Fasadas: niuansai, kuriuos būtina žinoti

Daugelis itin ekonomiškai (labai taupydami) namus besistatančių neretai fasado apdailą nustumia į paskutinę vietą ir palieka namo sienas netvarkytas – tiesiog plikus blokelius ar plytas. Neva, kol įsirengs vidų, susitvarkys gyvenimą ir turės laisvų pinigų. Specialistai sako, kad jeigu taupant pinigus nesutvarkytas fasadas paliekamas metams dvejiems, jam nieko blogo nenutiks. Tačiau ilgesnį laiką juo nepasirūpinti – nuodėmė, mat šią namo dalį bene labiausiai veikia atmosfera ir jos pokyčiai. Kaip fasadą įsirengti arba jį sutvarkyti, bandome išsiaiškinti į pagalbą pasitelkę specialistus.

LAISVĖ RINKTIS

Ekspertai sako, kad apskritai fasadus galima skirstyti į du tipus: vėdinamuosius ir nevėdinamuosius. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto Statybinių medžiagų katedros profesorius Albinas Gailius teigia, kad konkrečiai numatytų taisyklių, kada reikia rinktis vėdinamąjį, o kada – nevėdinamąjį, nėra. Anot jo, dažniausiai namo statytojų pasirinkimą lemia keletas dalykų: pastato paskirtis, fasadui keliami reikalavimai ir, žinoma, jo įrengimo kaina.

KAINA

Pradėkime nuo paskutinio, bet tikrai ne mažiausiai įtakos apsisprendimui darančio veiksnio – kainos. Anot prof. A. Gailiaus, vėdinamieji fasadai, palyginti su nevėdinamaisiais, yra brangesni: atsižvelgiant į medžiagas, jų įrengimas gali kainuoti nuo 15 proc. brangiau nei analogiškų nevėdinamųjų. Tačiau kaina gali skirtis net ir kelis kartus.

„Įrengiant nevėdinamąjį fasadą, užtenka termoizoliacinės medžiagos, tinko ar kokių nors kitų apdailos priemonių, ir darbas baigtas. Vėdinamajam fasadui, be minėtų priemonių, dar reikia ir karkaso: palikti oro  tarpui tarp termoizoliacinės medžiagos ir apdailos priemonių. Karkasas gali būti medinis, tačiau dažniausiai dėl priešgaisrinių reikalavimų arba tiesiog patvarumo, statybininkai ir projektuotojai renkasi metalą: plieną arba aliuminį. Tai jau papildomai kainuoja“, – sako prof. A. Gailius.

Anot pašnekovo, nereikėtų pasiduoti rinkodaros triukams. Esą jeigu mėgindami įpiršti savo produkciją pardavėjai bandys jus įtikinti, kad vėdinamojo fasado kaina nelabai skiriasi nuo nevėdinamojo, tuomet reikėtų suklusti ir labai stipriai suabejoti tokio produkto kokybe.

DRĖGMĖS IŠGARINIMAS

Specialistai beveik vieningai vėdinamuosius fasadus įvardija kaip energiškai efektyvesnius už nevėdinamuosius. Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto doc. Darius Pupeikis sako: , kad tokio vertinimo priežastis yra paprasta. „Kad ir kaip sandariai paslėpsime termoizoliacinį šiltinimo sluoksnį, per tam tikrą laiką jame kondensuosis vandens garai: tam užtenka skirtingų temperatūrų lauke ir namo viduje. Dėl šios priežasties termoizoliacinė medžiaga įdrėksta ir praranda savo šilumines savybes. Vanduo yra apie 15 kartų laidesnė šilumai medžiaga nei statyboje naudojamos įprastinės šilumą izoliuojančios medžiagos. Taigi įrengus vėdinamą oro tarpą, kondensatas tiesiog greičiau pasišalina“, – paaiškina doc. D. Pupeikis.

Greitas drėgmės pasišalinimas buvo laikomas vienu svarbesnių argumentų, skatinančių rinktis vėdinamąjį fasadą, tačiau dabar, ištobulinus tinkuojamųjų fasadų hidrofobiškas apdailos medžiagas, šis argumentas praranda savo pirmumą. Labai svarbu, kad apdailos medžiagos ne tik leistų drėgmei pasišalinti iš vidaus, bet ir neįgertų jos iš išorės. Kuo sausesnės sienos, tuo sveikiau fasadui. Inžinierius Arūnas Mingaila, Ceresit produktų specialistas pabrėžia, kad tinkuojamuosiuose fasaduose drėgmės problema labai susijusi ir su termoizoliacijai naudojama medžiaga. Į hidrofobiškas armuojančiojo mišinio, tinko, glaisto ir dažų savybes reikia atkreipti ypatingą dėmesį, jeigu pastato termoizoliacijai naudojama mineralinė vata.

