Birželio pradžioje Vilniuje jau septintą kartą vyko tarptautinė meno mugė „ArtVilnius’16“. Kas ir kodėl į ją ėjo?
Organizatorių teigimu, per keturias dienas parodų ir kongresų centre „Litexpo“ apsilankė 21 tūkst. žmonių. Palyginti su 70 tūkst. knygų mugės svečių, šis skaičius nedidelis. Kita vertus, tai beveik dvi „Siemens“ arenos, atėjusios susitikti su menu.
Visada įdomu minios statistiką paversti vardais ir veidais. Tik įsivaizduokite – dvidešimt tūkstančių žmonių, kiekvienas su savais lūkesčiais ir nepakartojamais įspūdžiais. Vienas įdomesnių užsiėmimų mugėje – su draugais ar pažįstamais dalytis favoritais. Jei pamėgintumėte, nustebtumėte, nes vienodo geriausiųjų dešimtuko tikrai nerasite. Skirtingi mūsų mugės maršrutai ir lūkesčiai. Todėl čia įdomu stebėti ne tik meno kūrinius, bet ir žmones. Juk tai erdvė, kurioje susitinka dauguma svarbiausių meno rinkos, o ir viso meno lauko, dalyvių: menininkai, galerininkai, dailėtyrininkai, pirkėjai ir žiūrovai. Pamėginkime pažvelgti į kiekvieną grupę.
Menininkai. Amerikiečių konceptualistas Johnas Baldessari kartą pajuokavo, kad menininkas meno mugėje jaučiasi kaip paauglys, netyčia užėjęs į kambarį, kuriame tuo metu mylisi jo tėvai. Mugė menininkui – nemenkas iššūkis. Gyveni, kuri ir galvoji, kad esi originalus, produktyvus ir mylimas. Patekus į mugę paaiškėja, kad originalių, produktyvių ir mylimų yra šimtai. Kaip ir žiūrovų, kurie žavisi, stebisi ar ignoruoja, o kartais, nežinodami, jog šalia stoviniuoja pats kūrinių autorius, ir negražiai apšneka. Tad mugėje dalyvaujantis menininkas bus pasitempęs, įsitempęs ir kiek išsiblaškęs.
Dalis jų ištvermingai stovi šalia savo darbų, pasiruošę pažindintis ir pasakoti, kita dalis palieka šį sunkų darbą galerininkams ir eina ieškoti, kaip sumažinti įtampą. Vieni patys susimokėjo už dalyvavimą, kitus pakvietė galerijos. Vieni tikisi parduoti (kaip savarankiška menininkė čia turbūt geriausiai dirba grafikė Kristina Norvilaitė, kiekvienais metais pristatanti asmeninį gausiai kūriniais iškabintą stendą), kiti tiesiog rodo savo projektus, mažai tikėdamiesi finansinės sėkmės (pavyzdys galėtų būti Dano Aleksos projektas, kur užtamsintoje patalpoje stikliniuose induose eksponuojamos džiovintos gėlės, praeitais metais įteiktos Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariams per jų parodų atidarymą).
Galerininkai. Daugumos Lietuvos galerininkų laikysena nedaug skiriasi nuo menininkų. Tas pats jaudulys ir neužtikrintas elgesys išduoda, kad pardavimas nėra kasdienybė. Tačiau reikia pabrėžti, kad per septynis mugės metus galerijų darbuotojų elgesys smarkiai pagerėjo – šiemet su arogantiškumu susidūriau tik „Aido“ galerijoje. Kiti, rodos, pradeda apsispręsti – nepatinka žmonės ir klausimai apie kūrinius bei kainas, vadinasi, nedalyvauji mugėje. O jei jau čia esi – dirbk. Pirmą dieną buvo galima nuspėti, kurios galerijos renginio pabaigoje bus minimos kaip vienos daugiausia pardavusių: nuosekliai su savais menininkais ir žiūrovais dirbanti „The Rooster“, taip pat E.K.ART, pristačiusi įdomių Vito Luckaus ir Vytauto Balčyčio fotografijų. Keturis kūrinius pardavė „Stalowa“ iš Lenkijos – beje, vienintelė iš užsienio dalyvių parengusi menininkus pristatantį lankstinuką lietuvių kalba. Atrodo, pardavimo sėkmę lemia ne tik tinkama darbų pasiūla, bet ir galerijos nusiteikimas, įgūdžiai.
