Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, geležinkelio stotyje tradiciškai renkasi tremties siaubą išgyvenę panevėžiečiai bei jų artimieji. Būtent iš čia 1941 metų birželį į Sibirą pajudėjo ešelonai su Panevėžio krašto žmonėmis. Šokiruojančios istorijos, gėlės ir atminimo žvakutės primena politinių kalinių ir tremtinių kančią.
Šokiruojančios istorijos, gėlės ir atminimo žvakutės primena politinių kalinių ir tremtinių kančią. „Sekundės“ archyvo nuotr..
Kiekvienais metais stotyje žvakutes dega ir panevėžietė, biologijos mokytoja Danguolė Liucija Muralytė-Malinauskienė. 80 metų tremtinė dėl sveikatos sutrikimų šiemet nedalyvaus atminimo akcijoje, tačiau tragiškus įvykius senjorė prisimena, lyg jie būtų vykę vakar.
„Birželio 14 d. 5 val. ryto stiprus beldimas į duris prižadino ir tėvus, ir mus, vaikus. Šeimininkei atrakinus duris į vidų vienas paskui kitą ėjo vyrai. Tėvukui neleido net apsirengti, pastatė prie koklinės krosnies, atsuko veidu į ją, liepė sunerti rankas už galvos.
Vyrai jo klausė, kur slepia ginklą. Tėtis atsakė, kad ginklo neturi. Tada būrio vadas, apie 45–50 metų rusas, įsakė apieškoti visą butą, sandėliukus, malkinę, tvartą. Tėtis stovėjo toje pačioje vietoje. Nieko įtartino neradę visi susirinko kambaryje, vadas surašė protokolą ir liepė dėtis daiktus. Pamatę, kad kraunamės į vežimus daiktus, atėjo kaimynai, kai kurie prašė padovanoti kilimą ar kitą daiktą. Mūsų išlydėti atėjo ir Salų bažnyčios kunigas Antanas Grigaliūnas. Jis mamai padavė 50 rublių, nes žinojo, kad mokytojoms nebuvo išmokėti atlyginimai“, – „Sekundei“ pasakojo D. Malinauskienė.
Kaip ir daugelis kitų, Muralių šeima buvo išvežta į Rokiškio geležinkelio stotį, kur visi buvo susodinti į prekinius vagonus. Čia šeima išbuvo tris dienas, vėliau buvo nuvežti į Naująją Vilnią, iš ten pajudėjo į Rytus.
D. Malinauskienė tragiškus įvykius prisimena, lyg jie būtų vykę vakar. G. Leikos nuotr.
D. Malinauskienė prisimena, kad kelionė buvo labai sunki, trūko vandens, gryno oro ir šviesos, vasaros saulė kaitino vagonų stogą ir sienas. Langeliai ir durys buvo užkalti lentomis, užrakinti spynomis. Vos tik prasidėjus kelionei penkerių Danguolė susirgo. Ji gulėjo ant viršutinių gultų prie užkalto langelio, o prieš jos akis pro lentų plyšį skriejo žydro dangaus juosta.
„Mūsų vagonas buvo prikimštas žmonių: vyrų, moterų, vaikų, senelių. Važiuojant beveik visus jaunus vyrus atskyrė nuo šeimų. Liko tik mano tėtis ir dar vienas vyras A. Stasiulionis, jis Altajuje mirė nuo plaučių uždegimo“, – prisimena D. Malinauskienė.
Lydėjo alkio šmėkla
Taip lietuviai traukiniu važiavo visą mėnesį, seko maisto atsargos. Kas trečią dieną į vagonus atnešdavo kibirą sorų košės. Pirmiausia pamaitindavo vaikus ir senelius, jeigu košės likdavo, valgydavo likusieji.
„Taip ir prasidėjo amžinas norėjimas valgyti, kuris kaip šmėkla lydėjo visus penkerius karo metus, iki 1945 metų vasaros“, – sako buvusi tremtinė.
Anot D. Malinauskienės, atvažiavus į Novosibirską lietuviai buvo perkraustyti į garlaivius. Ji atsimena, kaip moterys šnibždėjosi, kad dabar visus nuskandins. Žmonės buvo plukdomi Obės upe, o išlaipinus prieplaukoje jiems buvo leidžiama išsiskalbti drabužius, visus nuvedė į pirtį, po to susodino į jaučių tempiamas brikas. Galutinis sustojimo punktas buvo už 60 kilometrų – Tiumencevo miestelyje. Jame gyveno apie 11 tūkstančių gyventojų, buvo ligoninė, valgykla, dvi parduotuvės, kultūros namai.
„Mano jėgos visiškai išseko, teko gulėti ligoninėje. Medikai nustatė, kad klimato kaita neigiamai paveikė sveikatą“, – pasakoja D. Malinauskienė.
Sekdavo lietuviškas pasakas
Anot jos, tuomet visi suaugusieji dirbo plytinėje. Vieną moterį pagal grafiką palikdavo vaikų prižiūrėti. Visi aplinkiniai sakydavo, kad penkiametės Danguolės dienos suskaičiuotos ir stengdavosi, kad kuo dažniau su sergančia mergaite pasiliktų jos mama Adelė.
