Kiekvienais olimpiniais metais, prieš prasidedant žaidynėms, visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi, kaip į būsimos sporto fiestos vietą keliauja pagrindinis jos simbolis – olimpinė ugnis. Uždegta Graikijoje, ji apsuka visą planetą, kol galiausiai pasiekia aukurą, kuriame degs iki žaidynių pabaigos.
Rio de Žaneiro žaidynių ugnis buvo įžiebta balandžio 21-ąją Olimpijoje, tačiau Braziliją deglas pasiekė po savaitės, o kelionę Rio baigs tik rugpjūčio 5 dieną.
Tačiau kelias, kurį įveikia olimpinė liepsna, retai įveikiamas be nuotykių.
Vis tas nelemtas pavydas…
Ugnis – vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Ir nieko nuostabaus: juk gimė ši tradicija dar senovės Graikijoje, kai tikėta, jog ugnį šventindavo patys Olimpo dievai.
Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Nors pirmosios olimpiados buvo rengiamos Dzeuso garbei, ši konkreti tradicija sieta su žmonių globėju titanu Prometėjumi, pavogusiu ugnį iš Olimpo dievų ir dovanojusiu ją žmonėms.
Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, – tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Tada prie jos priglaudžiamas deglas ir perduodamas pirmajam estafetės dalyviui.
Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat paskutinių varžybų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. O ši tradicija, beje, yra nauja: senovės Graikijoje dieviškosios ugnies niekas neliesdavo – laukdavo, kol užges pati.
Netrukus po to, kai 3-iajame dešimtmetyje atgimė olimpinės ugnies uždegimo tradicija, atgimė ir tradicija Olimpijoje įžiebtą deglą nešti į žaidynių vietą.
Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė buvo surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. 3 187 km atstumą jie įveikė vos per 12 dienų ir 11 naktų.
Tai buvo Karlo Dymo, Berlyno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto generalinio sekretoriaus, sumanymas. Deglus pagamino Krupo koncerno karinė gamykla pagal skulptoriaus Valterio Lemkės dizainą. To paties skulptorius, kuris, be kita ko, sukūrė svastikas laikančius erelius ant Liuftvafės reichsmaršalo Hermano Geringo Aviacijos ministerijos Berlyne fasado.
O štai ugnį žiemos olimpinėms žaidynėms gabenti tokiu neįprastu būdu pradėta gerokai vėliau: pirmoji „šaltoji“ estafetė įvyko tik 1952 metais.
Iš pradžių olimpinį deglą į žaidynių vietą gabendavo tik bėgikai – apie jokius kitus būdus nė negalvota. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tą padarys originaliau. Todėl ugnis yra ir laivais plaukiojusi, ir skraidžiusi lėktuvais, keliavusi „raita“ ir šunų kinkiniais, nusileidusi į jūros dugną ir net pabuvusi kosmose.
Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų. Pasitaikė, kad deglo nešėjai pargriūdavo finišo tiesiojoje, atsitiktinai užsidegdavo patys, pats deglas buvo sukeistas ir bandytas pavogti.
Oru ir vandeniu
Pirmąsyk į orą olimpinė ugnis pakilo dar 1952 metais – pakeliui į Helsinkio vasaros žaidynes. Tokio neįprasto būdo organizatoriai ėmėsi išskirtinai dėl jo efektingumo ir noro pasipuikuoti, mat iki tol šito niekas nedarė.
Ugnis į Suomiją atkeliavo specialiu, kruopščiai suplanuotu ir nustatytu maršrutu, mat idėjos autoriams dar ir norėjosi, kad jos švytėjimas susilietu su poliarinėmis dienomis nenusileidžiančios saulės šviesa. Gaila, padaryti kokybiškų nuotraukų skrydžio metu nepavyko. Teko patikėti lėktuvo įgulos garbės žodžiu, jog viskas įvyko kaip tik taip, kaip buvo sumanyta.
O štai kitas olimpinės ugnies skrydis – 1956-aisiais – jau buvo priverstinis. Antraip būtų buvę sunkoka nugabenti ją į Australiją, Melburną. Ir taip pakako būgštavimų dėl sudėtingų oro sąlygų ir atstumo: ore lėktuvas turėjo praleisti nei daug, nei mažai – 12 valandų. Kad apsaugotų ugnį nuo drėgmės ir kitų nepalankių aplinkos veiksnių, ją perkėlė į senovinį šachtininko žibintą. Ir viskas baigėsi sėkmingai.
