Prezidentės Dalios Grybauskaitės tradiciškai Motinos dienos proga prezidentūroje organizuotoje daugiavaikių mamų pagerbimo šventėje tarp 44-ių apdovanotųjų – ir dvi Panevėžio krašto žilagalvės mamos. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu prezidentė įvertino aštuonių vaikų mamą Sofiją Stasiukaitienę iš Miežiškių seniūnijos Novogrudkos kaimo ir devynis vaikus užauginusią panevėžietę Marijoną Astravienę.
Šiltos trijų kartų moterų – Sofijos Stasiukaitienės su jauniausia dukterimi Kristina ir anūke Renata – akimirkos prie šeimos albumo. U. Mikaliūno nuotr.
„Vaikams bus prisiminimas, o aš kiek čia bebūsiu“, – šiltai šypsojosi į motinų apdovanojimo ceremoniją prezidentūroje ruošdamasi 89-erių S. Stasiukaitienė.
Šiai dabar jau smulkutei, nedidukei, o kadaise vešlių plaukų 181 cm ūgio gražuolei, ištisai besišypsančiai ir žvaliai močiutei gyvenimas atseikėjo tiek, kiek, atrodo, pakaktų keliems.
Ne tik vaikų, bet ir vargo pridėjo: enkavėdistų kankinimai, politinio kalinio dalia tremtyje, svetima tėvynėje, būrys atžalų, susispietusių aplink be vyro likusią mamą, vienišos kaimo moters dalia – dalgiu mosuoti pagrioviuose ar įsitvėrus arklo eiti paskui arklį vagoje. Tarsi Aukščiausiasis būtų vis bandęs, kiek motina galėtų ištverti. Ir vis tiek rasta laiko eilėraščiui išguldyti, tremtinių lietuviškas dainas užrašyti, sodybą papuošti šimtais jurginų.
Atsigręžusi į už nugaros likusius metus, S. Stasiukaitienė, nubraukusi išdavikę ašarą, atsidūsta: „Geras buvo mano gyvenimas. Tikrai geras. Duok Dieve, kad visiems toks būtų. Kaip nebus laimė, jei kiek turi, tiek užtenka. Jei neturi, vis tiek gerai išeina.“
Apdovanota ir A. Smetonos
Į Motinos dienos iškilmes prezidentūroje S. Stasiukaitienę lydėjusioms dukroms, sūnums, anūkei tai buvo pirmasis toks artimas susitikimas su aukščiausia šalies vadove. Tačiau pati S. Stasiukaitienė gali didžiuotis priimanti jau antrą per gyvenimą apdovanojimą iš prezidento rankų.
S. Stasiukaitienė gali didžiuotis priimanti jau antrą per gyvenimą apdovanojimą iš prezidento rankų. Vaikystėje ją pagerbęs ir pats A. Smetona. U. Mikaliūno nuotr.
Tarpukariu susitikimą su prezidentu Antanu Smetona moteris pamena tarsi būtų šiandien. Tuomet dar Šilų pradinės mokyklos mokinukei už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį prezidentas, atvažiavęs į mokyklą, įteikė knygą ir paglostė galvelę.
Anąkart mažam kaimo vaikui tai buvo didelis įvykis. O šįkart S. Stasiukaitienė džiaugiasi ne dėl savęs.
„Vaikams bus prisiminimas. Kiek aš čia bebūsiu“, – šypsosi jau antrojo Lietuvos prezidento pagerbiama močiutė.
S. Stasiukaitienė sako nė nepastebėjusi, kaip aštuonios jos atžalos – penkios dukterys ir trys sūnūs – užaugo. Viena dukra, ištekėjusi už ukrainiečio, įsikūrusi vyro gimtinėje, netoli Kijevo, kita ūkininkauja Biržų rajone, pačiame Latvijos pasienyje, dar dvi Panevėžyje, čia pat ir du sūnūs, o vienas – Naujojoje Akmenėje. Mama gyvena pas dukrą Novogrudkos kaimo vienkiemyje, paslėptame išlakių medžių.
Kai susirenka visi vaikai su sutuoktiniais, suvažiuoja dvylika anūkų ir trys proanūkiai, prie stalo sunku sutilpti.
Įkliuvo gelbėdama kitus
S. Stasiukaitienė netoli nuklydo nuo gimtinės – Panevėžio rajone esančių Šilų.
Kilusiai iš trijų vaikų šeimos likimas vienintelei lėmė tiek kelio nueiti. Sesutę vos pustrečių sulaukusią pakirto difteritas, 17-metis brolis buvo nušautas pokariu.
