Pagal fantastinį romaną spektaklį „Ledas“ kuriantis Agnius Jankevičius iš siužeto braukia bet kokias ufologijos apraiškas ir pateikia savitą kūrinio interpretaciją. Prieš premjerą Lietuvos rusų dramos teatre su režisieriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.
„Tik neklauskite, kodėl pasirinkau statyti spektaklį pagal šį romaną. Neįdomu“, – būsimo pokalbio fabulą iškart režisuoja režisierius. Aš ir neklausiu. Juolab kad išvakarėse paskubomis perskaitytas „Ledas“ – pirmoji Vladimiro Sorokino trilogijos dalis – tokių klausimų nepaliko.
Pasakojimas apie Šviesos broliją, kilusią iš ateivių ir meteorito pavidalu atkeliavusią į Žemę ieškoti saviškių – ypatingų vidinių galių turinčių žmonių, greitai įtraukia net skeptiškai fantastikos žanrą vertinantį skaitytoją. Keturios pirmosios trilogijos knygos dalys tą pačią istoriją lukštena skirtingais rakursais. A. Jankevičius imasi vieno jų – Varvaros Samsikovos pasakojimo linijos. Savo prisiminimuose moteris atskleidžia, kaip pati sužinojo priklausanti Šviesos brolijai, kokiomis galiomis pasižymi jos nariai, kaip šią bendruomenę veikė Rusijos politinės peripetijos. Visoje istorijoje svarbų vaidmenį atlieka ledas – brolijos narių atpažinimo priemonė ir itin paklausi prekė.
Tenka pripažinti, kad įtakingos brolijos narės Varvaros Samsikovos prisiminimai knygoje liejasi kur kas įdomiau ir gyviau, nei bandymai juos atpasakoti vienu sakiniu. O kaip jie skambės teatro scenoje? „Tai bus spektaklis-prezentacija, – savo sumanymo esmę šiek tiek apnuogina A. Jankevičius. – Mes pristatome naują prekės ženklą „Varvara Samsikova“. Koks tai produktas, kol kas nesakysiu. Tam, kad jis, kaip ir bet kuris kitas produktas, taptų kultinis, reikia sukurti jo legendą, mitą. Tai mes šiuo spektakliu ir darome.“
Vienu sėkmingiausių prekės ženklo mito pavyzdžių režisierius vadina bendrovės „Apple“ ir jos įkūrėjo Steve’o Jobso istoriją: vartotojus užkariavo ne tiek patys gaminiai, kiek galimybė per juos priartėti prie S. Jobso personos. Tai šiek tiek paaiškina, kodėl spektaklio plakate pavaizduota širdis primena firminį „Apple“ obuoliuką. Tačiau, režisieriaus nuomone, technologijų milžinės istorija – tik viena iš galimų konotacijų. Tokį pardavimo modelį naudoja daugybė organizacijų, net religinių. „Kai krišnaitai gatvėje man siūlo knygutę arba saldainėlį, suvokiu, kad jų tikslas yra man parduoti Krišną“, – sako A. Jankevičius.
Su vienu tokiu sėkmingai dirbančiu pardavėju režisierius prisimena kartą susidūręs Nidoje. Renginyje, kur, A. Jankevičiaus žodžiais, už kosminę kainą buvo pardavinėjami kažkokie tarpgalaktiniai puodai, pasirodęs žilstelėjęs žvitrus vyriškis puikiai valdė auditoriją ir žongliravo jos juslėmis. Nenuostabu, kad dalis pakviestųjų į renginį neatsispyrė pagundai įsigyti brangų, visiškai neplanuotą ir gal net nereikalingą pirkinį. „Man patiko jo spektaklis. Talentingas bičas“, – šypteli režisierius, pats išėjęs be naujų puodų.
Galbūt V. Sorokino romane veikiančią Šviesos broliją iš dalies irgi galima vadinti religiniu judėjimu. Iš dalies – politine ar verslo grupuote, atsirenkančia savus, kurių tarp milijardų Žemės gyventojų tėra 23 tūkst. Iš pirmo žvilgsnio idėja atrinkti pačius ypatingiausius, išskirtinėmis dvasinėmis savybėmis pasižyminčius žmones gali pasirodyti visai patraukli. Bet tokie rinkimai turi ir tamsiąją pusę: brolijai nepriklausantys asmenys neatlaiko kankinimų ir po dar vieno smūgio ledo kirviu į krūtinę numiršta. Jų, brolijos narių žodžiais, negaila, nes jie – ne išrinktieji, viso labo mašinos iš mėsos, nenusipelniusios gyventi.
