Panevėžio pramonės rajone įsikūręs sendaikčių turgus savaitgaliais, jei nelyja ir nėra karšta, tampa savotiškais antraisiais gariūnais.
Antikvaro pardavėjai stebisi
Automobilių srautai savaitgalį užkemša įvažiavimus ir išvažiavimus iš turgaus, kurį šmaikštūs, bet nelabai dievobaimingi panevėžiečiai yra praminę svarbiausia Panevėžio bažnyčia.
„Kur važiuoji?“, – klausia kaimynas kaimyno savaitgalį ryte.
„Kur daugiau – į bažnyčią“, – atsako šis.
Sendaikčių ir dėvėtų drabužių turguje prekiaujama viskuo – nuo adatos, suplyšusių, sprendžiant iš purvinumo, iš šiukšlyno ištrauktų batų iki nenaujų, bet dar geros būklės vardinių drabužių, garsių gamintojų buitinės technikos, baldų. Čia plečiasi ir maisto produktų pasiūla.
Kolekcionierių rojus
Sunku patikėti, bet šioje milžiniškoje nenaujų, apynaujų ir visai naujų prekių rinkoje, pasirodo, egzistuoja deficitinės prekės, kurios tik atsiradusios kaipmat išgraibstomos.
Tai – Vokietijos fašistinio laikotarpio reliktai: vokiečių kareivių uniformos, gertuvės, peiliai, medaliai ir kiti daiktai.
„Nežinau, kodėl hitlerinės Vokietijos palikimas dabar taip ant bangos, o sovietiniai reliktai visai nepopuliarūs. Pavyzdžiui, už tarybinio kario švarką prašau 15 eurų, bet niekas perka“, – trauko pečiais antikvariniais daiktais prekiaujantis Audrius.
Vyras kolekcionuoja laikrodžius. Jo hobis rinkti senus daiktus virto į verslą.
Prie Audrius ir kiti antikvarinių senienų pardavėjų palapinių dažniausiai būriuojasi kolekcionieriai bei senovinių daiktų mėgėjai.
„Ko tik žmonės nerenka, ko tik neieško. Vienus ženkliukai, medaliai domina, kitus – senoviniai atvirukai, dar kitus – laikrodžiai ar puodai domina ir taip toliau, ir taip toliau“, – pasakojo vyras.
Dauguma daiktų, kuriais prekiauja Audrius, surinkti Lietuvoje, mažesnė dalis – atvežti iš užsienio, kai kurie gauti mainais iš kitų.
Panevėžietis į turgų neveža labai brangių antikvarinių daiktų. Pasak jo, tokie turguje nepaklausūs. Turguje Audrius siūlo palyginti nebrangias prekes. Pavyzdžiui, dideli, mediniai skaitliukai, juokais vadinami anų laikų kompiuteriu, kainuoja 10 – 15 eurų.
Brangiausias „samovaras“ apie 40 – 50 eurų. Pasak Audriaus, kai kurie pirkėjai specialiai ieško prastos išvaizdos senų daiktų, kad patys galėtų pridėti ranką prie jų atnaujinimo.
Nebeturi karvių, nebereikia dviračių
Besidairantiems ekologiškos dviratės transporto priemonės nuo jų pasiūlos gali apsisukti galva – nuo senų, aptriušusių, kainuojančių vos 10 – 15 eurų sovietinės gamybos iki 1000 ir daugiau eurų įvertintų mažai važinėtų, garsių gamintojų dviračių.
Ne vienerius metus turguje dviračiais prekiaujantis Saulius aiškina, kad už porą šimtų eurų galima įsigyti nenaują, bet gana neblogą moterišką ar vyrišką dviratį laisvalaikio pasivažinėjimams. Tokie ir yra paklausiausi. Retas pirkėjas dviračiui linkęs skirti daugiau kaip 300 eurų.
Saulius dviračius veža iš Vokietijos, Skandinavijos šalių. Juos perka vietos turguose. „Jeigu atvežtumėte tokius, kokius iš ten parsivežame, niekas į juos nė nežiūrėtų. Parsivežtus sutvarkome. Jeigu nieko jiems nedarytume, daugiau negautume negu patys mokėjome“, – pasakojo jis.
Vyro teigimu, dabar daugiausia žmonės senus dviračius keičia į naujesnius, bet didysis dviračių pirkimo bumas jau praėjęs.