Prezidentės apdovanota už dorais užaugintus vaikus S. Stasiukaitienė sako, kad geriausia auklėjimo priemonė – darbas.
Mokslams imli mergaitė svajojo mokytojauti. Trumpai paragavo mokytojos duonos. Vietą klasėje prie lentos jai pakeitė dideli išbandymai.
Po Antrojo pasaulinio karo tebesitęsiant kariniam konfliktui tarp Sovietų Sąjungos ir Japonijos, Sofija, jauna mergina, tarpininkavo padėdama vyrams išsisukti nuo prievolės kariauti už svetimą šalį. Padėdavo suklastoti asmens dokumentus – vienus vyrus „pajaunino“, kitus – „pasendino“.
Kartą su net penkiolikos vyrų padirbtais pasais teko važiuoti į Šiaulius – tetrūko tik sudėti antspaudus, kad būrelis lietuvių būtų išvengusių beprasmio karo svetur baisumų.
„Dirbo ten, rodos, patikima moteris. Nuvažiavau, slaptažodį pasakiau. Bebūnant kabinete suskambo telefonas. Išgirdau sakant paskubėti. Supratau, kad bus blogai – išdavė“, – lyg šiandien pamena S. Stasiukaitienė.
Ir pasileido mergina pro duris, per sugriautus Šiaulius, panamėm, padaržėm. Viename aptikusi žolių krūvą paslėpė padirbtus dokumentus, bet pati nuo enkavėdistų nepaspruko.
Pragaro mašinoje
Šiaulių NKVD spardoma, kaltinama tėvynės išdavimu mergina tylėjo it žemė. Bijodama nepratrūkti kankinama, pasiprašė į tualetą, o ten – vanduo su chlorkalkėmis. Dideliais gurkšniais puolė gerti – mirtis tokioje situacijoje atrodė geriausia išeitis.
Paradoksas – gyvybę išgelbėjo per rankas trenkę saugumiečiai. Tie patys, kurių kankinimų atmintis niekada negalės ištrinti.
Keturias dienas tardyta neleidžiant ne tik prigulti, bet ir prisėsti, mušama, tarpdury trankoma galva, Sofija tylėjo – neišdavė pogrindyje prieš Sovietų Sąjungą veikusių bendražygių. Tylėjo ir vėliau, kalinama rūsyje su dar aštuoniomis politinėmis kalinėmis, viena iš jų laukėsi besibeldžiančios gyvybės. Tamsoje, drėgmėje, areštinės palubėje menkutis langelis, pro kurį matyti tik einančiųjų pėdos. Vietoj lovų – rąstai.
Grįžusi iš tremties S. Stasiukaitienė su prezidento A. Smetonos pussesere skaldydavo ir kraudavo sanatorijoje malkas, o užsukus kam iš valdžios, sprukdavo kuo toliau, kad neužmatytų „pavojingųjų“.
Kad būtų šilčiau, moterys glausdavosi viena prie kitos. O naktimis išvesdavo tardyti. Vėliau – Šiaulių kalėjimas su ordomis utėlių. Po ten praleistų beveik metų išvežta tardyti į Lukiškes. Čia sutiktas antrankiais surakintas partizanų vadas, A. Smetonos laikų karininkas Kazimieras Kalpokas dar spėjo Sofijai pasisakyti esąs nuteistas myriop. Jį išvedę egzekutoriai sugrįžo krauju aptaškytomis rankomis.
Žinant enkavėdistų neribotą valdžią, žiaurumo ir kankinimo priemones, neabejojama, kad pasipriešinimo kovų vadui žūti akimirksniu nuo taiklaus šūvio nebuvo leista. Patekusieji į pragaro mašiną kankinimų neišvengdavo.
Už Leniną – iki gyvos galvos
Sofijai enkavėdistai rengė ilgą kančios kelią. Netrukus be teismo išgrūsta į Maskvos Butyrkų kalėjimą su skarda užkaltais langais, nepraleidžiančiais nei saulės, nei šviesos. Prastai rusiškai, bet vokiškai gerai mokanti mergina susibičiuliavo su likimo drauge žyde, areštuota už tai, kad vyras per sieną gabendavo tautiečius į Izraelį.