V. Sorokino kūrinyje žmonija atsiduria lyg dviejų kastų sistemoje. Vieni gimę pateptaisiais, kurių laukia šlovė, galia, ypatingos dvasinės patirtys, ir kiti – paprastieji, kurių gyvybė verta ne daugiau už jų mirtį. Peršokti iš vienos visuomenės grupės į kitą neįmanoma. A. Jankevičius svarsto, kad būtent toks pasaulio supaprastinimas, kokį siūlo ir religiniai judėjimai, lemia jų populiarumą.
„Romane pasakyta, kad vieni a priori yra žmonės, o kiti – ne žmonės. Ir viskas – toks pasaulis, nieko nepakeisi. Tai neturi nieko bendro su morale, etika, mūsų elgesiu gyvenime. Tokiu modeliu ypač manipuliuoja religiniai judėjimai. Jis patrauklus žmonėms, bijantiems ateities. Čia jie gauna aiškius atsakymus, kaip gyventi: jei kalbėsi tiek maldų, parduosi tiek knygų, neturėsi nesantuokinių lytinių santykių – viskas, tu jau aukščiau už kitus. Ir žmonės tam pasiduoda“, – gūžteli režisierius.
Tai savaip įrodo ir romane aprašyti atpažintieji brolijos nariai: jauna prostitutė, nepasiturintis jaunuolis, į finansines ir asmeninio gyvenimo peripetijas įklimpęs verslininkas. Žmonės, kurių rytojus dar baugesnis nei šiandiena.
Visuomenės gyvenimo aktualijos pokalbio metu padiktuoja dar vieną temą. Šviesos brolija žmoniją skirsto į saviškius – vertingąją jos dalį – ir svetimus. Kas yra savieji, o kas – svetimi, vis garsiau ir pikčiau diskutuojama pabėgėlių krizę išgyvenančioje Europoje. Spektaklio premjeros išvakarėse „mūsiškiai“ Lietuvoje nuolat garsiai linksniuoti ir kalbant apie naują Rūtos Vanagaitės knygą, atskleidžiančią tamsiausius Holokausto Lietuvoje puslapius.
Galima nujausti, kad A. Jankevičiui žodis „mūsiškis“ – ne iš jo žodyno. Tapatintis su kuria nors visuomenės grupe ir ieškoti saviškių tiek teatre, tiek už jo ribų režisieriui nėra būtinybė. Tai akivaizdu pažvelgus ir į jo pastatytų spektaklių žemėlapį. Per pastarąjį dešimtmetį sostinėje jie nerodyti turbūt tik Vilniaus mažajame teatre. Vien šį sezoną A. Jankevičiaus režisuoti pastatymai yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro, Valstybinio jaunimo teatro, Lietuvos rusų dramos teatro repertuaruose. Pavasarį turėtų įvykti dar viena premjera, šįsyk – Vytauto Didžiojo universiteto teatre Kaune. „Man labiau patinka vizituoti, pasisvečiuoti, – apie keliones po teatrus nedaugžodžiauja A. Jankevičius ir svarsto, kad sąmoningai tapatintis su kuria nors visuomenės grupe jam niekada nebuvo svarbu. – Tapatintis nėra vien sąmoningas veiksmas. Jis vyksta nuo gimimo, jį veikia konkrečios įtakos, patirtys, pažiūros. Gimiau kaime ir niekada nebūsiu inteligentas, aristokratas – to niekas iš manęs neištrins. Bet su kuo aš tapatinuosi, sąmoningai savęs nesu klausęs. Man tai neaktualu.“
Pajuokauju, kad bent spektaklio-prezentacijos premjeros išvakarėse režisierius gali savaip tapatintis su verslininkais – juk pristato naują prekės ženklą. Ko iš jo galima tikėtis? Turbūt ne vien eilių prie bilietų kasų ir komercinės sėkmės? Pamąstęs A. Jankevičius atsako: „S. Jobsas turėjo viziją, kad vartotojai nežino, ko nori. Aš irgi taip manau.“
