Į Tarptautinę Milano dizaino trienalę atstovauti Lietuvai Julijonas Urbonas išvyko mikroautobusu. Jame sukrauta instaliacija „Airtime“ Milane virs 70 kv. metrų ploto kylančia platforma, kuri, pasiekusi apie 30 centimetrų, kris žemyn ir privers ant jos vaikščiojančius parodos lankytojus patirti nesvarumo būseną. Kada gravitacija tampa menu, domėjosi žurnalistė Ieva Rekštytė.
– Jūsų kūrybinis dėmesys nesvarumo būsenai, levitacijai ir t. t. išliko nuo vaikystės, kai daug laiko leisdavote Klaipėdos atrakcionų parke, vadovaujamame jūsų tėvo, o vėliau parko direktoriumi tapote pats. Kaip ši neįprasta patirtis virto kūrybos pagrindu?
– Mano tėvas gana skeptiškai vertino darželius – šie jam atrodė tarsi sovietinės indoktrinacijos stovyklos, todėl mane ir sesutę visuomet imdavo kartu į parką, kur mus atrakcionų operatoriai, inžinieriai ir administratoriai. Tik vėliau suvokiau, kad tų atrakcionų iš tikrųjų nelabai mėgau. Jie buvo labiau orientuoti į sovietinę propagandą nei į smagumą ir man kėlė arba nuobodulį, arba siaubą (lengvai apsiverkdavau, mane supykindavo ar imdavau šaukti).
Ši specifinė vaikystė paskatino mane domėtis atrakcionų reiškiniu. Šiaurės Amerikoje jis itin stiprus. Iš esmės kodėl ten žmonės eina – pasikankinti? Be šio klausimo, man buvo įdomūs ir kiti. Jaučiau, kad atrakcionuose yra potencialas, kurio neturi menas: jie supurto, pravirkdo, supykina ir taip sužavi. Pamaniau, jog būtų galima tai išplėtoti ir sukurti tokį meno žanrą, kuris įtrauktų žmogų visais įmanomais būdais ar, tikrąja šio žodžio prasme, visais viduriais. Pastaruosius aštuonerius metus ieškau būdų, kaip pačias įvairiausias sritis, pavyzdžiui, šokį, kinetinį meną ar kosmoso mediciną, susieti su atrakcionais ir juos padaryti vertus meno vardo. Norėjau jiems suteikti daugiau nei labai ribotų maskuliniškų patirčių, kurios siejamos tik su greičiu ar aukščiu ir nepasiūlo nieko subtilaus, kuo pasižymi, tarkime, šokis.
Apie savo unikalią patirtį ėmiau svarstyti kaip apie bazę, kurioje galėčiau veikti kaip kūrėjas. Pripažįstu, kad atrakciono kalba mano atveju yra kiek dramatizuota ar net dirbtina, bet tai darau sąmoningai. Dirbtinumas veikia ne kaip melas, o kaip tarpinė pozicija tarp tiesos ir fikcijos. Daugelis mano kūrinių yra fiktyvūs ir nefiktyvūs vienu metu. Pavyzdžiui, „Eutanazijos kalneliai“: iš mokslinės ar technologinės perspektyvos jie visiškai tikri ir suprojektuoti tam, kad maloniai ir elegantiškai nužudytų jais besivažinėjančius. Kita vertus, jie netikri, nes pastatyti ne kur nors prie miestų. Turbūt neįmanoma jų įsivaizduoti veikiančių šiuolaikinėje socialinėje santvarkoje.
– Šiuolaikinio meno įžymybė Carstenas Hölleris (entomologas, t. y. vabzdžių tyrinėtojas) impozantiškais kūriniais demonstruoja, kad moksliniai faktai ir racionalus protas nėra siauros, neįkvepiančios ir vaizduotei nepasiduodančios sritys. Vienas „The Guardian“ apžvalgininkas atkreipė dėmesį, kad mokslas šiandien mums pateikia labiau provokuojančių, įspūdingesnių ir gražesnių vaizdų nei menas. Kuo ypatinga mokslo ir meno sinergija?
– Mokslinis, technologinis, inžinerinis pasaulis leidžia realizuoti kai kuriuos nerealiai skambančius meninius sumanymus. Ir atvirkščiai – kontroversiškos mokslinės idėjos meno pasaulyje tampa visiškai priimtinos. Uždėjus etiketę „menas“, savaime atsiranda tam tikra saugos zona, kurioje gali realizuoti kuo drastiškiausius sumanymus.