Dailėtyrininkai. Gavusius užsakymų parašyti apie renginį atpažinti lengviausia – rankose bloknotas ir tušinukas. Atėję čia tik pasižvalgyti ir pasižmonėti žino, kad neišvengiamai teks atsakinėti į klausimus: „Na, kaip?“ Ir dailėtyrininkas turi apsispręsti, ar šių metų mugė geresnė už praeitų ar, priešingai, prastesnė, išvardyti kokius tris geriausius stendus. Kadangi dailėtyrininkai dažniausiai viską žino iš anksto, mugėje būna labiau atsipalaidavę nei menininkai ar galerininkai.
Pirkėjai. Šie paukščiai rečiausi, o ir sunkiausiai pagaunami. Dalis jau ateidami žino, kuris menininkas juos domina ir kiek apytiksliai gali kainuoti norimas kūrinys. Kiti pasirengę pirkti, bet dar neapsisprendę dėl autoriaus. Šiems sunkiausia. Jie suka ratą po rato, kol šis susiaurėja iki kelių autorių, tačiau tai nesumažina įtampos. Jie ilgai ir mįslingai žiūri į kūrinį, paskui – jo autoriui ar galerininkui į akis, klausia patarimo sutiktų pažįstamų ir, sulaukę skirtingų nuomonių, paskutinę dieną visai nuvargę galiausiai apsisprendžia. Vis dėlto jiems lengviau nei perkantiems didesnėse mugėse – ten, kur kūrinių parduodama gerokai daugiau, atitinkamai išauga rizika, kad nusižiūrėtą darbą nusičiups kitas. Esu girdėjusi ir apie spontaniškus pirkėjus, kuriems kūrinys „krinta į širdį“. Taip šiemet parduota apie 200 meno darbų už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų.
Žiūrovai. Daugiausia būna lankytojų, mugę traktuojančių tiesiog kaip didelę parodą, dar paskanintą kūrinių kainomis. Išties, čia galima susipažinti su nemaža dalimi pastaraisiais metais Lietuvoje sukurtų projektų, taip pat pamatyti bent keleto klasikų kūrinių. Tačiau vertinti mugę kaip išsamią šalies meno panoramą būtų klaidinga, nes joje beveik nėra aktualaus šiuolaikinio meno atstovų. Beveik nerasime ir sudėtingesnių probleminių politinėmis ar socialinėmis temomis kalbančių kūrinių. Šį trūkumą kiek atstoja projektų dalis, kur rodomos neparduodamos kolekcijos, jau tradicija tapusi „Lewben Art Foundation“ įsigytų kūrinių paroda ar šiuolaikinio meno muziejaus iš Krokuvos MOCAK ir šiuolaikinio meno centro „Laznia“ iš Gdansko ekspozicijos.
Kaip visada dideliuose renginiuose žiūrovų įspūdžiai priklauso nuo pastangų. Galima tylomis praeiti pro dešimtis nesuprantamų kūrinių arba skaitant ir kalbantis pamėginti juos suprasti. Galima kuklintis arba susipažinti su įdomiomis asmenybėmis. Arba kalbėtis su kartu atėjusiais vaikais ar draugais – menas suteikia daug progų sužinoti kito žmogaus išsilavinimą, interesus ar skonį.
Žinoma, Vilniaus meno mugė savo kokybe, apimtimi ir pardavimu niekada neprilygs didžiosioms pasaulio meno mugėms. Būtų keista to tikėtis. Tai lokalus renginys, kiek paįvairinamas užsienio galerijų, ir gera proga pamatyti vieniems kitus, susipažinti ne tik su meno lauko, bet ir su skirtingų interesų žmonėmis bei visuomenės sluoksnių atstovais. Juo labiau kad, kitaip nei knygų mugėje, tai galima daryti nelipant kitiems ant kojų ir nesistumdant eilėse prie įdomesnių taškų.
