Norint rašyti blogas recenzijas, nebūtina valgyti prastuose restoranuose. Yra daug priežasčių, išjudinančių nusistovėjusius skonius, sujaukiančių žodyną, kuris atrodė visai pakankamas valgiams aprašyti. Autorius gali būti išalkęs arba sotus. Jis gali būti prarandąs gyvenimo skonį, o nuotaika gali priklausyti nuo barnio su kaimynu arba nevilties, sukeltos dar vienos prastos knygos. Visko neišvardysi. Bet kartais verta recenzuoti prastą užeigą.
Taip galvojo iš „Antalijos“ grįžtantis Vincentas Krupas, mintyse pritardamas mėgstamo 15min.lt komentatoriaus Pauliaus Jurkevičiaus nuomonei ir dėl geriausių restoranų 30-tuko rinkimų, ir dėl aperityvo lemties Lietuvoje. Kaip tikram senam reemigrantui dera, negalėjo atsikratyti tik vieno įtarimo. Ar nuolat aprašant Romos ir Vilniaus kulinarinės kultūros skirtumus neprasimuša atgrasus posovietinių žmonių bruožas – pranašumas, kad jau seniai gyveni ir valgai kitoje šalyje? Bet, kita vertus, Italijos lietuvio supratimas ir gebėjimas atskleisti tikrovės skirtumus abejonių nekėlė. Ypač tekstas apie lietuviškų restoranų ir aperityvo kainas. Vien pelno troškimu geras baras nebus gyvas. Priešingai, greitas pelnas garantuoja trumpą gyvenimą.
Skaitytojas supras, kad „Antalija“ – tai geriausius kebabus Vilniaus centre, J. Jasinskio gatvėje, reklamuojanti užeiga. Tikriausias turkiško šeimos verslo placdarmas su vaizdu į Taurakalnį ir mirusio sovietmečio rojaus paminklu – alaus restorano „Tauro ragas“ griuvena šalia. Tiesą pasakius, V. Krupas čia pateko atsitiktinai. Buvo susigundęs patikrinti Kačių kavinę, pretenzingai įsikūrusią kitame to paties bloko kampe. Užsiropštė, pravėrė duris, pamatė šį tą panašaus į vaikų dienos centrą. Pasitiko žvitrus jaunuolis. „Jūs vienas?“ – „Taip.“ Tada – stulbinantis nurodymas apsiauti melsvais plastiko maišeliais ir nusiplauti rankas. V. Krupas pažvelgė į savo naujus vasarinius pusbačius, šviežią manikiūrą ir be žado spruko laukan, tartum būtų išgirdęs įsakymą ant liežuvio užmauti prezervatyvą.
Štai tuomet it paskutinės minutės bilietas buvo pasirinkta „Antalija“. Gan didelė ir judri vieta. Normalus lankytojas čia turėtų taupyti laiką, imtų greitomis valgyti dienos sriubą ir paprašytų susukti tradicinį kebabą su avienos ar jautienos gabalėliais. Tada skubėti kitur. Kebabais turkai gali didžiuotis panašiai kaip italai picomis. Nors visi žino, kad picos tradicija praturtėjo ir net suvešėjo JAV ir kituose kraštuose, kur italų emigrantai susidūrė su industrinės epochos čempionais ir prisitaikė prie poreikių, tačiau tai nemažina nuopelnų. Kebabas yra turkų dovana be galo skubantiems Vakarų žmonėms ir turėtų tapti svarbiu argumentu Turkijos derybose dėl stojimo į ES. Kur nors Berlyno Kroicberge ar Potsdame savo paprastutėse užeigose turkai gali paruošti tokius valgius, kad vokiečių nacionalizmas kaipmat užleidžia apkasus migrantams.
Tačiau tą penktadienį V. Krupui nebuvo gana visiems suprantamų argumentų. Jis atsisėdo ilgam, pasitiesė meniu ir jį studijavo, it tai būtų traukinių tvarkaraštis Ankaroje. Užeigos šeimininkui už baro jis neatrodė panašus į restoranų reporterį. Greičiau į adresus nuolat painiojantį laiškanešį. Kažin ar ta pažiūra pasikeitė, kai jis užsisakė dienos sriubą (1,6 euro), šefo salotas (3,5), kebabą lėkštėje (6,9!), buteliuką vandens ir puodelį kavos (abu po 1 eurą). Sriuba buvo pirmas, o kaip paaiškėjo netrukus – vienintelis malonus dalykas nesėkmių ruože. Kukli daržovinė su žaliaisiais žirneliais ir sauja Artimųjų Rytų prieskonių.
Tada lyg bloga lemiantis ženklas atneštas didelis dubuo salotų. Smulkiai kapoti pekininiai kopūstai, pomidorai, agurkai, mėlynieji svogūnai su granatų rūgštelės antpilu ir vienu laboratoriniu lašu aliejaus. Europietiškoje virtuvėje tai būtų nebaigtas ruošinys, o čia V. Krupas čiaumojo it koks nuobodus senas ožys, nesėkmingai pabandęs užimti vietą kačių prieglaudoje. Nebaigė. Lūkuriavo svarbiausios vilties – pagrindinio patiekalo ir taip padarė dar vieną klaidą. Dažniausiai labai gardžios ant didelio iešmo keptos mėsos riekelės šiame Antalijos kampelyje buvo pažertos ant baltos bagetės gabalėlių, iš šonų suspaustų šviežių pomidorų griežiniais. Visa kompozicija storai užklota parduotuvinę pastą primenančiu pomidorų padažu. V. Krupas šakute kapstė lėkštės turinį, bandydamas taisyti padėtį nebaigtomis salotomis ir beviltiškai gerdamas vandenį lyg oazę pasiekęs karavano vedlys.
Nepadėjo. Pavyko išgelbėti skęstančius mėsos kąsnelius, nepaisant žudančio padažo, vis dar primenančius turkiškas skonybes. V. Krupas stengėsi elgtis pagarbiai. Dėkojo už didelį puodą kavos, kuri nepriminė nei turkiškos, nei graikiškos, nei itališkos. Tai buvo jokia kava, menanti prėską sovietmečio restoranų patirtį. Galėjo guostis nebent profesiniu interesu. Juk negali vaikščioti tik į išskirtinai gerus Vilniaus restoranus iš naujojo trisdešimtuko.
Kodėl tokia vidudienio nesąmonė? V. Krupo galvoje klausimas sekė klausimą. Kas apskritai užmušinėja savo vasarą Vilniuje? Kas smaguriauti eina į tokias vietas kaip Kačių kavinė ar Taurakalnio papėdės „Antalija“? Jos skirtos kažkam kitam, galvojo atsargiai kojas statydamas V. Krupas, kasdien balsuojantis už didesnio kiekio imigrantų viliones Lietuvon. Jei tik steigs savo restoranus ir konkuruodami dėl skonio gelbės šalį lyg žąsys senovės Romą.
„Antalija“, J. Jasinskio g. 1, Vilnius
Vertinimas: 1 šakutė iš penkių.
