Panevėžio savivaldybei vėl gresia įsivelti į teismų maratoną už tai, kad per 300 ha miesto istorinės dalies teritoriją užsimojo sumažinti kone triskart.
Nei vaizdingu senamiesčiu, nei pilimis ar kitais išskirtiniais turistus viliojančiais kultūros paveldo objektais negalinčiame pasigirti Panevėžyje diskusijos dėl istorinės dalies teritorijos dydžio karštos tarsi mieste, per šimtmečius išsaugojusiame didžiulį viduramžių palikimą. U. Mikaliūno nuotr.
Nei vaizdingu senamiesčiu, nei pilimis ar kitais išskirtiniais turistus viliojančiais kultūros paveldo objektais negalinčiame pasigirti Panevėžyje diskusijos dėl istorinės dalies teritorijos dydžio karštos tarsi mieste, per šimtmečius išsaugojusiame didžiulį viduramžių palikimą.
Aukštaitijos sostinės savivaldybei vėl gresia įsivelti į teismų maratoną už tai, kad Taryba ryžosi anos kadencijos politikų patvirtintą didžiulę miesto istorinės dalies teritoriją sumažinti kone triskart ir taip išgelbėti panevėžiečius nuo galybės apribojimų tvarkantis savame sklype.
Vyriausybės atstovo Panevėžio apskrityje tarnyba baigia rengti teikimą Savivaldybės tarybai, kuriuo bus pareikalauta atšaukti prieš pusmetį priimtus sprendimus, susijusius su saugotina miesto teritorija. Tai yra iš anos kadencijos Tarybos patvirtintos 314,13 ha Panevėžio istorinės dalies teritorijos palikti tik 138,97 ha – tiek, kiek ir yra įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) kultūros vertybių registrą.
Įstatymuose skylė
Vyriausybės atstovo tarnyba siekia, kad Panevėžys pasiliktų prie ankstesniųjų, kur kas didesnių saugomos teritorijos ribų.
„Buvusioji Panevėžio savivaldybės taryba patvirtino istorinės dalies specialųjį planą, atėjusi naujoji jį panaikino, o mes kreipsimės, kad grąžintų ankstesnįjį“, –„Sekundei“ teigė Panevėžio apskritį laikinai kuruojanti Vyriausybės atstovė Šiaulių apskrityje Asta Jasiūnienė.
Toks reikalavimas Aukštaitijos sostinės politikams rengiamas gavus Panevėžio apygardos prokuratūros nutarimą. Prokurorai konstatavo, kad Panevėžio tarybos sprendimai, susiję su istorinės dalies ribų korekcijomis, peržengė įstatymų ribas.
„Gali būti, kad Taryba nesutiks su mūsų reikalavimu, prieštaraus, tada reikės eiti į teismą“, – perspėja A. Jasiūnienė.
Vis dėlto Vyriausybės atstovė pripažįsta, kad situacija yra gana dviprasmiška dėl teisės aktų netobulumo.
Vietos savivaldos įstatymas leidžia Savivaldybės tarybai koreguoti pačios priimtus spendimus. Tuo ir pasinaudojo daugiau nei 300 ha istorinės dalies specialiojo plano veikimą sustabdę Panevėžio politikai. Tačiau, pasak A. Jasiūnienės, pagal specialiuosius reikalavimus, kuriuos prižiūri Statybų ir statinių priežiūros inspekcija, patvirtintas planas negali būti naikinamas.
„Padėtis gana kebli. Jei Statybos inspekcija laiku būtų sureagavusi į įvykusį faktą, problema jau galėjo būti išspręsta. Dabar netgi Vyriausybėje buvo organizuotas pasitarimas su Aplinkos ministerijos, Statybos ir statinių priežiūros inspekcijos atstovais, kaip elgtis esamoje situacijoje. Pabandėme kreiptis į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, ji atsisakė nurodžiusi veikti mums“, – aiškino Vyriausybės atstovė.
Gelbėja pinigus
A. Jasiūnienei susirūpinti Panevėžio istorinės dalies ribomis teko sulaukus buvusio mero, šiuo metu Tarybos opozicijoje esančio krikščionio demokrato Vitalijaus Satkevičiaus ir jo kolegos Maurikijaus Grėbliūno kreipimosi.
Kai Panevėžio taryba maždaug prieš pusmetį balsavo dėl istorinės dalies plano korektūros, jiedu buvo vieninteliai tam nepritarę.
V. Satkevičiui dar einant mero pareigas, tuometė Taryba patvirtino Panevėžio per 300 ha saugotiną teritoriją, nors tam prieštaravo Kultūros paveldo departamentas. Paveldosaugininkai motyvavo, jog Savivaldybės taryba negalėjo patvirtinti išplėstų Panevėžio miesto istorinės dalies ribų neturėdama vertinimo tarybos akto. Tai reiškia, kad politikai nusprendė Panevėžyje kaip kultūros paveldą saugoti net ir tas teritorijas, kuriose paveldosaugininkai nėra nustatę nieko vertingo.
Toks sprendimas Panevėžio istorinę dalį išplėtė net iki 314 ha. O, pavyzdžiui, Šiauliuose į Kultūros vertybių registrą įtraukta Šiaulių senojo miesto vieta sudaro apie 37,5 ha. Bendrajame plane yra įteisinta Šiaulių centrinė dalis, kurioje yra keliasdešimt tarpukario istorinės architektūros objektų – pagal tarpukario architektūros reprezentaciją, kaip buvęs antrasis Lietuvos miestas, Šiauliai nelabai atsilieka nuo Kauno, kuris buvo tuo metu Laikinoji sostinė.
