbant su klasiokėmis, gimnazijos duris praveria pasipuošęs kostiumuotas vyriškis. „O Dieve, čia mano jaunystės meilė!“ – sušunka ponia Irena ir pasileidžia jam į glėbį.
Apipiltas moterų dėmesio, atvykėlis – balčikonietis Česlovas Ladukas – tik šypsojosi ir tikino esąs pasiruošęs visas mergaites išbučiuoti „į abudu pucus“.
„Dvidešimt metų dėsčiau universitete ekonominę teoriją, vėliau perėjau dirbti į leidyklą, parašiau vieną knygą, – vos rado akimirką trumpai apie save papasakoti ponas Česlovas. – Kiek atsimenu jaunystę, smagiausia buvo Panevėžyje. Amžius leido ir į šokius eiti, ir Tulpių gatvėje švęsti vakarūškas. Mokykloje buvau visuomenininkas, o draugai mane vadino Turku.“
Krėtė ir išdaigas
Po šiltų draugų apsikabinimų klausiausi, apie ką šnekučiuojasi trijulė, kaip ponia Irena draugams vardija, kas ir kaip atvažiuos į susitikimą, o kas šįkart į gimnaziją atvykti negalės – sveikata neleidžia.
„Viešpatie, aš Lietuvoje toliausiai gyvenu – iš Kybartų atpyliau daugiau nei 200 kilometrų, o, matai, jie čiaudi, serga – negali atvažiuoti! Na, aš jiems dar paskambinsiu!“ – grasino Z. Jankūnienė.
Netrukus prie šaunios kompanijos jungėsi vis daugiau draugų. Iš Palangos į Panevėžį atvykęs ornitologas Algimantas Petraitis prisistatė pravarde – Traperis.
„Turėjau polinkį gamtai, labai patiko medžioklė, tikriausiai dėlto draugai mane taip pavadino, – gūžtelėjo. – Retai būnu Panevėžyje, todėl dar kartą sugrįžti į mokyklą labai norėjau. Kad ir šiandien mane užvaldė šviesūs prisiminimai…“
Algimantas Petraitis. M. BLINSTRUBYTĖS nuotr.
Apie mokyklos metais iškrėstas išdaigas susirinkusieji kažkodėl pasakojo nenoriai, tačiau A. Petraitis vieną prisiminė.
„Viena mergaitė man rodė simpatiją, o aš nesupratau, kodėl ji prie manęs visada taip lenda. Kartą ją stipriau stumtelėjau ir ji atsitrenkė į suolą. Stipriai užsigavo ir pradėjo verkti. Tada atėjo istorijos mokytoja ir liepė man į mokyklą atsivesti tėvą. Verkdamas per laukus ėjau namo – baisu buvo ir tėvo, ir šiaip buvau išsigandęs, ką padariau. Laimė, viskas praėjo daug lengviau nei tikėjausi. Visi pasišnekėjome, atsiprašiau draugės, susitaikėme ir taip baigėsi pykčiai.“
Harmonija viską sutvarkė
Į susitikimą Juozo Balčikonio gimnazijoje vieni susitikimo dalyviai atvyko automobiliais, kiti – pėstute, vienus lydėjo sutuoktiniai, o kitus atvedė tą pačią mokyklą baigę anūkai. Tarp jų buvo ir gimnazijos 2006 metų laidos abiturientas Marius, į mokyklą atlydėjęs senelį Vytautą.
„Prieš susitikimą senelis nelabai jaudinosi, nes tokiame amžiuje nebėra dėl ko pergyventi. Be to, prie tokių laidos susibūrimų jau pripratęs. Žinoma jis ruošėsi nuo pat ryto, skambino ir klausė, ar galėčiau jį palydėti“, – kalbėjo Marius.
Pasiramsčiuodama lazdele į susitikimą atvyko ir šios laidos geografijos mokytoja Valerija Cemnolonskienė. 89 metų pedagogė sako atpažinusi visus buvusius mokinius – prie kiekvieno priėjusi galėtų pasakyti pavardę.
„Tai pirmoji ir vienintelė mokykla, kurioje aš dirbau, – šypsojosi mokytoja. – Kadangi gyvenu už gatvės, pro kambario langus kasdien matau šį pastatą – kas ateina, kas išeina.“
„Atsimenu, kai mergaites prijungė prie berniukų, tikrai nieko baisaus nebuvo. Mergaitės buvo švelnios ir mandagios, o berniukai pasiutę, bet bėgant laikui vaikai išsilygino, vyravo lyrika ir harmonija“, – teigė V. Cemnolonskienė.
Mokytoja Valerija Cemnolonskienė. M. BLINSTRUBYTĖS nuotr.
Istoriniai žurnalai
Atėjus šeštadienio vidurdieniui, Juozo Balčikonio gimnazijos duris jau vienas paskui kitą vėrė buvę mokiniai, senjorų keliamas šurmulys skambėjo visoje mokykloje. Apie ką šnekučiavosi grupelėmis sustoję žilagalviai, nuspėti nesunku. Šilti apsikabinimai, bučiniai, gražios ir nuoširdžios šypsenos, skambus juokas bylojo, kad amžius – ne priežastis pamiršti, kaip jautėmės būdami vaikais.
Stebint tokį retą ir unikalų man vaizdą priėjo Juozo Balčikonio gimnazijos istorijos mokytojas, vietos muziejaus kuratorius Algimantas Kolinis.
„Matau, kaip žavitės šiltomis akimirkomis, – nusišypsojo. – O aš tokį vaizdą matau beveik kiekvieną savaitgalį. Praėjusį šeštadienį susitikimą čia šventė 1966-ųjų metų laida. Dar kitą savaitgalį mokykloje vyks 2006 metų laidos susitikimas. Klasiokai susitinka paminėti nebūtinai jubiliejinių sukakčių. Jie džiaugiasi vieni kitus pamatę, pasakoja, dalijasi prisiminimais, mintimis kas išgyventa per tą laikotarpį. Emocijos ir džiaugsmas čia liejasi per kraštus. Ir, galiu pasakyti, kuo vyresni žmonės, tuo džiaugsmo daugiau. Buvę mokiniai ne tik dar kartą sėda į savo suolus, bet ir aplanko gimnazijos muziejų, palieka įrašus svečių knygoje.“
Anot istorijos mokytojo, gimnazija yra išsaugojusi 1956 metų laidos žurnalus, tad senjorai galėjo pasižiūrėti ir prisiminti kas juos mokė, kokius pažymius gaudavo prieš 60 metų.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
