‒ Kokį tikslą turite šių metų „Nacionalinėje ekspedicijoje“?
‒ Didelių asmeninių tikslų nekeliu, neišskiriu. Kaip laidos ir projekto prodiuseris, tikiuosi, kad šiemet jis bus dar įdomesnis nei pernai. Aplinka yra labai įdomi. Pusę ekspedicijos maršruto plauksime Baltarusijos teritorijoje. Ji, nors ir kaimyninė valstybė, yra labai egzotiška. Gyvenimas ten iš esmės skiriasi, jis kitoks nei Lietuvoje. Daugelis dalykų, susijusių su Lietuvos ir Baltarusijos istorija, žmonėms yra nematyti. Netgi Nemunas, nekalbant apie istorinius bei kultūrinius objektus, ir jo aukštupys kaip ta dalis, kuri teka per Lietuvą, daugeliui lietuvių nėra matyta. Nemuno aukštupys labiau primena Vilnelę ar Šventąją, šiek tiek išplatėjęs – galbūt Nevėžį, bet tikrai neatrodo taip, kaip mes esame įpratę matyti – ypač po Nemuno ir Neries santakos Kaune, kur matoma didelė ir masyvi upė.
Susitikimai su žmonėmis bus kitokie. Ieškosime lietuvybės likučių, žmonių, vis dar galinčių kalbėti ar bent dainuoti lietuvių kalba. Baltarusijoje susitiksime su nedidele lietuvių bendruomene, jos kolektyvu.
Didelis akcentas yra tai, kad Baltarusija yra susijusi su Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija. Ten yra LDK žemės. Pradedant Nesvyžiumi, kuris buvo tarsi Radvilų sostinė ir vienas iš kelių šeimos centrų. Nesvyžiaus bažnyčioje palaidota daug giminės atstovų. Nesvyžius, Naugardukas, Gardinas yra istoriniai LDK miestai, todėl bus daug ir įdomaus turinio.
Šiemet ketiname iš ekspedicijos parengti 16 laidų. Pernai, keliaudami po Lietuvą savaitę, parengėme 12, todėl plaukimas nuo Stolpcų, pačiame Nemuno aukštupyje, nuo pirmųjų Nemuno metrų iki Kauno, bus kur kas didesnis ir ilgesnis. Laukia rimtas žygis.
‒ Ką nekantraujate pamatyti ir sužinoti?
‒ Labiausiai iš praėjusių metų man įstrigo diskusijos su profesoriumi Alfredu Bumblausku apie Lietuvos, ir ne tik jos, istoriją. Profesorius A.Bumblauskas yra pasikaustęs ne tik Lietuvos, bet ir kultūros, muzikos istorijose. Jis puikiai orientuojasi ne tik istoriniuose, bet ir politiniuose kontekstuose. Įspūdingiausia ekspedicijos dalis – pokalbiai ir susitikimai. Jų esmė – skatinti žmones daugiau domėtis savo kraštu, savo tėvyne, jos istorija ir kultūra. Noriu skatinti žmonės keliauti po Lietuvą, pažinti jos gamtą. „Nacionalinė ekspedicija“ tikrai neatsako į visus klausimus. Jos tikslas – suteikiant tam tikrą dalį informacijos ir atskleidžiant Lietuvos grožį, įkvėpti žmones daugiau domėtis istorija, būti pilietiškais, aktyviais, keliauti su šeimomis ir apie tai kalbėtis su vaikais.
‒ Ar lietuviai per mažai domisi istorija?
‒ Nežinau, ar ja domimės per mažai, ar per daug, bet žinau, kad visada galima daugiau ir geriau. Negaliu vertinti istorijos žinių, kurias turi lietuviai. Manau, kad ją žino gana neblogai, bet tikrai yra kur tobulėti. Pats neturiu jokio su istorija susijusio išsilavinimo, ja domiuosi savo malonumui. Sunku pasakyti, ar žinau daugiau ar mažiau už statistinį lietuvį, bet visada galima gilinti žinias. Tai nėra specifinė sritis, žinios, skirtos tik profesionalams. Apie savo kraštą yra pravartu žinoti. Žinios neslegia, jos praturtina ir daro visuomenę patriotiškesnę bei labiau mylinčią savo kraštą. Niekada negalima per daug didžiuotis savo tėvyne.
‒ Kokį didžiausią
atradimą padarėte per praėjusių metų ekspediciją?