„Žydė pasipasakojo metus kalinti, sako, turbūt jau ir žilų plaukų atsirado. Nepasakiau, kad ji, kažkada buvusi juodaplaukė, jau baltut baltutėle“, – pamena Sofija. Ten pat kalinta ukrainietė senutė. Laisvės netekusi už ne laiku ir ne vietoje išsprūdusią nuoskaudą, esą norinti nužudyti Staliną. Kitoje kameroje – moteris, tepaeinanti su dviem lazdomis. Kalta, nes peršovė Lenino nuotrauką. Už tokį „baisų“ nusikaltimą nuteista iki gyvos galvos.
„Ją globojęs Raudonasis Kryžius per mėnesį atsiųsdavo vieną batoną ir mažutylę dėžutę ikrų. Man juos liepdavo valgyti, sakydavo: tu jauna, dar gyventi reikia, o aš vis tiek visam gyvenimui nuteista ir iš čia nebeišeisiu“, – „Sekundei“ pasakojo S. Stasiukaitienė.
Ją nuteisė nuteisė dešimčiai metų be teisės grįžti į Lietuvą.
„Pripranti prie visko“, – išgyvenimo Irkutsko srityje, netoli Baikalo ežero, griežtojo režimo lageryje, paslaptį mano įminusi S. Stasiukaitienė.
Malkas skaldė su Smetonaite
Politinių kalinių gyvenimas Sibire prilygo paskutiniam pragaro ratui. Kai 12 lietuvių moterų, alkanų, išsekusių ir nuilsusių, nebeturėjo jėgų kastuvais krauti 60 tonų dulkančio cemento, Sofijos paragintos metė kastuvus ir kritusios ant žemės lietuviškai uždainavo. Sargyba reagavo žaibiškai.
Už per lagerį nuskambėjusią lietuvišką dainą surakinta antrankiais Sofija įkalinta karceryje, ne didesniame už tualeto būdelę: nei atsigulti, nei prisėsti, o ant betoninių grindų – išmatos. Po trijų parų tokių kančių stovint šaltyje, tamsoje ir šlapime, kojos ištino. Ketvirtą parą atėjęs operatyvinio skyriaus viršininkas sumanė pagėdinti, esą nuteista pagal baisiausią straipsnį – tėvynės išdavimą.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu prezidentė D. Grybauskaitė įvertino aštuonių vaikų mamą Sofiją Stasiukaitienę iš Miežiškių seniūnijos Novogrudkos kaimo.
„Aš savo tėvynę myliu, o jei galėčiau, parduočiau tavąją. Bet jūs patys savąją seniai pardavę, tiek žmonių į kalėjimus sukišę“, – atkirto iškankinta mergina.
Po trejų metų politinių kalinių kančias Sibire nutraukė Stalino mirtis. Sofija į Lietuvą grįžo kaip stovi, o asmens pase buvo įrašas: pavojinga. Su tokiu jai visos durys sovietų okupuotoje tėvynėje buvo užtrenktos. Laimė, per pusbrolį, buvusiame A. Smetonos Užugirio dvare įkurtoje sanatorijoje dirbusį vyriausiojo gydytojo bei ūkvedžio vairuotoju, gavo neetatinės darbininkės statybose vietą. Ten pat nugarą lenkė ir buvusio prezidento pusseserė. Abi su Smetonaite skaldydavo, veždavo malkas, o kai į sanatoriją užsukdavo kas iš valdžios, sprukdavo kuo toliau, kad nepamatytų „pavojingųjų“.
Ten pat sutiko ir sodą prižiūrėjusį savo būsimąjį.
Vėliau, keičiant pasus, nebeliko baisiojo įrašo ir nuo malkų krūvos Sofijai leista pereiti triūsti į sanatorijos virtuvę. Kai sanatoriją likvidavo, su vyru kurti gyvenimo atvyko į dabartinius savo namus Novogrudkoje.
„Vyras buvo iš aštuonių vaikų šeimos. Jis sakydavo, kad ir mūsų aštuoni bus“, – juokiasi S. Stasiukaitienė.
Tokios mažos šeimos, kaip dabar dažna, motinos nuomone, išdykimas. O tada valstybė nė pinigų už vaikus nemokėjo. Tik kai trečioji gimė, daugiavaikė motina ėmė gauti 3,5 rublio per mėnesį. Tai buvo jau pinigai – alga kolūkyje tesiekė 56 rublius.