Kuo vertingas Panevėžys, kad jo istorinės dalies ribos buvo gerokai išplėstos, V. Satkevičius paaiškinti negali. Tačiau buvęs meras aiškina, kad dabartinė miesto valdžia, nutarusi koreguoti šios teritorijos specialųjį planą, į balą išmeta apie 58 tūkst. Eur. Mat tiek, gavus Europos Sąjungos paramą, ankstesnioji sumokėjo šio plano rengėjams.
„Mane teisėsauga tąso už tai, ko nepadariau, o jų neliečia už tai, ką padarė“, – piktinosi V. Satkevičius.
Paskutinis žodis – paveldosaugininkų
Dabartinis Panevėžio meras Rytis Račkauskas Vyriausybės atstovo rengiamą teikimą ir perspėjimą teismu vadina standartine procedūra. Anot jo, Taryba, nusprendusi peržiūrėti istorinės dalies ribas, ne iššvaistė pinigus, o atvirkščiai – sutaupė.
„Artėjo terminas baigti derinti bene šešerius metus ruoštą miesto bendrojo plano korektūrą. To nepadarius Savivaldybei grėsė grąžinti ES lėšas. O Kultūros paveldo departamentas atsisakė derinti bendrąjį planą motyvuodamas, jog į jį įtraukta istorinė dalis neatitinka įregistruotosios kultūros vertybių registre“, – aiškino meras.
Istorinės dalies teritoriją, kurią ankstesnės kadencijos Taryba patvirtino konfliktuodama su paveldosaugininkais, R. Račkauskas vadina neadekvačia. Dėl išplėstų istorinės dalies ribų Savivaldybei jau teko įsitraukti į teismus su apribojimams prieštaraujančiais panevėžiečiais.
Pasak mero, su Kultūros paveldo departamentu sutarta, kad istorinės dalies specialusis planas bus koreguojamas atsižvelgus į paveldosaugininkų reikalavimus. Tai yra vietoj 314 ha Panevėžyje saugomos teritorijos vėl teliks 138 ha.
„Iš buvusio miesto architekto neišgirdome rimtų argumentų, kokias vertingąsias savybes matė tokiame didžiuliame plote. Įdomiai atrodo saugoma dalis, kurioje stovi pokario statiniai. Suprantama, kad centrinei miesto daliai taikomi paveldosaugos apribojimai. Bet kažkur miesto pakrašty, pokariu užstatytuose kvartaluose versti žmones statytis iš brangesnių medžiagų, nei jie gali sau leisti? Palikus 314 ha istorinės dalies panevėžiečiai mus skundais užverstų“, – neabejoja meras.
Saugojo Panevėžio veidą
Didžiulės Panevėžio istorinės dalies specialųjį planą rengė dvi sostinės įmonės – „Urbanistika“ bei „Senojo miesto architektai“. Savivaldybė už šį darbą maždaug prieš ketverius metus sumokėjo apie 200 tūkst. Lt. Projekto vadovas Augis Gučas pripažįsta, kad kainai turėjo įtakos ir teritorijos dydis.
Panevėžio istorinės dalies specialiojo plano rengėjai stebisi kadaise sulaukę kritikos už tai, kad leido autobusų stotį apstatyti septynaukščiais pastatais. Dabar, anot A. Gučo, miesto Taryba atvėrė vartus čia ręsti kad ir dešimties aukštų statinius. U. Mikaliūno nuotr.
„Vyko viešieji pirkimai. Kai mes savo kainą nustatinėjome, manėme, kad teritorija bus nemaža ir darbo daug, bet galėjo laimėti ir kiti, jei būtų pasiūlę mažesnę“, – „Sekundei“ aiškino A. Gučas.
Jis tikina, esą Lietuvos kultūros paveldo centras kone prieš daugiau nei šešetą metų yra pasisakęs, kad 138 ha Panevėžio istorinės dalis yra per maža.
„Sutikau, kad reikia daugiau teritorijos įtraukti į istorinę dalį. Teritorija iš tiesų didelė, bet jei vieta neįtraukta į istorinę dalį, Savivaldybė beveik neturi galimybių reguliuoti, kas ten vyksta. Pavyzdžiui, sena Klaipėdos gatvė. Prie jos stūkso vienas kitas namas, likęs iš senų laikų. Mes nenorime, kad jie nugriūtų, bet to suvaldyti negalime neįtraukę Klaipėdos g. į istorinės dalies teritoriją. Norime, kad Smėlynės g. išliktų siaura, namai būtų statomi šalia, o ne nuo jos nutolę, todėl ir ten įvedėme apribojimus. Arba kad namų neapkaltų plastikinėmis lentelėmis, o išliktų medis. Turi miestas išlaikyti, kas jam charakteringa“, – A. Gučas motyvuoja, kodėl Panevėžiui reikia daugiau nei 314 ha istorinės dalies.
Anot Panevėžyje istorinių vertybių ieškojusio architekto, valdžiai užsimojus koreguoti jo rengtąjį planą, juokinga vieta tapo autobusų stoties teritorija. Nors ir ji įtraukta į istorinę dalį, A. Gučas nematė nieko blogo leisti čia statyti pastatus iki septynių aukštų, už ką buvo smarkiai kritikuojamas visuomenininkų.
„O po Tarybos sprendimų, panaikinusių mūsų planą, gali statyti ką nori, kad ir dešimties aukštų“, – piktinasi A. Gučas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