Taigi skraidyti olimpinei ugniai – ne naujovė. Nors kartais, teisybė, sugalvojama naujų, unikalių transportavimo būdų. Tarp jų yra net šuolis parašiutu! O taip pat pasivažinėjimai tramvajumi, sniegaeigiu, invalido vežimėliu, metro, dviračiu, motociklu, skrydžiai oro balionu, viršgarsiniu lėktuvu „Concorde“ ir galiausiai – net eksperimentine skraidančia kuprine.
Į savo pirmąjį plaukiojimą olimpinė ugnis išsiruošė 1948 metais. Ši kelionė irgi buvo būtinybė: žaidynių simboliui reikėjo kažkaip pasiekti Angliją. Taigi dėl Londono olimpiados deglas kirto Lamanšo sąsiaurį vienu Didžiosios Britanijos karinio laivyno laivu. Tas buvo toks didelis, jog jame „tilpo“ net du ugnies estafetės etapai – deglą spėjo panešti du garsūs to meto atletai.
Po to karto kelionių vandeniu Olimpijos ugniai, švelniai pasakius, nestigo. Deglas plaukiojo ne sykį ir ne du – kateriais, baidarėmis, indėniškomis kanojomis ir Venecijos gondolomis, rekonstruotu XVII amžiaus burlaiviu ir tiesiog garsių plaukikų rankose.
Pabuvo olimpinė ugnis ir po vandeniu. Pirmą kartą tai nutiko 2000-ųjų Sidnėjaus žaidynių išvakarėse – deglą panardino į gilumą prie Didžiojo barjerinio rifo dalies, vadinamos Aženkūro rifu, netoli Australijos Kvinslando valstijos pakrantės. Kaip galima numanyti, be ilgo kruopštaus pasirengimo ši ceremonija neapsiėjo. Reikėjo sukurti specialų deglą, kad ugnis po vandeniu ne tik neužgestų, bet ir skleistų ryškią šviesą.
„Povandeninį“ degųjį mišinį uždegė, kaip visada, nuo Olimpijos ugnies, perduotos estafete. Garbė plaukti su olimpiniu deglu rankoje teko australei biologei Vendei Kreig-Dankan – jį ugnį vandenyno dugnu nešė net 3 minutes. Aišku, dėl abiejų – estafetininkės ir deglo – saugumo greta visą tą laiką buvo ir profesionalių narų komanda.
Antrą kartą olimpinis deglas po vandeniu atsidūrė ne taip seniai, 2013 metais, per estafetę Rusijos teritorijoje. Rusai panardino ugnį į giliausio planetos ežero – Baikalo – dugną. Ir pasistengė surengti tikrą šou. Už 50 km nuo kranto, netoli Listviankos kaimelio prie Angaros ištakų, trys narai, apsivilkę specialiais tautiniais raštais margintais naro kostiumais, nusileido į 15 m gylį. O kad ugnis neužgestų, perkėlė ją į specialų deglą, o tą dar dėl viso pikto papildė pirotechnikos užtaisu.
Į sausumą deglą grąžino sportininkas, pakilęs nuo vandens reaktyvine kuprine.
Žirgais, kupranugariais ir… drakonu
Žirgų sportas – viena tradicinių vasaros olimpinių žaidynių disciplinų. Tačiau per jau minėtą 1956 metų Melburno olimpiadą raiteliams teko varžytis… Švedijoje. Mat Australijoje tuo metu galiojęs karantinas draudė įvežti į šalį žirgus.
Taigi švedai, nusprendę neatsilikti nuo organizatorių australų, irgi atsivežė iš Olimpijos ugnį. O kadangi Švedijoje vyko tik žirgų sporto varžybos, tai ir atgabeno ugnį jie.
Bet tai vieni niekai, palyginti su tuo, kokiais egzotiniais gyvūnais vėliau teko keliauti deglui.
2000 metais jį į Sidnėjaus žaidynes Australijos dykumomis gabeno kupranugariais. Kitais metais ugniai teko pasivėžinti ir ant dramblio nugaros, ir ant temperamentingųjų Ispanijos bulių.
Prieš Sočio olimpiadą Chakasijoje ugnis važinėjosi šunų ir elnių kinkiniais. O per 2010-ųjų žiemos olimpiadą ją į Vankuverio Fols Kriko įlanką atgabeno… drakonas. Aišku, ne tikras, bet vadinamoji kiniška dvidešimties irklų galera, kurių nosis ir laivagalis puošiami atitinkamai kiniško drakono galva ir uodega.
