Profesorės Irenos Veisaitės bičiulį Yves’ą Plasseraud nėra per skambu vadinti ir Lietuvos draugu. Galbūt todėl naujoje jo knygoje apie profesorę „Irena Veisaite. Tolerance and Involvement“ tiek daug dėmesio skiriama ir mūsų šalies istorijos atspalviams. Ką ši prancūzų teisininko parengta biografija mums atskleidžia ne tik apie I. Veisaitę, bet ir apie save, svečio klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
– Pratarmėje profesorius Leonidas Donskis rašo, kad per I. Veisaitės gyvenimo tėkmę pamatome ir visą XX a. istoriją. Ar būtent tai paskatino parašyti apie ją knygą?
– Sakyčiau, kad jos gyvenimo chronologija ir šalies istorijos įvykiai suteikia galimybę tyrinėti skirtingas idėjas ir parodyti, koks galėjo būti tinkamas požiūris į jas. Knyga aprėpia laikotarpį nuo Smetonos laikų iki dabar. Tai – ėjimas ne tik per skirtingus periodus, bet ir skirtingus pasaulius, egzistencinę filosofiją.
– Su profesore I. Veisaite susipažinote prieš 25 metus. Kaip užsimezgė jūsų draugystė?
– Susitikome viename seminare: aš tuomet domėjausi etninių mažumų problemomis, o ji panašius klausimus sprendė dirbdama Atviros Lietuvos fonde (ALF). Po kelių susitikimų panorome vienas kitą pažinti dar geriau. Mūsų pokalbiai vis gilėjo, tapome draugais, ir tai įvyko be jokio išankstinio sumanymo. Labiausiai šią draugystę vertinu už visišką skaidrumą, atvirumą ir meilę. I. Veisaitė tikrai yra tas žmogus, kuris daug atiduoda kitiems negalvodamas. Mūsų ryšį vertinu ir už intelektinius mainus, dosnų, atvirą, kritišką požiūrį į pasaulį.
– Kaip profesorė reagavo į jūsų sumanymą imtis šios knygos?
– Ji bijojo ir iš pradžių tam nepritarė. Irena yra kukli, mėgstanti kalbėti apie idėjas, o ne apie save. Bet pradėjau rašyti įvykių chronologiją, ji ėmė šį tą taisyti ir taip įsitraukė. Be to, idėją labai palaikė profesorius L. Donskis, kiti bendri mūsų pažįstami – tai man padėjo. Be abejo, buvo reikšmingas ir Irenos dukros Alinos vaidmuo. Ji žinojo dalykus, kurių Irena nebeprisiminė. Tačiau Alina, kaip ir jos mama, taip pat kukli ir nenorėjo papasakoti pernelyg daug. Todėl visą laiką nardžiau tarp faktų ir idėjų.
– Minėjote, kad parašyti šią biografiją buvo nelengva užduotis. Kodėl?
– Niekada anksčiau nieko panašaus nesu daręs: rašiau teisines, istorines knygas, o ne biografijas. Be to, teko susidurti su svetimomis kalbomis, nes dauguma informacijos buvo lietuvių ir rusų kalbomis, šiek tiek lenkų, jidiš, vokiečių. Kai kurias jų galiu suprasti, bet ne itin gerai. Dar iškilo psichologinis aspektas: kaip pasakyti ne per daug, bet ir ne per mažai, ką liesti, o ko ne. Visą laiką turėjau vaikščioti pirštų galiukais. Tačiau svarbu, kad tarp mudviejų neiškilo jokių nesutarimų.
– Ar yra planų išleisti knygą lietuviškai?
– Tikiuosi, kad bus. Angliškas jos leidimas labai brangus – ar matėte kainą (juokiasi)? O jei rimtai, labai norėčiau, kad ji būtų išleista lietuviškai. Manau, čia ji pritrauktų daugybę žmonių, nes tikrai daug jų domisi Irenos gyvenimu ir jį seka.
– Skaitydama svarsčiau: argi nekeista, kad vieno kilniausių Lietuvos žmonių biografiją parašė prancūzas anglų kalba?
– Iš tiesų keista. Mudu esame labai artimi, bet, kita vertus, esu žmogus iš šalies, dėl to kai kurie dalykai tampa paprastesni. Man šis faktas leido išdrįsti pabandyti rašyti knygą. Manau, kad dalis žmonių čia tiesiog nebūtų drįsę to padaryti. O dalies kitų asmenų pasiūlymų pati I. Veisaitė nebūtų priėmusi. Kita vertus, Lietuva domiuosi seniai. Taigi esu ir vidaus žmogus, ir pašalietis.
Be abejo, darbas man buvo iššūkis: aš, prancūzas, angliškai rašau apie žydę Lietuvoje, o knygą leis Nyderlandų leidykla. Žinau, kad ir vienas žurnalistas rašo knygą apie I. Veisaitę, bet tai jau bus kita istorija ir kitas požiūris. Mano tikslas buvo labiau atskleisti intelektinę žmogaus istoriją.
Žmonės į praeitį linkę žvelgti remdamiesi jausmais, bet kai prabylame apie žinias, greitai pajuntamos ribos.
– Kiek man žinoma, profesorė nemėgsta prisiminti skausmingų praeities etapų, labiau linksta kalbėti apie šviesius, pozityvius dalykus. Kaip pavyko ją įtikinti grįžti į praeitį?