‒ Didžiausias atradimas buvo Sudargas, Sudargo piliakalniai Nemuno krante. Šis mažai tyrinėtas piliakalnių masyvas man paliko labai didelį įspūdį. Profesorius A.Bublauskas sakė, kad jis „savo didingumu nė kiek nenusileidžia Kernavei, bet yra kur kas mažiau žinomas“.
Kitas atradimas – pasišventę žmonės: įvairių kolektyvų vadovai, muziejininkai. Jie kartais eksponatus perka iš savo atlyginimo, o šis, palyginus su kitų, primena trupinius. Žmonės tais trupiniais finansuoja visuomenę, puoselėja muziejus ir pasišvenčia savo darbui. Tokie Lietuvos grynuoliai man yra didžiausi atradimai, ant kurių laikosi Lietuva. Tokiems žmonės svarbiausias dalykas nėra pinigai ar greita karjera. Nematomais, bet labai reikšmingais darbais jiems svarbu kurti Lietuvą. Tokių žmonių sutikome daug.
‒ Kuo ypatingas šių metų laivas „Vytis“? Kodėl jis taip pavadintas?
‒ „Vytis“ – tokį vardą davėme atsižvelgdami į nacionalinę ekspediciją, keliaujančia per buvusias ir esamas Vyčio, Vytauto valdas, per Didžiąją kunigaikštystę.
Laivas yra sukurtas pagal XIX a. Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi graviūras. Jose buvo gana tiksliai atvaizduota Neries aukštupio sielininko valtis. Sielininkai plukdė sielius prekybai iki Kuršių marių ir arčiau. Jų valtys buvo burinės, tvirtos, pastatytos taip, kad, atsitrenkus į sielius ar jiems užgriuvus, valtis liktų sveika.
Pagal autentišką K.Tiškevičiaus graviūrą „Vytį“ pagaminti paprašėme Simo Knapkio, žinomo Lietuvoje laivadirbio, dirbančio Rusnėje. Su juo susitikome praėjusiais metais, per ekspediciją jo paprašėme pastatyti laivą. Jis yra skirtas būtent šiai ekspedicijai.
‒ Kur laivas keliaus po to?
‒ Po ekspedicijos jis turbūt plaukios kokiame nors ežere arba tvenkinyje. Dar nesame apsisprendę. Jei kitąmet vyks „Nacionalinė ekspedicija“, apie kurią po truputį pafantazuojame (galbūt reikėtų atkurti prieš 160 metų detaliai aprašytą K.Tiškevičiaus kelionę Nerimi nuo Baltarusijos iki Kauno), laivas tikrai vėl praverstų. Vis startuojame arba sugrįžtame čia: visų ekspedicijų atskaitos taškas yra Kaunas.
‒ Ar įgula noriai išsiruošė į kelią antrą kartą?
‒ Visi labai norėjo dalyvauti. Žmonės yra įsitraukę, dalijasi mintimis ir idėjomis. Apie problemas kalbėti neverta, nes jų nėra. Į kelią ruošiamės būdami labai geros nuotaikos. Esame pasiruošę ekspedicijai. Darbu net nekvepia: tai yra nuotykis .
‒ Kokia jūsų ekspedicijos dienotvarkė?
‒ Ekspedicinė kasdienybė yra paprasta. Keliamės anksti ryte, dažniausiai dieną pradedame objektų lankymu aplink stovyklavietę arba plaukiame iki kitų objektų. Per dieną turime daug susitikimų įvairiose vietose. Lankome muziejus, įvairius namus, kuriuose gimė garsūs žmonės, aptariame jų likimus. Vakare įsikuriame naujoje stovyklavietėje. Laužas, pokalbiai prie jo, tada – miegas.
‒ Rudenį per LRT kanalą žiūrovai išvys jūsų prodiusuotas dokumentinio ciklo laidas „Nematoma Lietuvos istorija“. Kuo tai ypatinga ir įdomu?