Dar vienas netipiškas olimpinės ugnies transportavimo iš vienos vandenyno pusės į kitą būdas sugalvotas 1976-aisiais. Iš tikrųjų viskas buvo labai paprasta: kadangi žaidynės vyko Monrealyje, deglą tereikėjo perkelti per Atlanto vandenyną. Tačiau Kanados valdžia ir olimpiados iškilmių organizacinis komitetas sugalvojo daug spartesnį ir efektyvesnį būdą tą padaryti. Kanadiečiai pasitelkė superšiuolaikišką aniems laikams įrangą ir perdavė ugnį… radijo bangomis. Kaip? Deglas, kaip ir reikalauja taisyklės, buvo uždegtas Graikijoje, tada pastatytas prieš specialų jutiklį, fiksuojantį jonizuotas daleles ir paverčiantį jas radijo signalu. Gautą impulsą perdavė per Atlantą talkinant dviem kosminiams palydovams. Jau Kanadoje, pagrindiniame žaidynių stadione, radijo signalas aktyvavo lazerio spindulį, ir tas uždegė olimpinę ugnį.
Vis dėlto pačiu efektingiausiu – na, ir romantiškiausiu – olimpinės ugnies uždegimo būdu tebelaikomas Barselonos vasaros žaidynių organizatorių sumanymas. Ten 1992-aisiais pasaulinio garso parolimpietis lankininkas Antonijus Reboljas paleido liepsnojančią strėlę tiesiai į olimpinio aukuro žiotis. Stovėdamas stadiono centre, į jį nukreipto prožektoriaus spindulyje, sportininkas nusitaikė visiškoje tamsoje – iš atminties. Žiūrovų minia aiktelėjo, kai, staiga įsiplieskęs, milžiniškas aukuras nušvietė viską aplinkui.
Šūvis buvo idealus, bet ar reikia stebėtis? A. Reboljas buvo atrinktas iš 200 lankininkų, o tada dar kelis mėnesius treniravosi tamsoje imituojamo vėjo sąlygomis.
Kelionė į kosmosą ir atgal
Kosmose olimpinė ugnis gavo progą pasisvečiuoti prieš 1996 metų Atlantos žaidynes. Bet gana greitai vėl pakartojo kelionę – pakeliui į Sidnėjų 2000-aisiais. Suprantama, saugumo sumetimais ugnies kosminiame laive niekas nedegė.
Paskui, 2013-aisiais, rusai neatsispyrė pagundai pakartoti šį žygį, taigi olimpinė ugnis ne tik pasiskraidė ten ir atgal, bet ir pabuvo atvirame kosmose.
Tų metų lapkričio 9 dieną erdvėlaivis „Sojuz“ su trimis kosmonautais ir vienu olimpiniu deglu pakilo skrydžiui į Tarptautinę kosminę stotį. Vidun deglą įnešė rusas kosmonautas Michailas Tiurinas ir jo kolegos – amerikietis astronautas Ričardas Mastrakijus bei japonas Koičis Vakata.
Stotyje deglas pabuvo kiekvieno įgulos nario rankose, kiekvienoje Tarptautinės orbitinės stoties sekcijoje. O tada kosmonautai Olegas Kotovas ir Sergejus Riazanskis išnešė deglą į atvirą kosmosą, kur tas praleido apie 4 valandas. Ten pat buvo surengtas dar vienas estafetes etapas – pirmą sykį per visą olimpinių žaidynių istoriją.
Paskui „Sojuz“ su trimis Tarptautinės orbitinės stoties įgulos nariais sėkmingai nusileido Kazachstane ir grąžino jau užgesusį olimpinį deglą į Žemę. Iškart po nusileidimo kosmonautas Fiodoras Jurčichinas perdavė jį Rusijos olimpinio komiteto atstovams. Deglą vėl pripildė dujų ir būtent nuo jo uždegė Sočio žiemos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos ugnį.
Nenugalimos aplinkybės
Kai kelias toks ilgas, olimpiniai ugniai gali nutikti bet kas. Ir paprastai nutinka. Buvo, kad deglas geso dėl lietaus, vėjo arba išvis nepaaiškinamų priežasčių. Todėl tokiems atvejams, be pagrindinio deglo, nuo olimpinės ugnies visada pridega dar ir specialias lempas, kurios nežinia kada gali praversti. Juk gali ne tik pakeliui užgesti deglas, bet ir fakelas pagrindiniame stadione. Juokai menki: olimpinę ugnį, laikantis visų tradicijų, galima uždegti tik nuo „tikrosios“ Olimpijos ugnies.
