Garsi fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė nė neraudonavo festivalyje „Bonjour, Maestro“ panevėžiečių akivaizdoje pradėjusi čiauškėti kaip tikra pasileidėlė. Įkūnijusi B.Jonsono pjesės „Sukčiaus testamentas“ („Volponė“) vieną iš spalvingiausių personažų, siekiančią ištekėti nors ir už paskutines gyvenimo dienas skaičiuojančio, bet kad tik turtingo vyro laisvo elgesio merginą Kaniną, M. Čičirkienė juokavo prašiusi „padoresnio“, žmonos, vaidmens. Bet komedijos skaitymus surengęs J.Miltinio teatro aktorius Albinas Keleris buvo tvirtas: Kanina ir baigta.
Pasak M.Čičirkienės, laimei, bent jau scenos baimė jos seniai įveikta. Nuo to išvadavęs dabar jau į amžinybę iškeliavęs aktorius Stasys Petronaitis. Kurį laiką jis vadovavo Tiksliosios mechanikos gamyklos, kur dirbusi ir M.Čičirkienė, dramos būreliui.
Atgaivino istorinį spektaklį
M.Čičirkienė – viena iš būrio panevėžiečių, turėjusių ryžto įsikūnijus į žaismingos, su ironijos atspalviu komedijos personažus, paragauti aktoriaus duonos. Kartu su J.Miltinio dramos teatro aktoriais improvizuotoje scenoje Kranto g. ant pievelės pjesę skaitė teatro mėgėjai –prokurorė Kristina Ulienė, vadybininkas Žilvinas Kropas, gydytojas Egidijus Stundys, inžinierius Juozas Braidokas.
Pirmą kartą surengtas pjesės skaitymas po atviru dangumi – šiųmečio festivalio „Bonjour, Maestro“ vinis.
J.Miltiniui atminti skirtai šventei ši komedija pasirinkta ne atsitiktinai.
„Šita pjesė J.Miltinio aktoriams buvo kaip Šventas Raštas“, – prisimena aktorius Albinas Keleris.
1941-aisiais J.Miltinis, statydamas privalomąją propagandinį spektaklį N.Pogodino „Sidabrinį slėnį“, slapta ėmėsi su aktoriais repetuoti klasikos kūrinį – paties iš prancūzų kalbos išverstą Renesanso epochos anglų rašytojo B.Jonsono „Sukčiaus testamentą“. Pagrindinį Volponės vaidmenį jame sukūrė pats J.Miltinis. Pirmajame teatro sezone parodytas spektaklis, pasižymėjęs ironija ir žaismingumu, sulaukė milžiniško pasisekimo ir Panevėžio dramos teatro scenoje buvo rodomas dar bene tris dešimtmečius. Joje yra vaidinęs visas J.Miltinio teatro žvaigždynas. Todėl lietaus neišsigandusių ir į festivalį atėjusių panevėžiečių dėmesį prikaustė kadaise suvaidintas komedijos scenas atgaivinusių profesionalių Panevėžio aktorių skaitymai. Ne veltui šiųmečio „Bonjour, Maestro“ credo: teatras gyvenime ir gyvenimas teatre.
Atvirukų kolekcija
Specialiai „Bonjour, Maestro“ trečius metus išleidžiama atvirukų kolekcija. Šįmet pasirodė keturi nauji atvirukai, kuriuose fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius įamžinęs J.Miltinio kartos mokinius – „miltinukus“: Donatą Banionį, Romualdą Urvinį, Petrą Kežį, Eleonorą Matulaitę.
Pasak festivalio sielos ir organizatorės Jūratės Kavaliauskienės, taip jau nutinka, kad bekuriant atvirukus vieną po kito scenos grandus pasikviečia amžinybė. Šįmet „Bonjour, Maestro“ nebesulaukė R.Urvinis.
Ieškojo atspirties taško
Pirmą kartą 2014-aisiais surengto festivalio „Bonjour, Maestro“ idėjos autorystė priklauso panevėžietei poetei Elvyrai Pažemeckaitei. Pradžioje, pasak J.Kavaliauskienės, atrodžiusi neįgyvendinama mintis per porą metų buvo išrutuliota iki festivalio, jau įgavusio pagreitį ir kasmet vasaros pradžioje Panevėžyje atiduodančio duoklę Aukštaitijos sostinės legenda tapusiam Maestro.
„Maždaug prieš ketvertą metų atrodė, kad J.Miltinio vardas tarsi patrauktas į šalį. Galvojome, jog jo mirties metinės galėtų tapti atspirties tašku vėl jį prisimenant. J.Miltinis tokia turtinga asmenybė, užėmusi mieste tiek vietos, kad kur bepasisuksi, atrodo, jo pilna visose gyvenimo srityse. Vargu ar surastume Panevėžyje instituciją, kuri su J.Miltiniu neturėtų nors menkiausio saito“, – sako J.Kavaliauskienė.
Išskirtinis dėmesys Arieliui
Organizatoriai ilgokai suko galvas, kas galėtų tapti festivalio talismanu ir ką pažymėti emblemoje. Pastarąją tapo J.Miltinio mėgstamiausia gėlė geltona rožė ir stilinga lazdelė, slepianti nevienareikšmišką prasmę – elegancijos, bet kartu ir griežtumu aktoriams garsėjusio J.Miltinio vadovavimo taktikos simbolis.
„Bonjour, Maestro“ talismanu pasirinktas Arielis – juodas škotų terjeras, neabejotinai garsiausias ir reikšmingiausias šuo visoje Panevėžio istorijoje.
Šis šunelis buvo neatskiriamas J.Miltinio palydovas, Maestro įvaizdžio detale. Inteligentiškajam keturkojui buvo suteikta privilegija ne tik lankytis teatre, bet ir dalyvauti repeticijos ir netgi kartais nulemti jų eigą.
Festivalio dalyviai priėjo vieningos išvados: pakabukų ir ženklelių su Arielio atvaizdu nebepakanka, šis J.Miltinio keturkojis bičiulis nusipelnė irgi būti įamžintas Panevėžyje. Jau sukurtas ir skulptūros maketas, ir netgi fotomontažas, kurioje vietoje toks postamentas galėtų stovėti. Manoma, kad jam labiausiai tiktų J.Miltinio teatro prieigos.
Rutulioja paminklo idėją
Kol kas idėja apie paminklą J.Miltinio ištikimajam keturkojui palydovui J.Kavaliauskienė vadina tik smagiu pašėliojimu, bet ką žinai, kada idėja virs realybė ir galbūt jau kitais metais „Bonjour, Maestro“ festivalį atidarys paminklo atidengimo ceremonija.
Juolab, kad festivalio organizatoriai nusiteikę visus ateinančius metus skirti daug dėmesio neabejotinai garsiausiam visų laikų Panevėžio šuneliui – juodajam Arieliui. Panevėžiečiams bus pasakojamos istorijos apie šio keturkojo keistenybes, o į akciją kviečiami skulptoriai bei potencialūs mecenatai.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G. Leikos nuotr.