‒ Tai – dokumentinis rekonstrukcinis ciklas, kuris yra absoliučiai kitokio žanro negu tas, kurį filmuojame „Nacionalinėje ekspedicijoje“. „Nematoma Lietuvos istorija“ – atkuriamoji dokumentika, atpasakojanti garsiausių Lietuvos kriminalinių bylų išaiškinimą. Tai bus pirmieji serialo metai, sukūrėme 8 dalis. Bus pasakojama apie Panevėžio „tulpinių“ gaujos bylos išaiškinimą ir gaujos atstovų nuteisimą. Jie darė vienus garsiausių nusikaltimų per ketvirtį Lietuvos valstybės gyvavimo šimtmečio. Gedimino ir Valdo Kiesių pagrobimas, vėliau – nužudymas, prokuroro Gintauto Sereikos nužudymas, kiti garsūs nusikaltimai – juos parodysime per detektyvinio pasakojimo stilistiką. Po truputį atskleidžiami nauji tyrimo faktai, detalės, pareigūnai aiškinasi tyrimą. Bus daug naujų, neminėtų žiniasklaidoje dalykų. Turinys įdomus ir intriguojantis – pirmąsias 2 dalis parodėme esamiems ir buvusiems policijos pareigūnams. Jie mus gyrė, sakė, kad pagaliau yra sukurta kai kas išties kokybiško.
‒ Ar naująjį sezoną išvysime jūsų vedamą laidą „Dėmesio centre“?
‒ Žinoma. Nuo rudens „Dėmesio centre“ grįžta. Grįžta rinkimų debatai, kaip tik bus rinkimų laikotarpis. Bus įdomu.
‒ Laida „Dėmesio centre“ trukdavo 20 min. Kaip per jas sugebėdavote prakalbinti pašnekovus ir pateikti informaciją? Kas būdavo svarbiausia: profesionalumas, pasiruošimas?
‒ Nežinau, ar išties labai daug ką suspėdavau atskleisti ar pateikti labai svarbią informaciją. Kalbėti su žmonėmis visada įdomu. Jei žmonės jaučia, kad tau įdomu, visai kitaip bendrauja. Nemanau, kad darau kažką ypatinga. Man tiesiog labai patinka kalbinti žmones.
Visada kasdien po kelias valandas ruošiuosi laidoms. Kad neleisčiau kvailinti savęs ar žiūrovo, skaitau įvairius dokumentus, bandau žinoti bent faktus, susijusius su mano užduodamais klausimais.
‒ Laidoje „Dėmesio centre“ kalbinote labai daug žmonių. Kas yra jūsų svajonių pašnekovas, kurį norėtume pakalbinti, parengti interviu?
‒ Jau daug metų į šį klausimą atsakau taip pat. Jau daugybę metų mano svajonė vis tolsta. Labai norėčiau paruošti interviu su Michailu Gorbačiovu apie sausio 13-ąją. Bet suvokiu, kad svajonė yra tolima ir nuolat tolstanti.
‒ Nuo rudens pradėsite dėstyti paskaitas KTU universitete. Kodėl ėmėtės šio iššūkio? Ko tikitės iš studentų?
‒ Man norėjosi ką nors padaryti Kaunui, savo gimtajam miestui. Universiteto atstovai susisiekė ir gana ilgai mane įkalbinėjo: turėsiu važinėti į Kauną, ruoštis paskaitoms. Tai atima laiko ir yra gana sudėtinga. Įkalbėti pavyko, tikiuosi, kad bus įdomu.
Iš šiuolaikinių studentų tikiuosi to paties, kaip iš visų jaunų žmonių (nors dar ir save tokiu laikau) – žingeidumo, sveiko proto ir kritinio mąstymo kalbant su manimi, kitais ir su aplinkiniais. Tikiuosi skeptiško požiūrio žvelgiant ir į dėstytojus, ir į gyvenimą.
‒ Ar lieka laiko pasižiūrėti televiziją? Jei taip, ką mėgstate labiausiai?
‒ Laiko lieka mažai, televizoriaus beveik nežiūriu. Stengiuosi pasižiūrėti visas laidas, kurios prasideda naują sezoną, kad turėčiau nuomonę, kad susidaryčiau įspūdį. Dažnai visų jų nepasižiūriu, žiūriu atskirus fragmentus, kad pamatyčiau kas, kur ir kaip kuria laidas.
Viskas priklauso nuo atskaitos taško: jei esi bambeklis, viskas gyvenime blogėja, jei žiūri į gyvenimą optimistiškai, rasi pozityvių dalykų ir televizijoje, ir radijuje, ir spaudoje. Apie žiniasklaidą ir televizijas nemėgstu kalbėti abstrakčiai. Vienos laidos geros, kitos – vidutiniškos, trečios – labai geros. Yra visko. Ačiū Dievui, kad visiems visko užtenka.
AISTĖ MIKALAUSKAITĖ SK Žurnalistė