Vienas fizikas tarptautiniu mastu pripažintam žurnalui „Social Text“ parašė straipsnį, kuriame nagrinėjo, kaip socialinės struktūros siejasi su kvantine fizika. Jis nusprendė patikrinti leidinio redaktorių filtravimo sistemą ir parašė skambų tekstą, kurio turinys – absurdiškas. Kai jis kuo lengviausiai praėjo į žurnalą, fizikas parašė antrąjį ir paaiškino, jog apgavo iškilaus leidinio redaktorius, – šitai išprovokavo tikrus retorikos karus. Tai, manyčiau, geras pavyzdys, kad ir moksle poetika atlieka svarbų vaidmenį.
Jūsų minėtas C. Hölleris gerai suprato, kad jei tam tikrus mokslinius reiškinius ar įrenginius katapultuosi į meno erdvę, jie taps poetiški. Pagaliau paimkime bet kokį daiktą ir uždėkime jam rėmelius. Jie bus savotiška to daikto, kaip meno kūrinio, legitimacija. Žinoma, vien tokio įteisinimo nepakanka, bet mus tai gali lengvai suklaidinti. Tam tikru atžvilgiu aš šiuo aspektu ir žaidžiu.
Vienas pavyzdys iš mano kūrybinės patirties rodo, kad moksliniai projektai iš tiesų gali būti suprasti labai poetiškai. Smalsumo vedamas kolekcionavau įvairiausius su miegu ir sapnais susijusius prietaisus, pavyzdžiui, skirtus sapnams įrašyti. Kai atradau patentuotus įrenginius, susijusius su būtent mane dominančia gravitacija (šiuose sapnuose jūs skraidote, levituojate ir pan.), ėmiau kolekcionuoti tik tokius. Galiausiai Lisabonos architektūros trienalėje nutariau visus juos parodyti. Supratęs, kad žmonėms nebus įdomu, jei tik padėsiu juos ant pjedestalo, sukūriau interaktyvią instaliaciją „Sapnų viešbutis“ – laikinai veikiantį viešbutį su sapnus režisuojančia įranga. Mums paskyrė aukštą vandens bokštą bohemiškame Lisabonos rajone. Jo viršuje buvo kubo formos patalpa, į kurią galėjai patekti aukštais pastoliniais laiptais. Tame kube įrengėme registratūrą, keturis numerius-kapsules ir taip mėnesį žaidėme viešbutį. Vėliau paaiškėjo, kad vienoje kapsulių neveikė įranga, tačiau keisčiausia, kad iš jos išėję žmonės pasakojo savo įspūdžius, tarsi viskas būtų kuo puikiausiai veikę. Nutariau, jog reikia remtis būtent placebo efektu ir kurti kuo įtikinamesnį teatrą. Tuomet detalės tapo itin svarbios: kokį skelbimą, kviečiantį apsilankyti viešbutyje, žmogus pamato, kaip į jį ateina, kaip juos pasitinku, kuo būnu apsirengęs, koks kvapas tvyro patalpose, kokia patalynė paklota…
– Po 20 metų pertraukos vyksiančioje Milano dizaino trienalėje Lietuvai atstovausite su pirmą kartą rodomu kūriniu „Airtime“ (oro laikas). Kaip jis bus pristatomas? Ar lankytojai bus informuoti, jog grindys, ant kurių jie stovi, kils ir paskui kris žemyn?
– Milano trienalėje bus rodoma apšildomoji paroda, kuri supažindins su mano kūrybine praeitimi bei ankstesniais darbais ir paaiškins, iš kur atsiranda tos besikilnojančios grindys. Be to, bus pristatomas „Airtime“ prototipas. Birželį ši paroda bus uždaryta, tiksliau, sukeista su „Airtime“ instaliacija. Ši iš esmės bus tuščias paviljonas su tomis specialiomis grindimis, kurios ritmingai kils ir kris, tad ant jų stovintys lankytojai kartkartėmis pajus nesvarumo būseną. Dėl saugumo greičiausiai teks lankytojus įspėti dėl kinetinių grindų, tačiau kada tiksliai šios kris žemyn, jie nežinos. Be abejo, žmonės vaikščios susikibę, palei sieną ar net keturiomis – to ir siekiame.
Man tereikėjo sukurti vieną 30 cm kritimo trajektoriją – nuo taško A iki taško B. Viskas labai paprasta, tačiau toks lakoniškumas jau dabar pasireiškia kompleksiškai. Į instaliacijos rengimą įsiterpia saugumą apibrėžiantys teisės aktai. Įsivaizduokite tokias namie: įsijungtų nuolatinis budrumas, jūs itin aiškiai jaustumėte savo kūną ir stengtumėtės taip judėti aplinkoje, kad nesusižeistumėte. Arba įsivaizduokite tokį kritimą kaip greitą susisiekimo tarp pastato aukštų priemonę. „Airtime“ apibūdinti tiktų sąvoka „kinetinis menas“, tačiau šiuo atveju judės ne kas kitas, o jūsų viduriai.