Pašnekovas fasadų šiltinimui ir apdailai rekomenduoja rinktis Ceresit Impactum sistemą, nes ją sudarančios medžiagos dėl  hidrofobiškų priedų sumažina vandens įgertį paviršiuje, o garams leidžia laisvai pasišalinti, todėl drėgmė nesikaupia. Pavyzdžiui, klijuojamasis ir armuojamasis mišinys CT100 mažiau sugeria drėgmę ir pasižymi dideliu garų laidumu, – sustiprintas mišinio atsparumas oro sąlygoms (krituliams) ir šiluminiams įtempiams, kartu su elastingumą pagerinančiais pluoštais apsaugo fasadą nuo įtrūkių ir kitų pažeidimų.

Anot KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. Dariaus Pupeikio , jeigu medžiaga nelaidi vandeniui, tai nebūtinai reiškia, kad ji bus nelaidi ir vandens garams. Vandens garai kur kas skvarbesni už vandenį. Jis priduria, kad tinkuotame fasade vandens garų kondensatas irgi išgaruoja, tačiau procesas vyksta lėčiau, o apdailos medžiagos turi būti ypač kokybiškos.

Vėdinamojoje sistemoje oro cirkuliacija vyksta natūraliai: „Fasado apačioje padaromos nedidelės angos, pro kurias į paliktą tarpą galėtų patekti oras. Šalta lauko oro masė kontaktuoja su jos atžvilgiu šiltesniu šiltinimo medžiagos paviršiumi, sušyla ir kyla į viršų; pro viršuje paliktas angeles oras išstumiamas, o apačioje vėl skverbiasi naujas.“ Vykstant natūraliai oro apykaitai siena geriau vėdinasi ir greičiau džiūsta. Deja, tai toli gražu nereiškia, kad vėdinamasis fasadas atstoja kondicionierių. Verta prisiminti, kad pastato atitvaros neatlieka vidaus ventiliacijos funkcijų. Tačiau oro tarpas vis tiek padeda pastatui taip greitai neįkaisti: pastato sienos nėra veikiamos tiesioginių saulės spindulių, todėl sušyla kur kas lėčiau.

PASIRUOŠIMAS DARBUI

Tačiau grįžkime į pradžią ir apie fasado įrengimo procesą pradėkime nuo pradžių. Pirmiausia reikia tinkamai paruošti sienas. Darbo daugiau, jeigu pasirenkama tinkuojamoji (nevėdinamoji) lauko sienų apdaila. Specialistai pabrėžia, jog ypač svarbu, kad prieš tinkavimą sienos būtų sausos, išlygintos, nugruntuotos, nuo jų pašalintos įvairios apnašos. Jei statinys renovuojamas, o jo sienos padengtos pelėsiu, jį, savaime suprantama, irgi reikia pašalinti.

Vėdinamąjį fasadą išlyginti paprasčiau nei tinkuojamąjį. Montuojant šio tipo sistemos karkasą patogu ištaisyti net didelius renovuojamų pastatų lauko sienų nelygumus: tai daroma pasitelkus profilių sistemą – tereikia nustatyti pagrindo tvirtumą, kad būtų teisingai parinkti tvirtinimo elementai, prieš tai atlikus būtinus matavimus pastate.

Svarbu atkreipti dėmesį, koks yra fasado plotas. Jeigu žadama tinkuoti didelį plotą, dažniausiai rekomenduojama padaryti deformacines siūles, kad pastatui judant ar dėl atmosferos poveikio sienų apdaila neįtrūktų. Vėdinamajame fasade tokių siūlių nereikia, mat vietoj jų apsaugos funkciją atlieka karkasas, ant kurio tvirtinamos apdailos medžiagos.

Tačiau ir tinkuojamajame fasade, kaip ir vėdinamajame, galima išvengti deformacinių siūlių. Kad apdaila neįtrūktų, rekomenduojama rinktis statybinius mišinius, kuriose naudojami specialūs priedai – elastomerai, t. y. medžiagos, padedančios sumažinti smūgio sunkiu daiktu sukeltą įtempį. Inž. A.Mingaila kaip pavyzdį pateikia elastomerinį Ceresit CT79 tinką, kuris dar papildomai praturtintas stiklo, anglies ir poliakrilamido pluoštais. Dėl tokios turtingos sudėties tinkas yra elastingas, itin atsparus mechaniniam poveikiui, susijusiam su pastato eksploatavimu, ir nepažeidžiamas net staigių, didelių temperatūros svyravimų.