„Kai mama būdavo šalia, aš jausdavausi laiminga, bet jos uždarbis likdavo mažiausias, o duonos gaudavo tik tos, kurios eidavo į darbą. Atsimenu, mama man sekdavo lietuviškas pasakas apie karalaitę, o aš vis klausdavau, ar duoną su sviestu valgo tik karalaitės?“ – prisimena tremtinė.
Pasak D. Malinauskienės, plytinėje moterys dirbo sunkiai – reikėdavo iš krosnies nešti karštas plytas laukan, jokių pirštinių neduodavo.
„Ant mano mamos pirštų ir delnų buvo pūslės ir kiauros pūliuojančios žaizdos“, – sako panevėžietė.
Anot D. Malinauskienės, apie 1943–1944 metus teko patirti tikrą badą. Jos tėtį Joną ir kitus vyrus paskyrė vežioti Barnaulo miesto jaučiais medžiagą kareivių aprangai siūti. Važiuoti tekdavo apie 200 kilometrų.
„Žiemą nebūdavo jokio kelio, orientuodavomės pagal kaimus, stepių miškelius, užvažiavę nakvoti pas rusus, gaudavome vakarienės, kokio nors viralo pasrėbti jaučiams, už kokios nors sienos po stogu nuo šalčių ir pūgų atsipūsti“, – pasakoja ji.
1937 metais Muralių šeima nė nenujautė, koks tragiškas likimas jų laukia.
Dviejų vaikų mama Adelė, likusi viena su vaikais, neturėdavo kuo jų pamaitinti, o ką jau kalbėti apie kąsnelį savoje burnoje. D. Malinauskienė gerai prisimena, jog duonos norma vaikui būdavo degtukų dėžutės dydžio gabalėlis. O ir duona neaišku iš ko iškepta, šlapia, sunki ir juoda.
Normuoti kąsniai
Tuo metu penkiametė mergaitė vis dar sirgo. Kliedėdama vis prašė valgyti, o mama neturėdavo ko paduoti. Tik kiek paūgėjusi Danguolė mamos maldaknygėje rado užrašytus žodžius: „Prisimink duotą pažadą.“
„Tik vėliau sužinojau, ką tie žodžiai reiškia, mama man papasakojo. Buvo Kūčių vakaras, o namuose nė kruopelės maisto. Aš labai karščiavau ir nuolat kartojau, kad noriu valgyti. Mano mamytė buvo jautri ir labai geros sielos. Ji nebegalėjo to ištverti ir išėjo iš kambarėlio.
Šventinis vakaro dangus buvo nusėtas žvaigždėmis, per jį ryškiai driekėsi Paukščių Takas. Aplink mūsų grytelę stovėjo už žmogų aukštesnės pusnys, per kurias vinguriavo žmonių išminti takai. Mamytė užlipo ant pusnies, iškėlė į dangų rankas ir ėmė maldauti Dievo pagalbos. Žiūri, ateina moteriškė ryšuliu nešina, o priėjusi mamos paklausė: „Gal turi drabužių pakeisti į kviečius? Mama labai nudžiugo, atsivedė ją į gryčiukę, atidavė paskutinę iš Lietuvos atsivežtą suknelę. Moteris, kaip ir žadėjo, atsilygino kviečiais. Mama greitai užtaisė mažu varžtu priveržiamas girneles, o broliukas ėmė malti kviečius – išėjo kruopos.
Po penkiolikos minučių puode jau kunkuliavo skaniausia pasaulyje košė. Taip ši košė išgelbėjo man gyvybę, o gal stebuklas? Galutinai išsikapstyti iš patalo padėjo kita rusų tautybės moteris. Ji kartą užėjusi pas mamą pamatė mane leisgyvę, gulinčią lovoje. Retkarčiais ji atnešdavo stiklinę pieno ir tikros duonos. Po savaitės mano akys prašviesėjo, pakilau iš patalo ir sustiprėjau“, – pasakoja D. Malinauskienė.
1945 m. mama dukrą Danguolę ir sūnų Algį išleido į mokyklą. Nors viskas buvo rusų kalba, mažiesiems patiko mokytis.
Lietuvoje svetimi
Po karo 1947 m. tremtiniai ėmė bėgti iš Sibiro į Lietuvą.
„Tėvai nusprendė išleisti mane su broliu Algiu pažiūrėti tėvynės. Man buvo vienuolika, broliui keturiolika metų. Mus į Panevėžį nuvežti apsiėmė tremtinė Aldona Šerkšnienė, išvažiavome slapta. Novosibirsko stotyje sėdėjome ant savo ryšulėlių kokią savaitę, kol gavome per kitus žmones nusipirkti bilietus į Maskvą. Na, o už Maskvos ir į Lietuvą“, – pasakoja tremtinė.