Bene kurioziškiausias dalykas su ugnimi nutiko 2012 metais Londono žaidynių išvakarėse. Tąkart ji pirmąsyk užgeso dar per iškilmingą įžiebimo Olimpijoje ceremoniją. Staigus vėjo gūsis užpūtė tik įsižiebusią mažą liepsnelę, o rezervinių lempų net nespėta uždegti. Todėl vyriausiajai „vaidilutei“ teko pradėti visą ceremoniją iš naujo ir vėl specialiu veidrodžiu degti šventą ugnį.
Žmogiškojo veiksnio irgi ne visada pavyksta išvengti. Pavyzdžiui, deglą itin dažnai nešantys bėgikai juk neapsaugoti nuo pargriuvimo.
Pirmąkart toks nemalonus nutikimas ugnies estafetę sutrukdė per 1956-ųjų žiemos žaidynes Kortina d’Ampece, Italijoje. Nelaimė parkristi teko čiuožėjui Gvidui Karoliui, kuriam buvo patikėta garbė baigti estafetę. Deja, likus keliems metrams iki simbolinio finišo jis susipainiojo mikrofonų ir kitos aparatūros laiduose ir išsitiesė dešimčių tūkstančių vietos bei milijonų televizijos žiūrovų akivaizdoje. Vis dėlto šaunuolis sportininkas sugebėjo išlaikyti deglą rankose ir, kai pagaliau atsistojo, uždegė, kaip ir turėjo, olimpinę ugnį.
Liepsnojantys apatiniai merui
Beje, faktas, jog olimpinio deglo ir jo nešimo estafetės tradiciją sugalvojo naciai, patiko toli gražu ne visiems.
1956 metais grupė studentų iš Sidnėjaus universiteto, vadovaujama būsimojo veterinaro Bario Larkino, per Melburno žaidynes nusprendė surengti savotišką protesto akciją. Pokštininkai išlaužė paprasčiausios kėdės koją, nudažė ją olimpinio deglo spalva, viršuje pritaisė skardinę nuo slyvų pudingo, įkišo į ją žibale išmirkytus vieno studento apatinius ir uždegė.
Čempionas bėgikas Haris Dilonas turėjo atnešti tikrąjį deglą į Sidnėjų ir įteikti jį miesto merui Petui Hilsui. Tačiau distancijos tiesiojoje prie sportininko prisijungė išdaigininkai ir ėmė bėgti pirma jo. Iš pradžių visi suprato, jog tai pokštas: iš netikrų bėgikų juokėsi ir žiūrovų minia, ir net policijos pareigūnai – ypač kai tie nelemti apatiniai iškrito iš deglo. Tačiau B. Larkinas su bičiuliais nusprendė tęsti ką pradėję.
Visam šiam cirkui artėjant prie finišo publika, nemačiusi, kaip studentai apšovė tikrąjį bėgiką, nusprendė, jog B. Larkinas ir yra deglo nešėjas. Taigi būsimasis veterinaras labai garbingai buvo palydėtas pas merą.
Sidnėjaus galva iš susijaudinimo net nepastebėjo, kad jam į rankas įbruko dažytą kėdės koją. Taigi nusinešė ją prie mikrofono, kur ruošėsi išrėžti iš anksto surepetuotą kalbą. B. Larkinas per tą laiką sumojo pasprukti, o nesuvokiantis, kas vyksta, H. Dilonas – prasibrauti per minią iki scenos, kad kas nors iš jo pagaliau paimtų tikrąjį olimpinį deglą.
Visų šio kuriozo dalyvių laimei, į incidentą buvo sureaguota kaip į išties sėkmingą išdaigą – apsieita be jokių bausmių. Kitą dieną B. Larkiną ir jo bičiulius universitete sutiko aplodismentais.
Ugnies karai
Ne visada ir olimpinės ugnies estafetės praeidavo ramiai ir taikiai. Skirtingais metais deglo nešėjus puldinėjo ir olimpinę ugnį sunaikinti bandė tiek antiglobalistai, tiek Tibeto aktyvistai, o ir šiaip olimpinių tradicijų priešininkai.