ŠILTINIMO MEDŽIAGOS

Norint kokybiškai ir ilgam susitvarkyti fasadą, būtina pagalvoti apie namo šiltinimą ir su tuo susijusius lūkesčius. Dažniausiai tai – siekis sutaupyti šilumos energijos.

Nors kol kas pirmenybė teikiama šilumos išsaugojimui pastate, tačiau bendrovės „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. Audronė Endriukaitytė pastebi, kad ši vasara parodė, jog Lietuvos gyventojams jau turi būti aktualu ne tik šilumos išsaugojimas šildymo sezono metu, bet ir pastatų apsauga nuo perkaitimo vasarą. Anot pašnekovės, vėdinamojo fasado sienose labai svarbu šilumos izoliaciją apsaugoti nuo oro infiltracijos, kitaip sakant, nuo šalto oro prasiskverbimo per šiltinimo medžiagą. Geriausiai nuo vėjo apsaugo ir dažniausiai šiam tikslui naudojamos specialios mineralinės vatos.

Pasak pašnekovės, mineralinės vatos nebekelia galvos skausmo ir tais atvejais, kai pastato fasadas dėl savo paskirties turi atitikti aukštus priešgaisrinius reikalavimus. „Jau sukurti sprendimai, kai šilumos izoliacija yra padengta specialia danga ir visas gaminys atitinka A2- s1, d0 gaisrinę klasę, pavyzdžiui, PAROC® Cortex™ plokštės, – sako A. Endriukaitytė. – Vėdinamųjų sienų konstrukcijose sumontuotos mano anksčiau minėtos arba kitos – PAROC® Cortex One™ plokštės puikiai praleidžia vandens garus, sulaiko orą ir, būdamos nedegios, prisideda prie pastato gaisrinės saugos, jo ilgaamžiškumo ir šilumos nuostolių mažinimo visą pastato eksploatavimo laiką.“

Tinkuojamoms sienos, kaip ir vėdinamosioms, svarbios tos pačios savybės – šilumos išsaugojimas ir nedegumas. „Šiuo atveju paprasčiau rasti sprendimus, nes sistemų tiekėjai turi parengę tam tinkamus medžiagų variantus. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad norint užtikrinti kokybę, reikia rinktis pilną sistemą, paženklintą CE ženklu ir turinčią Europos ar Lietuvos techninį liudijimą“, – teigia „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Europai ir Baltijos šalims dr. A. Endriukaitytė.

SVARBU NET TAI, KO NESIMATO

Liaudies išmintis sako, kad prastam šokėjui net ir batai trukdo. Taip ir su medžiagomis: net ir pasirinkus pačias geriausias rinkoje siūlomas medžiagas, tačiau nežinant, kaip teisingai su jomis elgtis, gero rezultato nepasieksime.

Svarbu paminėti, kad įrengiant vėdinamąjį fasadą, būtina gerai pritvirtinti termoizoliacines medžiagas: jos visada turi standžiai priglusti prie šiltinamo paviršiaus. Jei tai bus padaryta nekokybiškai, susidariusiose oro ertmėse vyks šalto oro srautų judėjimas, o tai – šilumos nuostoliai.

Inž. A. Mingaila atkreipia dėmesį, kad nesvarbu koks – vėdinamasis ar tinkuojamasis – fasadas, nuolat daroma viena ir ta pati klaida: šiltinimo medžiagos plokštės paviršius nepilnai padengiamas klijuojamuoju mišiniu, kuris užmetamas „pyragėlių“ forma. Taip susilpnėja sukibimas ir gali susisukti nesutvirtinti plokščių galai. Gaisro atveju susidariusiuose tuneliuose esantis oras (deguonis) tik paskatina liepsnos plitimą. Be to, tais tuneliais cirkuliuoja šaltas oras, susidaro skersvėjai, o plokštės su visa apdaila per laiką gali atšokti nuo sienos.

Pašnekovas primena, kad klijų mišinys turi būti tepamas ant vidinio termoizoliacinės plokštės paviršiaus nepertraukiama, ne mažesne kaip 75 mm pločio ir 5–20 mm storio juosta ties kraštais visu jos perimetru ir ne mažiau kaip trim delno dydžio taškais ties viduriu, arba nerūdijančio plieno dantytu glaistikliu ant viso plokštės paviršiaus.

