Pietūs prasidėjo, lyg peržengus nuodėmės slenkstį. Ne ta prasme, kuri galėtų dingtelėti jautriems žmonėms, visus labai kūniškus ir mažumėlę dvasinius malonumus rikiuojantiems pagal daktaro Sigmunto Freudo taisykles.
Sriubčiodamas baltą pietų pusrutulio Brancott Estate (3,75 euro už taurę) jaučiau laužantis sau duotą pasižadėjimą nerecenzuoti naujojo elito pamėgtų brangių restoranų, kurių demonstratyvus lankymas ir atsainus sąskaitų apmokėjimas yra tarsi ypatingų galių ir socialinio išskirtinumo pabrėžimas. Kita vertus, brangiausių restoranų virtuvės retai būna prastos. Ir be jų būtų labai blogai.
Birutės alėjoje dviejuose naujuose ištaiginguose pastatuose įsikūręs viešbutis „Palanga“ puikuojasi savo restoranu. Optimistiško modernizmo dvasia dvelkianti erdvė tiko baltų staltiesių restoranui, kuris senais pokario laikais bent jau Ostendėje ar net Keip Kode būtų buvęs pilnas kostiumuotų vyrų ir jaunų moterų puošniomis suknelėmis. Dabar visuomenės aprangos kodas pasikeitęs, o pramogaujančio elito drapanos neperskaičius pavadinimų niekuo esmingai nesiskiria nuo beviltiškos J. Basanavičiaus gatvės minios. Nei gerai, nei blogai.
Metų metus profesiniuose didžiojo pasaulio reikaluose paskendę, bet be piniginių rūpesčių dar jauni profesionalai su dviem vaikais buvo mano šeimininkai. Tad geras pulkas valgytojų, galinčių patikrinti platesnę skalę Palangos gėrybių. Eikim stačiai prie lėkščių. Pradėjau nuo lengvų smidrų salotų su ožkų sūriu (10 eurų). Anapus stalo atkeliavo tunų tartaras su humusu (15 eurų). Kiti laukė sriubos. Kaip įprasta, pradėjau ragauti nuo svetimos lėkštės. Tunai buvo labai saugiai prižiūrėti ir taip stipriai atšaldyti, kad nebuvo kada laukti, kol pasijaus kas nors daugiau už šviežumos pažadą. Maniškės salotos buvo apgaulingos. Tikėjau pavadinimu, o čia tradicines žoles puošė keli garinti smidrų stiebai, kurie duete su ožkų sūriu turi skambėti it itališka arija.
Sriubos. Vaikų kapstoma vištienos frikadelių sriuba (5 eurai) buvo bedvasė kaip ir mano nurytos salotos. Brandesnių valgytojų lėkštėse garavo ištaiginga antienos sriuba su baravykais (9 eurai) – virtuvės pasididžiavimas, jeigu tikėsime padavėjais. Dosnių užstalės šeimininkų skatinamas ragavau su pasimėgavimu, o paskutiniam šio kėlinio veiksmui palikau savo kreminę baklažanų sriubą (8 eurai). Taktika pasiteisino: niekada nebuvau ragavęs tokio sėkmingo baklažanų valgio. Vos jaučiamas aromatas daržovės, krečiančios daugiausia virtuvės išdaigų mėgėjų lygos atstovams. Aksominė kremo tekstūra, nedidelis viralo duburys su magišku alyvų aliejaus lašu erdvios baltos lėkštės viduryje. Regėjosi it koks ritualinis su dievais bendraujančiųjų valgis. Nieko neprikiši, pagalvojau beveik ekstaziškai.
Pagrindiniai patiekalai. Vaikų blynelių su varške (po 7 eurus) neragavau. Kiti trys pasirinkimai varžėsi lyg Rio olimpiados pusfinalininkai. Aš užsisakiau ant žarijų keptų jūrinių ešerių gabalėlių (22 eurai). Kiti du – jautienos filė steiką ir laukinio jūrinio ešerio kepsnį. Abu po 28 eurus. Žuvis buvo nepriekaištinga. Jūros lengvumo, šviežumos gūsio, rudens ilgesio ir skonio – tikra skilvio poezija. Tarsi pažadėtoji virtuvės žemė Baltijos pakrantėje. Gal tik pridurčiau, kad maniškiai didesnius natūralaus karščio išbandymus atlaikę kepsneliai man pasirodė labiau intriguojantys už didesnes pretenzijas rodantį ešerį kaimyno lėkštėje.
Jautienos steikas buvo, sakyčiau, Šiaurės Italijos stiliaus. Kiek stipriau pakeptas mėsos gabalas buvo supjaustytas ir akims paganyti, ir visam aromatui atsiskleisti. Sukiojausi po stalą su abiem įrankiais rankose lyg koks pradedantysis buriuotojas ir ragavau tai iš vieno, tai iš kito valgytojo lėkštės. Visi maloniai šypsojosi, o juk galėjo ir per bortą švystelėti. Buvo pakankamai visko, ką geras restoranas gali atskleisti ir ko atsainūs poilsiautojai nepajėgia sugadinti. Prie gretimo stalelio muistėsi jauna dama aukštakulniais bateliais su šuniuku ir pagyvenusiu vyru, apmokančiu sąskaitą. Už lango – geri automobiliai dažnai rusiškais numeriais.
Turėjau eiti iki galo, tad kartu su vaikais užsisakiau klasikinę panna cotta su avietėmis už 7 eurus. Desertas paruoštas tiksliai, recepto nuorodos tarp dantų negirgždėjo, procentai ir proporcijos mandagiai susikalbėjo su smaguriaujančio restoranų reporterio lūkesčiais. Išties, su puodeliu 3 eurus kainavusia espreso kava tai skambėjo lyg koks solo smuikui su malonia kompanija. Palangos restoranas yra labai rimtas dalykas, kuris reikalauja atsakingo požiūrio ir dalyvavimo. Pagrindiniam agresyviai poilsiaujančių lietuvių, baltarusių ir rusų srautui tekant J. Basanavičiaus gatvės vaga, čia jautiesi prie jūros, bet be baimės, jog greitai baigsis vasara. Pakilom nuo stalo ir žengėm laukan su darbo rudens viltimi.
„Palanga“, Birutės al. 60, Palanga.
Įvertinimas – keturios šakutės iš penkių.