Pirmosios naujojo tūkstantmečio žaidynės, kurias, kaip žinoma, priėmė Sidnėjus, irgi neapsiėjo be pasikėsinimų. Naujojo Pietų Velso valstijos Maklino mieste 17-metis paauglys bandė užgesinti olimpinę ugnį gesintuvu. Vaikinukas tiesiog atsiskyrė nuo žiūrovų minios, pripuolė prie deglo nešėjo Džono Deru, ištraukė iš už skverno kilograminį gesintuvą ir nukreipė į liepsną. Laimė, prastai nusitaikė: putų srovė tėškėsi ne į deglą, bet sportininko veidą. Olimpinė ugnis liko degti, o Dž. Deru prireikė tik nedidelės medikų pagalbos.
Toje pačioje Australijos valstijoje nutiko ir kitas incidentas. Prie deglo nešėjo Tomo Kerolo, buvusio pasaulio banglenčių čempiono, netikėtai prisiartino nepažįstamas vyras. Ištraukęs deglą sportininkui iš rankų, jau ketino mesti jį į vandenyną, tačiau T. Kerolas nesutriko. Banglentininkas puolė chuliganą ir, kai atskubėjo apsauga, tas jau gulėjo prispaustas ant žemės.
2006 metų sausį nedideliame Italijos miestelyje Trente taip pat bandyta pavogti olimpinę ugnį. Tik tąsyk sėkmingai.
Bėgikę Eleonorą Berlandą, 1 500 m bėgimo Italijos čempionę, užpuolė nežinomi asmenys ir atėmė deglą. Policijai po kurio laiko pavyko susekti keturis chuliganus – visi jie pareiškė esantys antiglobalistai.
Vos tik įstatymo sargai grąžino deglą, estafetė buvo pratęsta. Tačiau olimpinės ugnies nuotykiai pakeliui į Turino žaidynes tuo nesibaigė. Organizatoriams teko skubiai keisti estafetės maršrutą ir iš jo išbraukti Busoleno miestelį, mat sužinota, jog ten rengta dar viena protesto akcija: antiglobalistai ketino užgesinti olimpinę ugnį užmetę ant jos „protesto vėliavą“.
O prieš 2008-ųjų Pekino olimpines žaidynes kovotojams už Tibeto laisvę net pavyko priversti organizatorius savomis rankomis užgesinti ugnį ir nutraukti estafetę.
Viskas prasidėjo dar Londone. Chuliganai surengė seriją deglą nešusių sportininkų užpuolimų: deglą bandyta atimti arba užgesinti pilant ant nešikų kibirais šaltą vandenį.
Pasimokę iš estafetės Londono etapo organizatorių liūdnos patirties – jiems galiausiai teko suimti 35 protestuotojus, – Paryžiaus etapo rengėjai nusprendė smarkiai sutrumpinti maršrutą. Be to, deglą ir jį nešantį sportininką saugoti paskyrė kelis šimtus pėsčių, motorizuotų ir riedučiais apsiavusių policijos pareigūnų. Kad ir kaip ironiškai skambėtų, saugoti ugnies buvo pristatyti ir ugniagesiai. Bet niekas nepadėjo. Estafetės dalyviams pavyko nubėgti vos 200 m nuo Eifelio bokšto – Paryžiaus etapo starto taško, – kai juos užpuolė Tibeto nepriklausomybės nuo Kinijos siekiantys aktyvistai. Saugumo sumetimais deglą teko užgesinti. Olimpinė ugnis kelionę tęsė atsarginėse lempose aklinai užsklęstame autobuse. Mat nors keliskart bandyta vėl išnešti deglą į žmones, vis nepavykdavo: vos atnaujindavo estafetę, atsinaujindavo ir išpuoliai.
2012-ųjų Londono olimpiados ugnies kelionė irgi nepraėjo be ekscesų. Meidstoune, kai deglo nešikas bėgo pro gyvą žiūrovų koridorių, prie jo iš minios pribėgo paauglys ir, surikęs „Alach akbar!“, pabandė išplėšti iš rankų ugnį. Visų palengvėjimui, po užpuoliko žodžių niekas nesprogo, o greitai paaiškėjo, jog tai nebuvo terorizmo akto pradžia. Vis dėlto vaikiną pasikalbėti išsivedė saugumo tarnybų agentai.
„Prakeiktas“ deglas
Tokį epitetą jau spėjo pelnyti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių ugnis, įžiebta balandžio mėnesį. Tik prieš savaitę, liepos 24-ąją, būsimos olimpiados deglą nešant San Paulo gatvėmis, juodai apsirengęs vyras pabandė prasibrauti pro mažiausiai dešimtį deglo nešikę supusių apsaugos pareigūnų. Gerai, kad nesėkmingai – buvo labai greitai pargriautas ir sulaikytas.
