Ar įmanoma rašyti esant visiškai nepriklausomam? Kaip nepasiduoti aplinkos spaudimui, skurdui, netapti populiarumo įkaitu?
Romano, apsakymų rinkinio, dokumentinės prozos sėkmė ir likimas priklauso nuo daugelio dalykų. Čia nekalbėsime apie talentą ir gabumus. Tarkime, jog tas hipotetinis rašytojas, kurį turiu omeny, tikrai talentingas, gabus ir išmano rašymo amatą taip, kad galėtų parašyti dėmesio vertą kūrinį.
Visų pirma, kūrinio likimas priklauso nuo to, ar rašytojas yra gana laisvas finansiškai, išvaduotas nuo daugelio buities ir kasdienio gyvenimo rūpesčių.
Imantis rašyti gerą, drąsų, įdomų kūrinį, reikia turėti arba rasti, o gal išsikovoti pakankamai laiko. Pasisekė tam, kas a priori yra pasiturintis, gali sau leisti nedirbti. Kitu atveju rašytojas turi būti tvirtas ir nenuolankus, kad galėtų sau išgraužti, išspausti tas kelias rašymo valandas. Jis turi susitaikyti su nemiga, artimųjų nepasitenkinimu, sąlyginiu ar tikru skurdu, rizika, kad nebus įvertintas. Tai nemenka našta ir ją pakelti padeda tik (pasi)tikėjimas savimi ir savo talentu.
Tam, žinoma, reikia ir nusiteikti. Turi būti savyje sukaupęs tam tikrą užtaisą – norą nustebinti, pyktį dėl egzistuojančios neteisybės, troškimą pakeisti pasaulį, turi būti tuo pat metu naivus ir pasitikintis savimi, savo talentu. Rašydamas privalai įsileisti dvejonę savo gabumais ar pasirinkta kryptimi ir temomis, bet ne tiek, kad ta dvejonė sunaikintų ar pakirstų norą rašyti.
Jei nedirbti – pernelyg didelė prabanga, kūrėjui geriau turėti ramų, stabilų, aiškiai valandomis numatytą darbą, kad galėtų planuoti ir laiką rašyti. Taip gali rizikuoti – kurti tekstus, nepataikaujančius leidėjui ar rinkai.
JAV, kur ši sistema gana nusistovėjusi, dauguma rašytojų dėsto universitetuose, mokyklose ar kūrybinio rašymo kursuose. Tiesa, čia slypi kitas pavojus – darbas universitete, priklausymas uždarai akademinei bendruomenei gali prislopinti, suniveliuoti kūrinį, jo temas. Turėdamas pareigas ir kolegų rizikuoji, kad, pasirodžius romanui ar kitam kūriniui, gali likti nesuprastas, išjuoktas, paniekintas, išmestas iš darbo ar net paduotas į teismą. Tai profesinė rizika ir, jeigu lieki ištikimas sau, turi su tuo susitaikyti.
„New York Review of Books“ apžvalgininkas Timas Parksas mini ir antrą akivaizdžią sąlygą, kurios rašytojui reikia laikytis: „Kai rašai tikrai ką nors labai naujo, niekuomet nerodyk niekam, kol nebaigei, nekalbėk apie tai, nenorėk jokių atsiliepimų ar grįžtamojo ryšio.“ Tai suprantama – iškalbėjęs, išdalijęs savo sumanymą kitiems, atveri kelią kritikai, dvejonėms, pajuokai, menkinimui arba pernelyg didelėms pagyroms ir garbstymui. Bet kuriuo atveju tai blaško ir išmuša iš vėžių. O jei pats nuolat kalbėsi apie rašomą kūrinį, niekuomet jo nebaigsi.
Ne vienas skaitytojas, rašytojas ar uolus kavinių lankytojas tikrai pažįsta tokį personažą – „amžiną rašytoją“. Jis prie bokalo ar stikliuko jau 10, 20 ar 30 metų šneka apie kūrinį, kuris visus privers pripažinti jį genijumi, išvers iš koto, priblokš ir taps pasauline klasika. „Klausyk, seni, – sako jis, įspeitęs tave į kampą, – rašau čia tokį dalyką, bus bomba, pamatysi, jau beveik įpusėjau… Gal gali paskolinti 10 eurų?“
Dauguma minėtų sąlygų gali išpildyti tik tuomet, kai esi jaunas ir tavo ambicijos stipresnės už norą prisitaikyti ar parašyti tiesiog gerai, tai, „ką tikrai pirks“. Kita vertus, tos pačios sąlygos galioja, kai jau esi senas ir tau neberūpi nei šlovė, nei populiarumas, nei aplinkinių nuomonė. Nėra geresnio būdo suvesti sąskaitas su savo (o galbūt ir kitų) gyvenimu, nei sulaukus 70–80 metų parašyti autobiografinį romaną.
O įpusėjus rašytojo karjerą? Kai, tarkim, jaunystės etapas praeitas, pora genialių romanų sukurta, skaitytojai sužavėti, kritikai maloniai nustebę, premijos atsiimtos, namas nupirktas, spintoje kabo smokingas, o bare stovi kolekcinio viskio rinkinys. Kas toliau?
Į populiarumo viršūnę įkopusiam rašytojui prieš akis atsiveria lygi it stalas plynaukštė. Leidėjams jis yra puiki melžiama karvė (ar auksinė antilopė – kaip pavadinsi, nepagadinsi), jų akyse dega pelno skaičiai, o smegenyse sukasi pardavimo skaitiklis. Skaitytojams nebereikia didelių staigmenų ar eksperimentų. Jeigu kūrėjas ir išdrįsta į tokius leistis, klaidos jam dovanojamos. Ir dar kartą. Ir dar.
Pasiekęs tam tikrą lygį (tarkim, Haruki Murakami, Salmano Rushdie ar Umberto Eco – autorių, kurių naujausios knygos, švelniai tariant, nekas) jis turi didžiulį pasitikėjimo kreditą. Ir didžiulę jam (tiksliau – leidėjui) dirbančią reklamos ir žiniasklaidos mašiną.
Bet visos plynaukštės kada nors baigiasi. O kai kurios būna labai stačios. Ką daryti? Ar bandyti galva pramušti sieną, išnaudoti pasitikėjimo kreditą ir viską pradėti iš naujo? Ar tyliai eiti tuo pačiu keliu ir vėliau stebėti, kaip krinta tiražai, kaip nyksti iš interneto bei spaudos, kaip menksta honorarai?
Vienareikšmiško atsakymo nėra. Galima gana ciniškai atsakyti: nenorėjai žaisti, nereikėjo ir pradėti. O galima atsiversti knygą, viską pamiršti ir atleisti, nes talentas – svarbiausia.