Ne mažiau nei fasado apšiltinimas svarbus ir tinkamas langų įstatymas. „Vis dar dominuoja langų montavimas laikančiojoje sienos konstrukcijoje, o juk iš tiesų juos reikia perkelti į šiltinimo sluoksnį“, – pastebi „Paroc“ atstovė A. Endriukaitytė. Taip pat didelį dėmesį reikia skirti ir įvairioms sandūroms, ypač vietose, kur siena susijungia su pamatu ar stogu, langų ir durų angokraščiuose.

„Dažnai, ypač renovuojant senus pastatus, matyti, kad nusprendžiama šiltinti tik pačią sieną, o išsikišančios dalys, pavyzdžiui, sijos, ant kurių įrengiami balkonai, arba pačios balkonų plokštės, nešiltinamos. Tokiu būdu susiformuoja šilumos tilteliai, kurie ne tik didina pastato energijos nuostolius, bet ir sudaro sąlygas konstrukcijos peršalimui“, – priduria ir dr. A. Endriukaitytė.

Pasak pašnekovės, dar viena svarbi ir sudėtinga pastato vieta – cokolis. Būtent šio mazgo šiltinimas dažnai būna nesandarus ir nesudaro vientiso apvalkalo. Tačiau, pasak specialistės, jau sukurti specialiai pritaikyti sprendimai – energiškai efektyvių pastatų atitvarų mazgai, skirti A, A+ ir A++ pastatų atitvarų jungtims.

ANGOKRAŠČIŲ PROBLEMOS

VGTU prof. A. Gailius tvirtina, kad įrengiant fasadus, dažniausiai brokas pasitaiko šiltinant angokraščius. Būtent tokios klaidos labiausiai trukdo pasiekti geriausią energinio efektyvumo rezultatą.

Bene dažniausiai statybininkai, šiltindami angokraščius, susiduria su pastorėjusių sienų problema. Tai ypač aktualu, jeigu namas renovuojamas. Dėl priklijuotų polistireninio putplasčio ar mineralinės vatos plokščių, siena gali išsipūsti tiek, kad jeigu nėra keičiami langai, termoizoliacinis sluoksnis ima dengti lango rėmą, todėl apšiltinti angokraščių, atrodo, praktiškai neįmanoma. Tačiau prof. A.Gailius sako, kad statybinės technologijos žengia pirmyn ir jau išrastos bei naudojamos specialios juostos, kurias galima užklijuoti tokiose vietose. Jos apšiltina ne ką prasčiau nei mineralinė vata ar polistireninis putplastis.

„Paroc“ atstovė A. Endriukaitytė pastebi, kad daugiabučių renovacijos metu langų angokraščių problema iš tiesų didelis iššūkis rangovams, mat ne visi langai vienodi, ne visi keičiami ir galų gale dėl to, kad langai paliekami laikančiojoje sienos dalyje. „Pats geriausias sprendimas – perkelti visus langus į šiltinimo sluoksnį ir angokraščių problemos neliks. Jei taip daryti nenorima, galima rinktis nebent plonesnį termoizoliacinės medžiagos sluoksnį. 20 mm – tai mažiausias storis, kurį galime pasiūlyti, bet ir efektas iš tokio šiltinimo bus mažas“, – atvirauja dr. A. Endriukaitytė.

KARKASAS FASADUI

Na ką gi, namą apšiltinome, laikas pasiruošti apdailos montavimui. Jeigu fasadą nuspręsta rinktis nevėdinamąjį, vadinasi, nereikia palikti oro tarpo. Taigi viskas kiek paprasčiau – tinkuojame ir dažome.

Tiesa, būtina paminėti, kad tinkuoti galima ne bet kada. Tinkavimo darbų negalima atlikti žiemą, esant žemesnei nei 5 laipsnių temperatūrai, taip pat lyjant, sningant ir net plieskiant saulei, nes tiesioginiai spinduliai gali pernelyg staigiai išdžiovinti tinką. Jeigu fasado plotas palyginti nedidelis, prisitaikyti prie tinkamų oro sąlygų paprasčiau, tačiau jeigu darbų apimtys didelės, apdailai gali neatsirasti tinkamo laiko, ypač turint galvoje, kad dažniausiai šis etapas pradedamas tik pabaigus kitus statybos darbus – rudeniop.

