Verkti ar keiktis – svarsčiau Vilniaus paveikslų galerijoje šiuo metu veikiančioje tapytojo Vlado Eidukevičiaus (1891–1941 m.) parodoje. Graudina menininko gyvenimo istorija ir tapybos jautrumas. Pikta, nes muziejus šį išskirtinį kūrėją žiūrovams pristato tarsi iš reikalo, užgriuvusio jubiliejaus proga.
Su V. Eidukevičiaus kūryba išsamiau susipažinti panorau perskaičiusi 1987 m. išleistą Tomo Sakalausko knygą „Esu toks, koks esu“, kurioje jausmingai piešiamas romantizuotas, tačiau intriguojantis tapytojo paveikslas. Dalį jo pamėginsiu atpasakoti. Gimė Kaune, tačiau augo ir tapybos pradėjo mokytis Rygoje. Vėliau – Sankt Peterburgas ir Maskva, Berlynas ir Miunchenas. Karo metai Berlyne, o po to – vėl kelionės po Nyderlandus, Šveicariją, Italiją, Prancūziją, tapant ir atsitiktinai parduodant vieną kitą paveikslą ar tiesiog keičiant juos į nakvynę bei maistą.
Į Kauną V. Eidukevičius grįžo tik būdamas 41-ų, 1932-aisiais. Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi pasaulio gyventojas mažame ir konservatyviame mieste. Atrodo, net ir kolegas menininkus glumino šis ekscentriškas, buitį ignoruojantis keistuolis, ką jau kalbėti apie paprastus miestelėnus. Apskuręs ir galantiškas. Gyvenantis, kur pakliuvo, kalbantis ir galvojantis tik apie tapybą. Gindamasis nuo lietuviško šalčio žiemą vilkėdavo dvi liemenes, du paltus, kaklą apsirišdavo dviem rankšluosčiais ir ilgėdavosi baltojo sauso vyno, kuris to meto Kaune buvo brangus ir retas. Blogai kalbėjo lietuviškai, todėl įterpdavo latviškų, prancūziškų, vokiškų žodžių ar frazių. Visada ieškojo progų išvažiuoti į Europą, bet vėl grįždavo, lyg niekaip negalėtų rasti savo vietos. Arba lyg vienintelė jam tikrai svarbi vieta būtų tapyba. Deja, ir apie jo kūrybą išsamiai kalbėti negalime – jau niekas nesurinks po pasaulį pasklidusių jo paveikslų (pats menininkas yra sakęs, kad jeigu turėtų visus savo kūrinius, galėtų jais nukloti kelią nuo Klaipėdos iki Palangos). Net ir jo mirtis iki galo neaiški.
V. Eidukevičius mirė Kaune 1941 m. birželio 22 ar 23 d. T. Sakalausko surinktuose prisiminimuose pateikiamos skirtingos žūties versijos. Jis tapė ir buvo nušautas į nugarą. Žuvo gatvėje, sprogus bombai. Mirė pagriovy sužeistas. „…V. Eidukevičius išėjo iš savo buto ir, matyt, norėjo nueiti į miestą. Kažkur prie aerodromo sargybinis sušuko „Stok“, bet Eidukevičius nesustojo, o tik mosikavo ranka ir šaukė: „Aš nekariauju“ – ir tą pačią akimirką buvo nušautas“, – knygoje pateikiama ir tokia Pauliaus Galaunės ir Vsevolodo Dobužinskio versija. Kiti apskritai manė, kad tapytojas pagaliau gavo leidimą išvažiuoti į išsvajotą Italiją, ir laukė atviruko iš Lozanos. Nežinia, kaip žuvęs. Nežinia, kur palaidotas. Po jo mirties konstatuota, kad menininkas neturėjo jokio turto, liko tik paveikslai. Pažįstami dailininkai pasirūpino, jog kūrybinį palikimą imtųsi globoti Dailininkų sąjunga, vėliau darbai perduoti muziejams, paveikslų yra ir privačiose rankose.