– Daugybė faktų knygoje yra iš ankstesnių I. Veisaitės interviu vokiečių žurnalistams, ypač iš „Deutsche Welle“. Archyvinė medžiaga labai padėjo, nors ir teko pasitikslinti įvairias detales. Sunkiausia buvo pažvelgti į prieškario Kauno periodą, nes tuomet Irena buvo visai dar vaikas. Kelis mėnesius praleidau Kaune, kad geriau suprasčiau tą atmosferą. Rašyti apie sovietmetį taip pat nebuvo lengva, nes šis laikotarpis turėjo keletą etapų ir į juos norėjosi pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.
– Kalbėdama apie getą I. Veisaitė pasakoja apie akimirkas, kai pas vieną bičiulį klausydavosi klasikinės muzikos įrašų. Tokiomis retomis akimirkomis, anot jos, vėl pasijusdavo kaip žmogus. Kaip manote, ar tai nėra pati aiškiausia meno misijos apibrėžtis?
– Tos akimirkos klausant muzikos išties būdavo palengvėjimas. Kai apie getą galvojame dabar, manome, kad ten kasdien tvyrojo tragedija. Bet buvo ir palengvėjimo momentų, netgi laimės. Čia ir slypi istorijos sudėtingumas. Muzika Irenai visada buvo labai svarbi, kaip ir literatūra. Išties menas yra būdas pabėgti nuo kasdienio gyvenimo bjaurumų ir nepasiduoti desperacijai. Vienas ryškiausių Irenos bruožų yra absoliutus optimizmas. Ji myli gyvenimą, žmones, yra kupina atjautos kitiems. Dar mane žavi tai, kad ji yra Lietuvos patriotė.
– Knygoje Arūnas Gelūnas prisimena jam būnant kultūros ministru kilusį skandalą dėl Vilniuje rodyto Romeo Castellucci spektaklio. Jis pasakoja tuomet sulaukęs vienintelio palaikymo skambučio, ir tai buvo I. Veisaitė. Susidaro įspūdis, kad profesorė iki šiol aktyviai veikia visuomenės gyvenime, gal tik ne taip matomai kaip ALF laikais?
– Tai net ne įspūdis, o faktas. Kai būnu Vilniuje, paprastai su žmona apsistojame Irenos namuose. Jos telefonas kasdien skamba nuo septynių ryto iki vėlaus vakaro. Daugiausia skambina jauni žmonės. Irena myli jaunimą ir jį palaiko. Kadangi man kartais tenka atsiliepti telefonu, žinau, kad jai skambinantys žmonės bendrauja penkiomis šešiomis skirtingomis kalbomis.
– Ar visas šis atliktas darbas kiek nors pakeitė jūsų požiūrį į Lietuvą ir jos praeitį?
– Mano požiūris tapo kompleksiškesnis, turtingesnis. Galbūt tai viena priežasčių, kodėl taip žaviuosi Lietuva. Ši šalis turi pasiūlyti kur kas daugiau, nei dauguma lietuvių mano. Žmonės į praeitį linkę žvelgti remdamiesi jausmais, bet kai prabylame apie žinias, greitai pajuntamos ribos.
– Užsiminėte, kad rašant knygą apie profesorę jus domino skirtingos epochos ir įvairūs požiūriai į jas. Kokiame etape Europa yra dabar, žvelgiant jūsų kaip mažumų problemas tiriančio teisininko akimis?
– Manau, kad dabartinė krizė yra didžiulis iššūkis Europai ir apie jį kalbėdamas nesu optimistas. Nesutarimai dėl pabėgėlių krizės paaštrino prieštaravimus tarp Vakarų ir Rytų bei Centrinės Europos. Bet juk visa Europa pagrįsta sutarimais. Jei nėra sutarimo – nėra ir Europos. Dabar mes arba esame etapo pabaigoje – o tai būtų labai liūdna, nes užaugau su europietiškomis idėjomis, – arba ta krizė sprogs. Ir tada tam tikru atžvilgiu grįšime į maždaug 1933-iuosius.
– Po Rugsėjo 11-osios įvykių JAV kalbėta, kad pasaulis niekada nebebus toks pat. Ar Europa kada nors bus tokia pati, kaip iki praėjusių metų lapkričio tragedijos Paryžiuje?
– Nežinau, ar tai lėmė būtent Paryžiaus įvykiai, bet populizmo, ksenofobijos ir baimės mastas išaugo nežmoniškai. Ekstremali dešinė daugybėje vietų įgyja galių, bet nemanau, kad ji tinkamas atsakymas į kylantį klausimą. Taigi sunku pasakyti, ar dėl Paryžiaus žudynių, ar ne vien dėl jų, bet dabar Europos situaciją tiksliausiai apibrėžia klaustukas.
————–
Y. Plasseraud
Gimė 1939 m.
Prancūzų teisininkas, istorikas, Baltijos valstybių ekspertas.
Skaitė paskaitas teisiniais klausimais Lietuvos, Prancūzijos, Vokietijos, Baltarusijos, Ispanijos universitetuose.
Lietuviškai išleistos jo knygos „Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas“ ir „Mažumos. Tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas“.
Bendradarbiauja su Prancūzijoje leidžiamu žurnalu „Les Cahiers Lituaniens“, skirtu Lietuvos kultūrai.
