Stefanija Malinauskienė ir Gintaras Janiūnas – du iš daugiau kaip septynių šimtų krekenaviškių, neseniai vėl gavusių paspirtį maistu – po keturis kilogramus produktų. Kaip sako labdaros gavėjai, jiems tai nėra kažkokia ypatinga šventė ar proga džiūgauti – tiesiog tokia kasdienybė.
Eilėje laukti krekenaviškiams nereikia.
„Gerai, kad neturtingiems žmonėms nors taip padeda. Jeigu ne nemokami produktai, nežinau, kaip reikėtų gyventi“, – sako Stefanija, visą mėnesį turinti išsilaikyti iš 100 eurų ir 80 centų dydžio pensijos.
Viena pirmųjų atsiėmusi paketą, šį kartą į namus ji nešasi makaronų, cukraus, sausų pusryčių, grikių bei trijų grūdų kruopų, greito paruošimo avižų košės, konservuotų pupelių. Pakeliui Stefanija užsuko pas pažįstamą – prie pat labdaros dalijimo vietos gyvenantį G. Janiūną. Abu susėda kiemelyje – apie gyvenimą pasikalbėti, gautos labdaros aptarti. Tokie pat produktai jau sudėti ir į šio vyriškio spintelę.
Nors kartą, kaip tvirtina S. Malinauskienė, labdarai gautose kruopose buvo aptikusi muselių, ji nesiskundžia ir kiekvieną kartą nekantriai laukia, kada vėl bus paskelbta labdaros akcija.
Iš 120 eurų neįgalumo pensijos gyvenančiam keturiasdešimtmečiam G. Janiūnui taip pat labai svarbu gauti produktų. Jų iki kito dalijimo beveik užtenka, nes, sako, kai alaus užgeria, tai valgo labai mažai arba visai nevalgo.
Tiesa, vyriškis tikina rimtai ketinantis keisti gyvenimo būdą, seniūnijos padedamas važiuoti gydytis, atsikratyti priklausomybės alkoholiui.
Tuomet ir gyvenimo draugės ieškos, nes vienam gyventi sudėtinga ir sunku.
Eilėje laukti nereikia
Bedarbiai, vieniši pensininkai, gausių šeimų mamos, vienokių ar kitokių gyvenimo aplinkybių nuskriausti žmonės – dažniausi labdaros gavėjai.
Parama maisto produktais priklauso žmogui, kurio mėnesio pajamos neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio – 153 eurų.
Visame Panevėžio rajone birželio mėnesį produktų gaus 4 805 gyventojai. Iš viso bus išdalyta 19 220 kilogramų produktų.
Stefanija Malinauskienė ir Gintaras Janiūnas svarsto, kad labdaros gavimas nėra šventė, o tik būtina kasdienybės dalis. G. Leikos nuotr.
Maisto paketai dalijami šešis kartus per metus, kas du mėnesius. Šiemet jie dar žadami rugpjūčio, spalio ir gruodžio mėnesiais. Šį kartą labiausiai nepasiturintiems Panevėžio rajono gyventojams maisto produktų paketai pradėti dalyti birželio viduryje.
Bene pirmuosius labdara pasiekė krekenaviškius – birželio 16-osios rytą į buvusią pašarų parduotuvę, kur suvežtos dėžės su produktais, jau suko paramos gavėjai.
Eilėse laukti, kaip tenka panevėžiečiams, Krekenavos seniūnijos gyventojams nereikia. Produktus išduodančios Rima Dantienė ir Neringa Šiukštienė sako, kad ilgiausią eilutę sudaro penki šeši žmonės. Moterys – socialinių pašalpų gavėjos, taip atidirba joms priklausančias valandas už valstybės paramą.
Labdara dalijama tris dienas – per tą laiką produktus ramiai pasiima visi.
Iš atokesnių seniūnijos kaimų ir gyvenviečių paramos gavėjai suvažiuoja autobusais, automobiliais, atmina dviračiais ar pėsčiomis ateina.
Krekenavos seniūno pavaduotojos Violetos Naulickienės teigimu, birželio mėnesį maisto produktų paketai buvo skirti 325 šeimoms, jose daugiau kaip 700 asmenų. Praėjusiais metais tuo pačiu metu labdara buvo skirta gausesniam būriui – 360 šeimų.
Valgyti turės
Kai kurie žmonės, kaip Stefanija ar Gintaras, vieniši ir gauna tik po vieną paketą, gausesnėms šeimos susidaro ir per dvidešimt kilogramų produktų.
Dvidešimt vienerių metų krekenaviškė Gabrielė namo dviračiu vežėsi aštuoniolika kilogramų produktų trims asmenims. Draugas ir ji augina metukų dukrelę.
Jauna mama pakete pasigenda miltų, šeimai šis produktas taip pat praverstų. Bet sako esanti patenkinta ir tuo, ką gauna.
Nė dviejų šimtų eurų nesiekiančią pensiją gaunanti Papalčių gyventoja Vidutė pasakoja, kad sunkiausia gyvenimo našta ją užgriuvo po vyro mirties, tuomet pajuto, kaip sunku gyventi vienai.
Nekantriai laukusi labdaros dalijimo dienos ji iš pat ryto į Krekenavą atvažiavo autobusu, kelionė į vieną pusę – 31 euro centas. Vidurdienį jau su krepšiu produktų taip pat autobusu grįš namo.
Krekenaviškė Gabrielė labdaros produktus parsiveš dviračiu.
„Aš taip džiaugiuosi, kad gaunu produktų. Taip apskaičiuoju, kad ilgesniam laikui užtektų, tad žinau, kad turėsiu ko valgyti, net kai pinigų pritrūks“, – „Sekundei“ tvirtino moteris.
Edmundas Karpavičius iš Orelių kaimo penkis kilometrus į Krekenavą atmynė dviračiu – parveš produktus, skirtus dviem žmonėms – jam ir žmonai. Vyriškis, paskaitęs prie sandėlio durų priklijuotą skiriamų produktų sąrašą, nebuvo labai patenkintas: „Anksčiau būdavo geresni paketai – miltų, aliejaus, mėsos konservų duodavo, kartą net kavos buvo“.
Tačiau, sako, bus gerai ir tai, kas dabar yra – nors nesąs labai didelis vargšas, pravers.
Krekenaviškis Paulius atvyko paimti produktų ne tik savo penkių asmenų šeimai, bet ir porai kaimynių. Paprašęs kartoninių dėžių ir į jas sukrovęs gausią labdarą, laukė atvykstant draugo su automobiliu – tiek daug visko ant pečių neparsineši.
Vyras svarsto, kad nė vienas labdaros gavėjas negali džiaugtis sočiu ir prabangiu gyvenimu – net ir dirbantiems, atlyginimus gaunantiems jų vos užtenka nuo algos iki algos. Pats Paulius sakosi dabar irgi esantis bedarbis, bet kad ir pasiūlytų darbo kur nors toliau, negalėtų jo imtis, neturi kuo važinėti. O Krekenavoje darbo nėra.
Maisto produktus dalijančios moterys sako, kad kai kurie „su kvapeliu“ atėję vyrai mėgsta pasišaipyti iš neva skurdžios labdaros, tikina šunims ją atiduosiantys ir pageidauja vertingesnių gėrybių, tačiau visiems ši paspirtis svarbi ir reikalinga. Ypač vertinamas cukrus, miltai, aliejus, mėsos konservai.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