Rimtai svarstyti, ar jų žaidynių deglas nėra užkeiktas, brazilai pradėjo jau anksčiau. Birželį visus sukrėtė žinia, kad teko nušauti jaguarą, dalyvavusį ugnies uždegimo ceremonijoje, nes pavojingas plėšrūnas paspruko į laisvę. To paties mėnesio pabaigoje 27-erių metų vyrukas, susilažinęs su draugais, pabandė šliūkštelėti ant olimpinio deglo kibirą vandens. O liepos 14-ąją kažkoks beprotis užsipuolė deglo nešiką „ginkluotas“ gesintuvu.
Priešgaisrinės taisyklės galioja visiems
Ugnis – pavojinga stichija, ir olimpinė šiuo atveju niekuo neišskirtinė. Tad logiška, jog per visą istoriją būta ne tik juokingų kuriozų, bet ir tragedijų.
Viena jų nutiko per 1988-ųjų Seulo olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją. Pagal grandiozinius organizatorių planus, po iškilmingo ugnies įžiebimo stadione į dangų turėjo pakilti 2 400 baltų balandžių ir išsisklaidyti skambant olimpiniam himnui. Tai buvo labai svarbus viso pasaulio vienybės ir taikos simbolis – šiaip ar taip, Seulo žaidynės buvo pirmosios visavertės po 1976 metų olimpiados Monrealyje. 1980-aisiais Maskvos olimpiadą ignoravo JAV ir amerikiečių šalininkai – iš viso 50 valstybių. Po ketverių metų Los Andžele vykusias žaidynes jau boikotavo socialistinio bloko šalys.
Korėjiečiai pasaulio suvienijimo idėjos ėmėsi su tokiu įkarščiu, kad nepagailėjo papildomų išlaidų. Kadangi reikiamo skaičiaus baltų balandžių visoje Pietų Korėjoje nebuvo, 200 teko pirkti Japonijoje, dar 40 paukščių padovanojo privatūs asmenys ir balandžių augintojai.
Atrodė, kad gražiausiai žaidynių atidarymo ceremonijos akimirkai buvo pasiruošta nepriekaištingai, tačiau kai ji atėjo, kelios dešimtys balandžių – ar dėl nuovargio, ar per ilgo tūnojimo nelaisvėje, – užuot nuskridę, sutūpė ant milžiniško aukuro kraštų. Jų plunksnos užsiliepsnojo akimirksniu.
Incidentas su degančiais taikos balandžiais pasauliui įsiminė ilgam. Įspūdžio būta tokio šiurpaus, kad Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė kitose žaidynėse leisti gyvus paukščius iki uždegant ugnį, o vėliau išvis vetavo tokią atrakciją.
Kitas nelaimingas nutikimas su ugnimi įvyko palyginti neseniai, prieš Sočio žaidynes, per estafetės etapą Chakasijoje, netoli Abakano miesto. Kai deglą nešė žinomas rusų bobslėjininkas Piotras Mkarčukas, netikėtai plykstelėjusi liepsna uždegė sportininko drabužius. Visa laimė, kad palyda kone akimirksniu užgesino ugnį ir niekas nenukentėjo.
Įdomūs faktai
1968-ųjų vasaros olimpinės žaidynės vyko Meksike. Jos buvo ypatingos ne tik tuo, kad pakeliui į Lotynų Ameriką olimpinis deglas pakartojo Kristupo Kolumbo kelionės maršrutą, bet ir tuo, jog per iškilmingą žaidynių atidarymo ceremoniją oficialią ugnį stadione pirmą sykį uždegė moteris – meksikietė bėgikė Enriketa Basiljo.
Pirmoji olimpinės ugnies kelionė aplink pasaulį įvyko 2004-aisiais. Tais metais olimpiadą rengė Atėnai, taigi kad kelias nuo deglo iki aukuro uždegimo vietos nebūtų per trumpas, organizuota pasaulinė estafetė. Taip Atėnų olimpinių žaidynių ugnis pabuvo visuose penkiuose žemynuose. Perduodama iš rankų į rankas, ji per 78 dienas nukeliavo daugiau kaip 78 000 kilometrų. Per tą laiką garbė palaikyti savo rankose olimpinę ugnį teko 11 400 sportininkų.
Parengė Sergejus STONKUS
