Tamsus (pusės litro bokalas už 2 eurus) – juodbruvai keturiasdešimtmetei, šviesus (1,5 euro už mažą stiklinę) – man. Ne dėl spalvų ir šešėlių darnos, ne dėl to, kas likę iš maniškių plaukų. „Tores bravore“, it ramių pietų bastionas įsitvirtinusiame Pavilnio gyvenvietės aukštumose, didesnio pasirinkimo tiesiog nebuvo.
Kadangi nesu alaus ekspertas, tik restoranų reporteris, tad labai trumpai: šiandien šios užeigos alus tikrai pralaimėtų skonio varžybas daugeliui kitų mažųjų daryklų alui. Dėl jo Gedimino prospekte taksi neieškočiau. Sakant tiesiai, dėl alaus čia važiuoti neverta.
Pavilnio gamtos žavesys ir restorano šeimininkų gebėjimas pasidalyti juo su klientais tikrai būtų geresnis pretekstas čia atsidurti. Nuo terasos atsiveriantys žalio slėnio slėpiniai gundė Vilniaus romantizmo vaizduotę. Senas, laiko ir barbarų apdaužytas fortepijonas, falšyvo sovietų baroko stiliaus bronzinė skulptūra šalia jo, neaiškios medžiagos chimera ant tolimo terasos turėklo – visa tai labai sustiprino įspūdį. Mąslios meno kritikės akys anapus stalo skaitė meniu ir nerodė ženklų, kad mano interpretacijos būtų rimčiau sudominusios.
Dar gurkšnis alaus, ir buvome pasirengę sočiai papietauti. Virtuvės idėjos šioje vietoje sukaltos tvirtai kaip pats statinys. Daug valgių, be kurių nei kardo, nei arklo rankenos negalėtum pajudinti. Mėsa viešpatauja, nors vegetarui yra keli pasiūlymai (išskirčiau burokėlių karpačą už 5,5 euro). Klasikinis žuvų trio. Midijos, upėtakis, lašiša nuo 8 iki 12 eurų. Tačiau ant žalių Pavilnio kalvų tai tinka mažiau nei karaimiški kibinai prie Trakų pilies. Jau kažkada esu sakęs, kad keistas įprotis valgyti žuvį mėsos restorane.
Nepaisydami to, dar nepaisydami lyties ir amžiaus skirtumo, palinkstam nuodėmės link. Abu pasirenkam vyriškai, iš anksto susiderėję, kad dalysimės viskuo, kas prieš mus atsidurs. Jai – kietojo sūrio salotos (3,5 euro), jūrų gėrybių sriuba (4,9 euro), jaučio žando patiekalas (10 eurų). Man – graikiškos salotos (4,5 euro), dienos sriuba (1,9 euro), steikas (anguso antrekotas – 17,9 euro). Priemiesčio tikrovė turi savo ritmą, o laikas į viską įskaičiuotas. Renkasi pietaujantys darboholikai, pripratinę skaičiuoti minutes ir padavėjų žingsnius. Tad patiekalai valgytojus pasiekia gana greitai, be jokių įmantrių pauzių.
Kietojo sūrio salotos kitoje vietoje būtų puikiausiai pavadintos „Cezario“. Neabejotinai geras priprastas salotų variantas, kuris nei „Tores bravorui“, nei jokiai kitai vietai gėdos nedarytų. Mano graikiškos kiek labiau prašėsi kritinių įžvalgų, traukiant į šalį paprikų juosteles ir ieškant aliejaus ir fetos sūrio santykiavimo pėdsakų. Viskas daugiau mažiau pakenčiama ir šiame bare. Sriuba anapus stalo buvo geresnė. Prieskonių apglėbtas žuvų viralas su geldelėmis daugiau akims, o ne gomuriui ganyti, netoli to atsiduriančiomis krevetėmis ir maloniai viešpataujančiais lašišų gabalėliais buvo viešai pripažintas motyvas siekti to, kas man nepriklausė. Mano sriuba gali būti nurašyta į dėmesio nevertos kasdienybės paribius. Pomidorinė su ryžiais be jokios fantazijos. Srėbk ir pirmyn į popietės darbus.
Jautiena. Čia restoranas pasirodo pavadinimo vertas. Jautienos žandinės gabalai, atlaikę išbandymus ilgo kantraus troškinimo inde, buvo gardžiai sultingi, lengvai irstantys ir dar lengviau prieinami net labai nuo dietologų patarimų priklausantiems skilviams. Žinoma, toks ruošos būdas prašosi daugiau šalutinių stipraus skonio komponentų. Tiko keptų bulvių laiveliai, burokėliai ir – be jokios abejonės – krienų padažas. Krienai galėtų tikti tuštėjančios ir gamtosaugininkų labai mylimos Lietuvos herbui. Šalia juodos duonos tai yra Nemuno pakrančių pranašumo ženklas.
Mano kepsnys keliavo per terasą nė kiek neatvėsęs, nors mano pageidavimu buvo labai mažai keptas. Puikus, kokybiškas steikas be jokių sentimentų. Jam stiprios draugijos nereikia – paprastos bulvytės ir šakelė keptų vyšninių pomidorų. Ta kompozicija turėjo tik vieną situacinį trūkumą: buvo taip gardu, kad moteris priešais mane galėjo suabejoti, kam daugiau teko dėmesio. Įtikinau paragauti iš mano lėkštės – patiko. Ne pirmas kartas. Abu jautienos patiekalai buvo garbingo virtuvės elgesio įrodymai, užtarnaujantys gerą vardą Vilniaus kalvoms, nuo kurių kadaise skambėjo geležinio vilko staugimas.
Saulei leidžiantis arčiau medžių viršūnių mums liko baigiamieji akordai. Du espreso (1,4 euro už puodelį) ir malonus mėsėdžių irštvos netikėtumas – puikus šviežiai pagamintas sūrio pyragas (vienas gabalas dviem – 3,5 euro). Sotumas ir elegancija prašėsi Pietų Italijos siestos. Pagalvojau, kad vietoj lopšinės Europos šiaurei gali skambėti giesmės Pavilnio stumbrui.
„Tores bravoras“, Gurių g. 10, Vilnius
Įvertinimas – trys šakutės iš penkių.