Tačiau jeigu nusprendėte imtis brangesnio, bet energiškai efektyvesnio vėdinamojo fasado varianto, būtina paruošti vietą oro tarpui ir karkasą, ant kurio bus tvirtinama apdaila. KTU Statybos ir architektūros fakulteto doc. D. Pupeikis tikina, kad dažniausiai vėdinamojo fasado karkasui pasirenkamos metalinės konstrukcijos. „Medinės konstrukcijos šilumos atžvilgiu yra geresnės, mat medis kur kas mažiau laidus šalčiui, taigi praktiškai toks karkasas neleidžia susidaryti šilumos tilteliams. Palyginkime: plieno šilumos laidumo koeficientas yra 50 W/mK, o medienos – tik apie 0,2 W/mK, priklausomai nuo medžio rūšies, jo apdirbimo ir pan.“, – teigia pašnekovas. Čia pat jis priduria, kad, deja, dažnai norai neatitinka poreikių. Medinių karkasų neretai atsisakoma dėl to, kad įrengiant juos neišlaikomi priešgaisriniai reikalavimai. Arba toks karkasas nėra pakankamai stiprus, kad išlaikytų apdailos medžiagas.

Kartais fasadams naudojamos sunkios medžiagos, pavyzdžiui, keraminės ar natūralaus akmens plokštės. Tačiau tokios medžiagos ir jų tvirtinimo sprendimai kainuoja itin daug, kaip ir itin lengvos aliuminio plokštės, todėl retai pasitaiko, kad karkasui reikėtų atlaikyti labai didelį svorį. Pasak D. Pupeikio, siekdami kompromiso, žmonės neretai renkasi tarpinį variantą: „Pagrindu imamas metalinis karkasas, tačiau jo tarpuose įdedamos medinės grandys, kurios sumažina galimybę susiformuoti šilumos tilteliui“, – sako KTU docentas.

SPALVŲ PALETĖ

Kalbant apie pastato sienų estetinius aspektus, specialistų manymu, pranašesni yra tinkuojamieji, nevėdinamieji fasadai. Dažų spalvą jiems įmanoma parinkti tiksliai tokią, kokios norite. Panašiai ir su tinko faktūra, kuri šiuolaikinių technologijų dėka gali būti pati įvairiausia. Turintys specialių pageidavimų gali pasirinkti ir norimą tinko sudėtį – gamintojai siūlo begalę variantų.

Tačiau doc. D. Pupeikis pastebi, kad net ir vėdinamąjį fasadą galima įrengti taip, kad jo apdailai būtų galima rinktis ne plokštes, o tinkuoti tinkamą paviršių. „Pavyzdžiui, apšiltinus pastatą paliekamas oro tarpas, o toliau vėl mūrijama sienelė, kuri tinkuojama įprastai arba paliekama kaip apdailinis mūras“, – teigia KTU docentas. Taigi net ir tokiu atveju spalvų pasirinkimas yra neribotas.

Vis dėlto dažniausiai vėdinamajam fasadui pasirenkamos plokštės arba lentelės iš fibrocemento, akmens masės, medienos ar plastiko ir kitų medžiagų. Fasadines apdailos plokštes tiekiančios bendrovės „Eternit Baltic“ projektų vadovas Gintaras Šlepikas sako, kad šiais laikais nevertėtų sukti galvos dėl pernelyg mažo pasirinkimo. „Vien mūsų gaminamų fibrocementinių plokščių yra penkios rūšys ir apie 100 galimų standartinių spalvų variantų“, – teigia jis. O kur dar kitų gamintojų, iš kitų medžiagų gaminami variantai!

ATSPARUMAS TEMPERATŪRAI

Kai kurie specialistai sako, kad nors apdailos medžiagų pasirinkimas didžiulis, praktiškas žmogus rinktųsi tikrai ne visus variantus.

Egzistuoja požiūris, kad pasirinkimo galimybes riboja temperatūros poveikis. Esą kas galvoja apie ilgaamžiškumą ir laikosi technologijos, nesirinks tamsios spalvos dažų ar dekoratyvinio tinko. To priežastis – pernelyg dideli paros temperatūrų skirtumai. Dieną tamsus fasadas stipriai įkaista, o vakare – atšąla, todėl gali trūkinėti. Tamsios spalvos tinkuotos sistemos sugeria daugiau saulės spindulių, todėl dėl temperatūros svyravimų atsiranda papildomų deformacijų armuojamajame ir apdailos sluoksniuose. Todėl dažniausiai specialistai rekomenduoja rinktis šviesius vidutinio intensyvumo atspalvius.