Įtraukianti jėga
Šiuo metu Vilniuje galima susipažinti su seniai turimais ir naujai Lietuvos dailės muziejaus įsigytais V. Eidukevičiaus kūriniais, taip pat paveikslais iš privačių kolekcijų. Reta galimybė – pastarąjį kartą jo parodą muziejuje galima buvo pamatyti 1991 m. Ant vieno peties – knygos suformuotas romantizuotas tapytojo – talentingo vienišiaus įvaizdis, ant kito – viltis sužinoti apie tapytoją daugiau, šiuolaikiškesnių interpretacijų bei naujos muziejinės informacijos – maždaug taip įžengiau į Vilniaus paveikslų galeriją.
Į parodą vis tiek kviečiu nueiti. Tikiu, kad tų paveikslų šviesa užgoš prastą eksponavimą.
V. Eidukevičius nenuvylė. Ramaus, prislopinto kolorito paveikslai turi savito švytėjimo. Jį dar paryškina šiurkštus paveikslų paviršius – savitais potėpiais kuriama šiam tapytojui būdinga faktūra, į kurią įsipainiojęs žvilgsnis jau nebenori išeiti iš uždaros, gilyn į save besidriekiančios paveikslo erdvės. Žvelgiant į V. Eidukevičiaus darbus visų pirma norisi galvoti apie pačią tapybą: spalvą, dažą, potėpį. O siužetai – klasikiniai. Išskirčiau autoportretus – nuo jaunystėje tapyto „Autoportreto su palete“, iš kurio į mus įdėmiai žiūri elegantiškas jaunas vyras, rankoje laikantis energija pulsuojančią paletę, iki brandesnio amžiaus ramiai mirgančių tapytojo atvaizdų, kuriuose vis dar galima atpažinti tą pačią ramią laikyseną ir įdėmų, ramų žvilgsnį. Parodoje taip pat nemažai portretų („Moteris mėlyna suknele (R. Glinskienės portretas)“ apskritai vienas žaviausių moters portretų Lietuvos dailės istorijoje), yra peizažų, Kauno panoramų, keli natiurmortai. Eidamas nuo vieno paveikslo prie kito aiškiai jauti, kad tai šimto metų senumo tapyba – šiandien taip niekas nebetapo. Tačiau išties geri meno kūriniai nesensta – V. Eidukevičiaus darbai vis dar turi jėgos įtraukti ir mus, kito amžiaus, kitokio gyvenimo žiūrovus.
Žiūrovai neįdomūs?
Paveikslams laikas dažnai suteikia žavesio, bet negalėtum to pasakyti apie muziejaus darbą. Paklausta, kaip pati vertina šią parodą kaip galutinį išskirtinio tapytojo kūrybos pristatymo visuomenei rezultatą, kuratorė Rima Rutkauskienė atsakė: „Visuomenei suteikta galimybė dar kartą pasigėrėti nuostabia V. Eidukevičiaus kūryba. Tai vienas dailininkų, kuris kaip ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Justinas Vienožinskis, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, remdamasis modernios estetikos principais, formavo Lietuvos tapybos mokyklą.“ Taigi, miela visuomene, eikite ir gėrėkitės. Ir neklauskite, kodėl tokiam svarbiam tapytojui skirtos dvi pailgos stačiakampės patalpos skirtinguose aukštuose. Kodėl šie subtilia šviesa virpantys paveikslai rodomi be jokio specialaus apšvietimo. Kodėl kai kurie jų sukabinti dviem eilėmis. Kodėl nėra jokios išsamesnės informacijos – tik įeinant į salę pateikiamas formalus bendras gyvenimo ir kūrybos aprašymas. Nežinau, kaip atrodė parodos tarpukario Kaune, tačiau įtariu, kad vaizdas buvo panašus. O labiausiai liūdna dėl to, kad muziejaus darbuotojai vėl kalbės, neva žmonės nesidomi menu, nevaikšto į parodas. Ir vėl stebėsis, kad lietuviai nežino savo klasikų. Ir vėl rengs parodas, visiškai negalvodami apie žiūrovus.
Į parodą vis tiek kviečiu nueiti. Tikiu, kad tų paveikslų šviesa užgoš prastą eksponavimą. O antra – viliuosi, jog kada nors apie tokias ekspozicijas ir tokį muziejininkų požiūrį į mūsų garsius tapytojus pasakosime kaip šiurpoką anekdotą. Norėtųsi, kad tie laikai ateitų greičiau.