Auklėjo darbu
Prezidentės apdovanota už dorais užaugintus vaikus senolė sako, kad geriausia auklėjimo priemonė – darbas.
„Reikia, kad vaikai darbo turėtų, tada ir nelakstys“, – jauniems tėvams patarimą duoda ilgaamžė.
O jos atžaloms lakstyti ir nebūdavo kada. Vyriausiajam Zigmui ėjo 17-i, šeimos pagrandukei Kristinai tik penkti, kai S. Stasiukaitienė po skyrybų liko viena su būriu atžalų. Netrukus dar ir vyresnėlį į sovietų armiją paėmė – trejus metus Murmanske kariniame jūrų laivyne tarnavo.
Kadaise svajojusiai skleisti šviesą smalsiems mokinukams, S. Stasiukaitienei teko sunki kaimo moters dalia. Per šienapjūtę jos rankos dalgio nepaleisdavusios – nušienaudavusi visus pagriovius, pakeles.
„Per susirinkimą pirmininkas pagrūmojo: daugiau kaip dviejų tonų šieno negalima turėti. Kartą pirmininkas sustojęs klausia, kiek turiu šieno. Sakau: bus jau dvidešimt tonų. Ką gi tokiai sakys?! Pjaudavau iki išnaktų, kol dar matydavosi“, – pasakoja S. Stasiukaitienė.
Ir arklą įsikibusi vagoje paskui arklį klupdavusi, ir rankomis laukus apsėdavusi.
„Pavakary pradėdavau sėti ir toks gerumas suimdavo, tarsi girdžiu kuždančius grūdelius: derlius derlius derlius“, – šypsosi močiutė.
Keikėsi nebent už malkų
Ir vis tiek, kaip tvirtina S. Stasiukaitienė, nugyvenusi gražų gyvenimą. Paklausta, kas toji laimė, vargo mačiusi moteris ramiai pamoko: kai užtenka tiek, kiek turi. O kai neužtenka, vis tiek likimas pakreips taip, kad galiausiai viskas bus gerai.
„Vieną vasarą labai susirgau. Neturėjau sveikatos dalgio paimti, o šieno nė šapo daržinėj. Visi jau prisišienavę kolūkio pievose, o man, bobai ir dar ne kolūkietei, lieka balos. Žmonės stebisi, kuo žiemą gyvulius šersiu. Ai, galvoju, reiks – ir bus. Kartą grįžta iš laukų kolūkio traktorius su šieno ritiniais priekaboj. Ir išvirto griovin. O ten vandens gerokai. Ateina brigadininkė ir sako: pasiimk, su vaikais išsivoliosi, išdžiovinsit, tau ir užteks“, – pamena S. Stasiukaitienė.
Ir taip su vaikais vis prie darbo, vienas kitą paragindami, paguosdami, vienas kitu pasidžiaugdami. Todėl dabar stebisi močiutė girdėdama, kad tėvai su atžalomis nebesusišneka.
„Kartą per radiją girdėjau, kaip vaikas jį barančiam tėvui atsikirto: lok, lok. Anksčiau niekam nė į galvą nebūtų šovusi mintis, kad tokių žodžių iš savo vaiko galėtų išgirsti. Gal kur vieni už kampo ir paburnodavo, bet į akis – niekad. Mokykloje per susirinkimą kartą mokytoja papasakojo, kad išgirdo berniukus kieme už malkų krūvos besikeikiančius. Pabarti, ko taip bjauriai šneka, pasiteisino: o kur mums išsikeikti, kad niekas negirdėtų? Kad dabar taip slėptųsi!“ – sako močiutė.
Saugumiečių kankinimai, lagerio kančios, sunkūs kaimo darbai ir daugiavaikės motinos rūpesčiai nenutildė dvasios šauksmo. Į sąsiuvinius gulė Sofijos eiliuoti posmai, tremtyje skambėjusios dainos.
Net ir dabar, bebaigianti devintą dešimtį, S. Stasiukaitienė nenusėdi vietoje. Taip traukia laukan apžiūrėti besprogstančių medžių, darželyje besiskleidžiančių žiedų. Apgailestauja, kad jurginų sumažėjo – kažkada jų bene 400 rūšių turėjusi.
„Neturiu nuoskaudų nei Dievui, nei žmonėms. Nėra žmogaus, ant kurio pykti galėčiau“, – ramia širdimi vėl į namus susirinksiančio būrio vaikų laukia motina.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