Dėl per aukštos tinko temperatūros (kuri pakyla saulei kaitinant fasadą) apdailos sluoksnyje vyksta įvairūs tempimo procesai, provokuojantys įtrūkius. Todėl patariama dažyti spalvomis, kurių HBW indeksas yra didesnis nei 25 procentai. HBW indeksas nusako tam tikrai spalvai būdingą šviesos atspindžio laipsnį ir rodo, kiek fasado tinkas sugeria iš saulės gaunamos šilumos. Kuo indekso vertė mažesnė, tuo labiau įkaista tinkas.

Dažniausiai patariama vengti tamsių atspalvių, ypač kai termoizoliacinė medžiaga – polistireninis putplastis. Šios medžiagos deformacijos dėl temperatūros smarkiai skiriasi nuo cementinių medžiagų. „Šviesios spalvos atsparesnės ir blukimui. Jeigu namą nudažysite tamsia spalva, per keletą metų, ypač pietinėje pusėje, pastebėsite, kad spalva nuo intensyvios saulės nubluko, taigi norėdami nepriekaištingo fasado, turėsite vėl investuoti į jo perdažymą“, – sako G. Šlepikas.

Tačiau tai nėra absoliuti ir neginčijama taisyklė. „Jei tinko šviesos atspindžio indeksas HBW yra ≥5 proc., tai jis gali būti gilių intensyvių tamsių spalvų. Pavyzdžiui, toks yra Ceresit CT79 tinkas, kuris labai atsparus UV spinduliuotei ir blukimui“, – teigia A. Mingaila. Taigi norėdami tamsių, sodrių spalvų tinkuojamojo fasado, neprivalote rinktis vėdinamojo fasado.

Vis dėlto, pasak VGTU prof. A.Gailiaus, nereiktų pernelyg sureikšminti tinko spalvos ir faktūros. Vietoj to geriau sutelkti dėmesį į medžiagų kokybę ir patikimumą, technologiją, kontroliuoti darbo kokybę ir technologijos laikymąsi. Be to, sertifikuotų sistemų tiekėjai paprastai pateikia leistinus naudoti spalvų atspindžio koeficientus.

FASADO PRIEŽIŪRA

„Eternit Baltic“ atstovas G. Šlepikas teigia, kad jo atstovaujama įmonė gamina fibrocementines plokštes Equitone, turinčias svarų pranašumą – jų priežiūra itin paprasta. „Tokias plokštes dažnai renkasi prekybos centrų, komercinių pastatų statytojai, modernizuojamų daugiabučių gyventojai, kurie ieško patikimo, mažiausiai priežiūros reikalaujančio fasado“, – teigia jis. Pašnekovas pateikia pavyzdį: „Fibrocementinių plokščių paviršiuje nesusidaro statiniai krūviai, taigi jomis dengti fasadai nepritraukia dulkių, jų nereikia specialiai plauti net kai pastatas yra arti judrios gatvės“, – teigia G. Šlepikas. Jis priduria, kad prabėgus ilgesniam laikui Equitone fasado plokštės nepažaliuoja.

Beje, pastaroji problema – pažaliavimas, atsirandantis dėl grybelių, samanų ir kt. kenkėjų poveikio – būdinga ir vėdinamiesiems, ir tinkuojamiesiems fasadams. Tai ypač susiję su apdailai naudojamų medžiagų sudėtimi ir kokybe. Pavyzdžiui, tinkuojamiesiems fasadams A. Mingaila pataria rinktis priemones, kuriose yra specialių biologinių priedų, pavyzdžiui, BioProtect (Ceresit). Tai specialus junginys, kurio aktyviosios medžiagos – fungicidiniai priedai – saugo sienas nuo biologinės apkrovos, pelėsio, grybelių, samanų ir dumblių sukeliamų pažeidimų. „Kai tokie priedai kai BioProtect įterpiami į maža vandens įgertimi pasižyminčias apdailos medžiagas (tinkus, glaistus, armuojančius mišinius), ant pastato sienų susidaro nepalankios sąlygos šiems kenkėjams“ – paaiškina A.Mingaila.