– 21 kartą vykstančios trienalės tema – „XXI amžius. Dizainas po dizaino“. Kaip ji bus atskleista ir nagrinėjama?
– Trienalės tema atspindinti šio laikotarpio dvasią. Dabar egzistuoja absoliutus dizaino pliuralizmas, kai po vienu vardu telpa daugybė skirtingų sričių, apibūdinimų, specialistų, ideologijų, medžiagų. Milano trienalė – vienas iš nedaugelio renginių, kuris „dizaino“ sąvoką stengsis išplėsti iki to, kas šiuo metu dažniausiai įvardijama kaip tarpdisciplininis menas. Organizatoriai ketina apžvelgti alternatyvias dizaino sampratas ir įvertinti savotišką paklydimą, kurį paskatino į rinką orientuotos blizgios produkcijos, skirtos tik pardavimui palaikyti, gausa.
Renginys įtrauks įvairias meno sritis, kuriose dizainas jungiasi su mokslu, technologijomis, šiuolaikiniu menu, teatru. Šiandien dizainas gali būti kone bet kas ir naudoti pačias įvairiausias medžiagas ir išraiškos priemones, tam tikra prasme išplėsdamas įvairias kūrybines sritis. Pavyzdžiui, kiną labai apriboja infrastruktūra: ekranai, kino salės, platintojai ir panašiai. O dizainas šiandien niekuo neapribotas – gyvenimas gali tapti medžiaga kurti.
Šiame renginyje, tikiuosi, megsis tarptautinis dialogas, kurio tikslas – aptarti, kaip galėtų formuotis ateities dizainas. Organizatorių manymu, diskusijos yra bevaisės, jei į jas neįsilieja pats pokalbio objektas, toje srityje veikiantys žmonės ir jų sukuriami daiktai. Labai smagu, kad Lietuva pagaliau gali įsitraukti į šiuos debatus ir taip įtvirtinti nacionalinio dizaino tapatybę.
– Minėjote, kad į Milaną ketinate vykti kitų trienalės dalyvių nelabai praktikuojamu, bet jums įprastu būdu?
– Taip, pasikrausiu mikroautobusą ir dviese su asistentu pasikeisdami vairuosime iki Italijos. Kai mano kūriniai būna tokie kompleksiški kaip šis, juos gabenu pats. Tuomet nereikia jaudintis, kad viskas būtų pristatyta saugiai ir laiku, – galiu pats tai prižiūrėti. Kai esu priklausomas nuo įvairiausių gamintojų ir bendrovių, jau ir taip įgrysta, jog visi darbai nuolat vilkinami. Kad ir kaip anksti pradėsi visą procesą, rezultatą išvysi tik paskutinę minutę.
Toks lunaparkinis gyvenimas man gerai pažįstamas. Kai vadovavau atrakcionų parkui, vienas mano tikslų buvo jį atnaujinti. Dalį atrakcionų išmontavome ir pardavėme į metalo supirktuvę, nes jie jau buvo nebeatnaujinami, o kitus perdarėme į mobilius. Su tuo lunaparku teko keliauti po įvairius miestukus ir gyventi vagonėliuose, o dabar šią paveldėtą patirtį vėl pritaikau.
—–
J. Urbonas
Gimė 1981 m. Klaipėdoje.
2003 m. baigė vizualiojo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA).
2004–2007 m. UAB „Poilsio parkas“ Klaipėdoje direktorius.
2005 m. baigė VDA dizaino magistrantūros studijas.
2005–2007 m. pasirinko dizaino doktorantūros studijas VDA.
Nuo 2007 m. – Karališkojo meno koledžo Londone dizaino sąveikų studijų doktorantas.
Nuo 2007 m. – laisvai samdomas dizaineris, menininkas, docentas ir tyrėjas.
2010 m. pelnė Jaunojo menininko premiją, skiriamą Kultūros ministerijos.
2010 m. Belgijoje pelnė „Prix Ars Electronica“ – vieną prestižiškiausių apdovanojimų medijų meno srityje.
2012 m. Belgijoje projektas „Eutanazijos kalneliai“ pelnė Naujo technologinio meno prizą.
Nuo 2014 m. – VDA meno prorektorius.
2014 m. jam paskirtos Kultūros ministerijos ir Lietuvos mokslo tarybos stipendijos.