Į Panevėžį atvažiavo naktį. Nešvarius, utėlėtus ir išalkusius vaikus pernakvoti parsivedė mamos sesuo mokytoja Bronė. D. Malinauskienė prisimena, kad tą naktį miegojo ramiai, bet atsikėlusi aiškiai suprato, kad Lietuvoje niekas jų nelaukė. Giminės vaikus bijojo priglausti, kad nekristų ant jų galvų didžioji tremtinių nuodėmė. Vis dėlto mažuosius priglaudė pats neturtingiausias mamos brolis Jonas su žmona Grasilda. Jie savų vaikų neturėjo ir patys vos vertėsi iš mažo žemės sklypelio. Vaikai apsigyveno vienkiemyje, pradėjo mokytis lietuviškoje mokykloje. Kadangi jų žinios skyrėsi nuo bendraamžių, jiems teko eiti į žemesnę klasę.
„Tėvai Sibire mokė kiek galėdami, mat neturėjome nei lietuviškų knygų, nei sąsiuvinių, nei kuo rašyti. Rašėme ant nuo sienų nuplėštų tapetų, su angliukais. Pirmoji mano mokytoja Lietuvoje buvo Veronika Kunskaitė-Blinkevičienė. Mokiausi Vynupės pradinėje mokykloje. Brolis įstojo į J. Balčikonio mokyklą“, – kalbėjo D. Malinauskienė.
D. Malinauskienė (kairėje) kartu su tėvais Adele ir Jonu Muraliais iš Sibiro į Lietuvą grįžo1960 metais.
Baigusi Vynupės pradinę mokyklą, mergaitė tikėjosi mokslus toliau tęsti Panevėžyje, tačiau išnuomoti būstui neturėjo pinigų. Kartu su broliu ji tėvams parašė laišką ir netrukus gavo atsakymą, kad Sibire komendantūra jau senai tardo jųdviejų tėvus ir grasina už vaikų pabėgimą išvežti pas baltąsias meškas. Taigi D. Malinauskienė kartu su broliu nusprendė grįžti į Sibirą.
„Nors labai buvome pasiilgę tėvelių, bet išsiskyrimas su Lietuva vaikų širdyse tapo didele tragedija. Gerai prisimenu, kaip ėjau atsisveikinti su beržynėliu, kuriame vasarą ganydavau dėdžių galvijus, supomės ant įrengtų sūpynių. Liejau ašaras atsigulusi ant pievelės, kol užmigau. Tai buvo 1949 metai. Gydytojas Tenišovas važiuodamas aplankyti savo žmonos kapo apsiėmė mus nuvežti atgal pas tėvus. Atvykome į Altajaus kraštą rugpjūčio mėnesį. Sutikome tėvus, buvusius bendraklasius, mokytojus“, – prisimena pašnekovė.
Grįžo ne visi
Tuo metu D. Malinauskienės tėtis dirbo miške, mama – valytoja. Abiejų uždarbis buvo menkas, kurį laiką šeima neturėjo kur gyventi. Tėvai susirado būstą – už tūkstantį rublių. Jis kyšojo iš po žemių apie pusantro metro ir vadinosi „zemlianka“. Stogas buvo dengtas velėnomis, sienos išpintos žabais, ir užteptos moliu, sumaišytu su karvės mėšlu. Namelis buvo vieno kambario, jame stovėjo iš lentų sukalti staliukas, suolas ir lova. Kambario kampe sumūryta rusiška krosnis, ant kurios miegodavo Danguolė ir Algis.
„Du langeliai įleisdavo šviesą tik tada, kai atsikasdavome sniegą. Per pūgas užnešdavo sniegu visą namelį, net kamino nesimatydavo. Tuo metu gyvenome labai sunkiai. Tėtės alga už metus buvo paimta skolon nameliui pirkti. Visa paguoda buvo prie namo pradėtos auginti daržovės“, – sako D. Malinauskienė.
D. Malinauskienė kartu su broliu sėkmingai mokėsi Tiumencevo vidurinėje mokykloje. Vėliau brolis įstojo į Tomsko kalnakasybos institutą, o ji – į chemijos ir biologijos fakultetą.
Ji kartu su broliu sėkmingai mokėsi Tiumencevo vidurinėje mokykloje. Vėliau brolis įstojo į Tomsko kalnakasybos institutą, mat ten būdavo didžiausia stipendija – apie keturis šimtus rublius. Baigusi vidurinę mokyklą D. Malinauskienė stojo į Barnaulo medicinos institutą, tačiau nesėkmingai. Metus dirbo miestelio elevatoriuje grūdų priėmėja.
1955 metais brolis ją pakvietė stoti į Tomsko pedagoginį institutą, jei reikės, žadėjo paremti. Taip ji ir padarė – įstojo į chemijos ir biologijos fakultetą, sėkmingai jį baigė ir 1960 metais kartu su mama ir tėčiu grįžo į Lietuvą.
„Brolis tuo metu dirbo Urale, anglių šachtoje inžinieriumi. Vedė rusę, todėl kartu su mumis į Lietuvą negrįžo“, – pasakoja D. Malinauskienė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