„Su sienų terlionėmis padeda susitvarkyti Equitone Pictura ir Natura Pro plokštės. Jau gamykloje naudojant pažangiausias technologijas, jų paviršius padengiamas antigrafitiniu sluoksniu. Tai reiškia, kad užpurškus itin agresyvių grafičio dažų, fasadą galima nuvalyti valikliais, nesugadinant plokštės originalaus paviršiaus, mat dažai į apsauginę dangą neįsiskverbia ir jos nepažeidžia“, – sako G. Šlepikas. Jis pabrėžia, kad ši savybė turėtų būti ypač aktuali miesto gyventojams, kur pastatų sienų gražinimas gana dažnas reiškinys. Pašnekovas palyginimui pasakoja, kad valant grafinio dažus nuo, pavyzdžiui, tinkuoto fasado, specialūs chemikalai pažeidžia ir tinko spalvą, ir jo struktūrą, todėl norint visiškai panaikinti defektus, dažnai tenka iš naujo perdažyti visą sieną.

Nuo chuliganų, net jeigu jie ir be grafičių dažų flakonėlių, fasadas nukenčia ir kitaip. Dažnas vaizdas, kai tinkas sudaužytas, ištrupėjęs gabalais. Norint kokybiškai jį suremontuoti, gali tekti perdaryti visą sieną, o tai brangiai kainuoja ir nemažai užtrunka.

Kita vertus, pasirinkus mechaniniams pažeidimams, smūgiams ir kitokioms deformacijoms atsparias apdailos medžiagas, tokių perdarymų tikimybė sumažėja iki minimumo. Kaip vieną sprendimų A. Mingaila siūlo rinktis ir Lietuvos sąlygomis jau išbandytą Ceresit Impactum sistemą. Ją pašnekovas ypač rekomenduoja tiems pastatams, šalia kurių verda intensyvus gyvenimas, – daugiabučiams ar pastatams prie judrių gatvių. „Bene didžiausias ir svarbiausias šios sistemos privalumas – galimybė atlaikyti didesnį nei 100 J smūgį: po mechaninės deformacijos arba smūgio sistema grįžta į pradinę formą, t. y. ji atspari tempimui, gniuždymui ir lenkimui. Tai leidžia pasiekti klijuojamasis ir armuojamasis mišinys Ceresit Ceretherm Impactum CT100, kurio sudėtyje yra minėti pluoštai ir elastomerai, lemiantys mišinio elastingumą“, – pataria specialistas. Žinoma, į sieną atbulomis įvažiavus mašina, tai gali ir nepadėti. Beje, informacija palyginimui: 100 J kinetinės energijos poveikį sistemos paviršiui galima palyginti ir su didesniu nei 90 km/val. skriejančiu futbolo kamuoliu arba 250 km/val. skriejančiu teniso kamuoliuku.

BROKO TAISYMAS

Nors ir kaip vengtume šio žodžio, juolab paties reiškinio, deja, brokas statybose – neišvengiamas. Abiejų tipų fasaduose – tiek vėdinamajame, tiek nevėdinamajame – gali tekti kažką taisyti. Taigi kur daugiau šansų suklysti ir kur lengviau padarytas klaidas ištaisyti?

VGTU prof. A. Gailius neabejoja, kad padarius broką, pataisyti tinkuotąjį fasadą gerokai sudėtingiau. „Suklydus įrengiant, reikėtų jį ardyti. Tai reiškia, kad norint ištaisyti klaidą, tektų iš naujo pertinkuoti ir perdažyti. Turint galvoje, kad brokas gali išlįsti ne iš karto, vėliau susiduriama su problema, kad dėl saulės poveikio fasado spalva gali būti pasikeitusi, todėl gali tekti perdažyti ne tik visą sieną, bet gal ir visą namą“, – dėsto A. Gailius.

Anot jo, vėdinamajame fasade, jeigu jis apdailintas plokštėmis, broką ištaisyti kur kas lengviau: tereikia nuimti vieną detalę, po kuria pasislėpusi klaida, o pabaigus darbus vėl uždėti. Net jeigu jos nebeįmanoma grąžinti į vietą, pirkti reikės tik vieną sugadintą dalį. Paklaustas, kur dažniau pasitaiko klaidų, profesorius vienos fasadų rūšies išskirti nedrįsta: esą jų gali pasitaikyti visur. Brokas dažniausiai atsiranda montavimo metu: „Gali būti, kad nepakanka statybininkų kvalifikacijos tokiems darbams atlikti. Kita vertus, apdailai ar šiltinimui gali būti parinktos nepakankamai geros medžiagos“, – teigia VGTU profesorius.