„Anksčiau būdavo penkis atsiveži ir visus parduodi. Dabar atsiveži 12-a, o parduodi vieną“, – tikina pardavėjas.
Prieš dešimtmetį dviračius, ypač pigesnius, išpirkdavo kaimo gyventojai, kad nereikėtų pėstute su kibirais kulniuoti į ganyklas girdyti gyvulių. Jiems nesvarbu buvo dviračio grožis, važiuoja – ir gerai.
Dabar retas kuris kaimo gyventojas turi karvę. Kai nėra ūkio, tai ir dviračio prie jo nereikia. Dviratį perka nebent pramogai.
Peikia naują buitinę techniką
Vyrų dėmesį traukia traktoriukai – žoliapjovės. Turintieji didesnes valdas nebenori vargti su paprastomis žoliapjovėmis.
„Šitas brangus, 1,5 tūkst eurų kainuoja“, – įspėja du traktoriuką apžiūrinėjančius vyresnio amžiaus vyrus pardavėjas.
„Tai čia brangu?“, – prapliumpa juokais šie.
Naudota buitine technika – skalbimo mašinomis, elektrinėmis viryklėmis prekiaujantis Sonetas tikina, kad neapsimoka pirkti naujų, nes jos esą nepatvarios, o remontas brangus.
Vyras buitinę techniką veža iš Vokietijos, pats suremontuoja ir parduoda. Pasak jo, visiškai paruošta naudoti skalbimo mašina pas jį galima įsigyti nuo 220 eurų ir dar gauti vienerių metų garantiją.
„Aš naujos buitinės technikos nepirkčiau. Nieko neįmanoma pirkti naujo. Automobiliai nauji ir tie iš servisų neišvažiuoja, iš garantinio remonto „neišlenda“. Aišku, naujos, garsių gamintojų mašinos geros, bet čia jau pinigų klausimas“, – kalbėjo meistras.
Vyrai pasijunta kankiniais
Dėvėtų drabužių zona – moterų rojus, bet čia vaikšto ir nemažai vyrų su kankinių išraiškomis veide. Kai kurie eidami paskui savo moteriškes garsiai dūsauja, kiti atsargiai teiraujasi, ar dar ilgai šios apžiūrinės prekes.
Toks, rodos, nekaltas klausimas, sunervina neretą dailiosios lyties atstovę.
„Taigi tik atėjom“, – šnypšteli saviškiui dama.
Dėvėtų drabužių pardavėjai sako, kad turgaus lankytojų nesumažėjo, bet perkančių – labai.
„Ar tas euras kaltas, ar kas, bet žmonės labai derasi, labai renkasi, o mums irgi gyventi reikia. Jeigu iš tiekėjų perkame brangiau, tai ir parduoti turim brangiau. Valdžia minimumą kelia – mums mokesčiai nuo verslo liudijimo auga“, – kalbėjo daug metų dėvėtais drabužiais turguje prekiaujanti Aldona.
O Ilona skaičiuoja už vietą turguje per mėnesį sumokanti 75 eurus, nors prekiauja tik tris dienas per savaitę. Moteris sako, kad tai brangu.
Ligita prisistačiusi dėvėtų drabužių pardavėja pasakojo, kad labiau apsimoka važiuoti prekiauti į Anykščius. Pasak jos, ten atvažiuoja vilniečių, kauniečių, kurie vertina vardines prekes, žinomus „brendus“ ir nesidera dėl kiekvieno euro, kaip kad panevėžiečiai.
Prekeivių teigimu, Panevėžys tiesiog užverstas dėvėtais drabužiais. Šioje rinkoje tokia didelė konkurencija, kad kai kurie prekybininkai jos neišlaikę traukiasi iš turgaus.
„Mažesniuose miestuose – Biržuose, Rokiškyje, Kėdainiuose dėvėti drabužiai brangesni. Iš tų miestų gyventojai pas mus apsipirkti atvažiuoja“, – sakė Daiva.
Apie uždarbį klausinėjamos moterys buvo nekalbios.
„Neklausinėkit, niekas jums teisybės nesakys“, – viena jų davė patarimą žurnalistei.
Inga SMALSKIENĖ
Ingridos ŽILĖNAITĖS nuotr.
