Svetur naujausią savo spektaklį „Godos“ jau pristatęs Kauno šokio teatras „Aura“ ruošiasi jo premjerai Lietuvoje. Teatro atstovė spaudai Edita Grudzinskaitė-Kiznienė atskleidžia Viktorijai Vitkauskaitei spektaklio kūrimo užkulisius ir jo pavadinime užšifruotas prasmes.
– Spektaklį „Aura“ kūrė su Norvegijos šokio teatru „Panta Rei“. Kokių ryškiausių kūrybinių skirtumų ir panašumų pavyko atrasti dirbant bendrai?
– Kauno šokio teatro šokėjai pirmąją spektaklio dalį kūrė Norvegijoje su choreografėmis Pia Holden ir Anne Ekenes. Antroji dalis gimė Lietuvoje su Birute Letukaite. Kūrėjus jungė tik tema, tad ir abi spektaklio dalys visiškai skirtingos. Kiekvienas kūrėjas yra individas, o kur dar kultūriniai įspaudai, asmeninis menininko braižas, patirtis, jam būdinga stilistika ir savita judesio kalba. Nebūta jokių bandymų suartinti abi spektaklio dalis. Kūrybinis procesas buvo greičiau dialogas, dalijimasis mintimis, o po to choreografės užsidarė repeticijų salėse.
– Spektaklio atspirties taškas – per šokį atskleista senoji lietuvių ir norvegų kultūra. Kodėl ėmėtės būtent tokios temos?
– Archajinę kryptį padiktavo pats projektas: „Godos“ yra teatrų „Aura“ ir „Panta Rei“ koprodukcija, finansuojama Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Europos kultūros paveldo kultūros ir menų įvairovės skatinimas“. Na, o žodį „Godos“ B. Letukaitei pakuždėjo tas mistinis „kažkas“, vienų vadinamas mūza, kitų Dievu.
– Kaip reikėtų iššifruoti spektaklio pavadinimą?
– Pasirinkę raktinį žodį „godas“ supratome, kad jį reikės „šifruoti“. Pradėjus diskusiją paaiškėjo, jog šį žodį žmonės supranta skirtingai. Žodynas jį apibrėžia kaip „svajonę“. Tačiau visi jutome, kad šis žodis talpina gerokai daugiau: ir svajones, ir neišsipildžiusius troškimus, ir kažkokią neverbalizuojamą širdgėlą, slaptą jausmą, gimusį širdyje. Dar sudėtingiau norvegų atveju. Jokio šio žodžio atitikmens norvegų kalboje nėra, tačiau pats jausmas ar būsena atpažįstama ir jų tautoje.
Choreografė P. Holden sakė, kad suvokti, ką lietuviams reiškia godos, ir rasti paralelių Norvegijoje buvo įdomus, įtraukiantis iššūkis. Kiekviena apibrėžtis, interpretacijos skyrėsi, visos buvo nuspalvintos asmeniškumo prieskoniu. Diskusijos, kas yra godos, truko toli gražu ne vieną dieną. Ilgai mėginus perprasti lietuviškąsias godas, atrasti sąsajų su Norvegija ir šiandienos pasauliu galiausiai gimė šokio spektaklis. Beje, jis jau pelnė apdovanojimą kaip geriausias festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ spektaklis. Po pasirodymo Florencijoje esame pakviesti šokti „Godas“ Turine ir anapus Atlanto – Sietle.
– Kaip išlaikėte šiuolaikiškos spektaklio formos ir archajiško jo turinio pusiausvyrą?
– Šiuolaikinis šokis – labai atviras žanras, galintis sulieti iš pirmo žvilgsnio nesujungiamus dalykus, kad sukurtų prasmes. Pagrindiniu spektaklio „Godos“ atspirties tašku tapo lietuviškasis moteriškumui priskiriamas naratyvas – godos. Norvegijos teatro choreografės pasinėrė į moters pirmapradiškumo paieškas, kupinas praeities ilgesio, moterį suvokdamos kaip sielos vartų sergėtoją. Lietuviškosios dalies įkvėpimu (chor. B. Letukaitė) tapo gaivališka praeitis ir jos atspindžiai šiandienos žmoguje. Pirmojoje dalyje šokėjos įkūnija patį moteriškumą, klausdamos „kur dingo mano jaunos godos?“, atverdamos širdies skaudulius ir ilgesį, neišsipildymą ir moterišką stiprybę, o antrojoje spektaklio dalyje matome labiau futuristinę – ateities – viziją su praeities ataudais.
Muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka, su kuriuo B. Letukaitė bendradarbiauja jau ne vienus metus. Spektaklyje naudojamos vaizdo projekcijos, kuriose virpa stilizuoti mūsų močiučių austų juostų raštai, persikeliantys ir į choreografiją. Joje galime atpažinti užuominas į tautinių šokių struktūrą ir judesį, kuris, be abejo, šiuolaikinio šokio spektaklyje įgauna savitą formą.
Spektaklis „Godos“, Nacionalinis Kauno dramos teatras (Laisvės al. 71), premjera balandžio 29 d.