Jis priduria, kad negalima pamiršti ir projektavimo. Įrengiant vėdinamąjį fasadą ypač daug dėmesio reikia skirti ir tinkamam karkasui, ir tvirtinimo detalėms: pavyzdžiui, prie medinio karkaso apdailos medžiagos gali būti tvirtinamos tik medsraigčiais, o prie metalinių – kniedėmis arba specialia klijavimo technologija. „Natūralu, kad kuo pigesnės medžiagos naudojamos, tuo didesnė rizika, kad fasadas nebus ilgaamžis arba teks susidurti su broku“, – neslepia prof. A. Gailius.

Siekiant išvengti broko, svarbu ir tinkamai prižiūrėti atliekamus darbus. Reikia atkreipti dėmesį, koks karkasas naudojamas, kokios jo medžiagos, kaip montuojama termoizoliacija, kaip įrengiama priešvėjinė izoliacija. Nepatikimi specialistai šiuos ne iki galo arba netinkamai atliktus darbus nesunkiai gali paslėpti po apdailos plokštėmis arba tinku. O tada, kaip sakoma, gaudyk vėją laukuose.

PELĖSIS

Vienas dažniausių ir akivaizdžiausių broko pavyzdžių – pelėsis. Kai kurie ekspertai teigia, jog tinkamai neapšiltinus langų ir durų angokraščių, jo atsiranda pastato viduje – aplink langus ir duris. Tačiau, pasak profesionalų, kad šis kenkėjas neįsiveistų, svarbiausia yra ne termoizoliacija, o hidroizoliacija: drėgmė neturi patekti į fasadą, nesvarbu, ar jis apšiltintas, ar ne.

„Pelėsis ir visi kiti nepageidautini reiškiniai atsiranda tuomet, kai patalpos blogai vėdinamos. Taigi vienas pagrindinių dalykų renovuojant pastatą – kartu su atitvarų šiltinimu ir langų keitimu pagalvoti ir apie pastato vėdinimą“, – pataria dr. A. Endriukaitytė.

GAISRINGUMAS

Įrengiant fasadą negalima pamiršti ir vieno esminių statinio reikalavimų – gaisrinės saugos. Deja, dažniausiai renkantis sienos šiltinimo ir apdailos medžiagas į tai nekreipiama dėmesio. „Kažkaip vis atrodo, kad gaisras gali įvykti kieno nors kito, bet ne mano name. Juk visko pasitaiko ir nė vienas nesame apsaugoti“, – sako A. Endriukaitytė.

Apsisprendžiant, kokią termoizoliacinę medžiagą rinktis, būtina įvertinti ne tik jos izoliacines savybes, bet atkreipti dėmesį ir į tai, kokios yra jos degumo savybės. Nors dažnai manoma, kad vėdinamojo fasado sistemos savaime garantuoja ir priešgaisrinę apsaugą, nes yra gaminamos tik iš nedegių arba mažai degių medžiagų, tai tėra mitas. Tinkuotasis fasadas su mineraline vata irgi gali būti nedegus. Na, o vėdinamasis, šiltintas netinkama medžiaga, gali lengvai užsiliepsnoti. Tiek vieno, tiek kito tipo fasadų gaisrinė klasė turi būti nustatyta laboratorijose. Be to, gamintojas ją turi nurodyti ir ant pakuotės. „Medžiagos klasifikuojamos nuo A1, A2 iki F gaisrinės euroklasės. A klasės medžiagos nedegios, todėl tikslinga būtent tokias medžiagas rinktis ir savo būsto šiltinimui“, – sako „Paroc“ atstovė.

KAS GERIAU?

Perskaitę straipsnį, taip ir neradote atsakymo, kuris fasadas geresnis? Jo ir nesiekėme pateikti, mat nė vienas specialistas negali vienareikšmiškai pasakyti, kad vienas ar kitas variantas neabejotinai geresnis.

Abu fasadų tipai turi savų pranašumų ir trūkumų. Todėl kiekvienu individualiu atveju geriausia būtų skaičiuoti, kiek investicijų reikėtų pasirinkus tą ar kitą variantą, kiek šildymo sąnaudų būtų sutaupyta, kiek priežiūros pareikalaus pasirinktas sprendimas. Galima pamėginti ir kombinuotą variantą: vienoje namo pusėje įrengti vėdinamąjį, kitoje – tinkuojamąjį fasadą.

Tačiau abiem atvejais, pasak specialistų, pastato išvaizdą ir ilgaamžiškumą iš esmės lemia trys veiksniai: kokybiškas projektas, tinkamos medžiagos ir nepriekaištinga darbo kokybė. Į juos ir būtina kreipti daugiausia dėmesio.

Almantė KAZLAUSKAITĖ

[supsystic-gallery id=’24’ position=’center’]